Žuvienė iš silkės žarnų
Dažnai žiniasklaidoje girdime, kad nuteistieji yra nepatenkinti savo gyvenimo sąlygomis įkalinimo įstaigose, o jų skundai nuo apylinkės teismų nukeliauja net iki Strasbūre įsikūrusio Europos Žmogaus Teisių Teismo.
Gediminas (vardas pakeistas) šalies įkalinimo įstaigose praleido beveik 20 metų. „3 -ejus metus kalėjau Lukiškių kalėjime, 14 metų praleidau Pravieniškių pataisos namuose už ginkluotą apiplėšimą sunkinančiomis aplinkybėmis“ – savo kriminalinę istoriją trumpai apžvelgia jis. Anot pašnekovo, įkalinimo sąlygos iki 2002 metų buvo ypač blogos, paskui situacija gerėjo. „Kamerose kaupėsi drėgmė, jos buvo prastai vėdinamos ir šildomos, ant sienų augo pelėsis, be to, maitino pašvinkusiais kopūstais ir pagerinta žuviene – silkė buvo išverdama su visomis žarnomis”. – prisimena jis.
Per laiką, praleistą kalėjime, vyrui yra tekę gyventi ankštose kamerose net aštuoniese.
Gediminas sako, kad kalėjime gali būti labai sunku išsaugoti žmogiškumą – ir tai ne tik dėl materialių gyvenimo sąlygų.
Kompensacijos siekia iki 10 tūkst. eurų
Tačiau kalinių skundai dėl gyvenimo sąlygų sulaukia nemenko visuomenės pasipiktinimo – kaip jie, gyvendami iš mokesčių mokėtojų pinigų, gali skųstis, kai pragyvenimas jiems nieko nekainuoja. Tačiau akivaizdu, kad kalinių žodžiuose yra tiesos.
Lietuva pralaimėjo net septyniose Europos Žmogaus Teisių Teismui pateiktose bylose. Jose nuteistieji skundėsi apgailėtinomis gyvenimo sąlygomis: „ ... dėl netinkamo elgesio ir žeminančių kalinimo sąlygų Lukiškių bei Šiaulių tardymo izoliatoriuose, Vilniaus, Alytaus bei Pravieniškių pataisos namuose ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Dauguma pareiškėjų teigė, kad kameros, kuriose jie buvo laikomi, buvo perpildytos, o sanitarinės ir higienos sąlygos neatitiko vidaus teisės aktų reikalavimų. Kamerose kaupėsi drėgmė, ant sienų buvo pelėsių, o patalpos buvo nepakankamai šildomos ir vėdinamos. Dėl tokių sąlygų, bėgant laikui, jų sveikatos būklė pablogėjo. Kai kurie pareiškėjai peticijose taip pat skundėsi, kad nerūkantys suimtieji kamerose buvo laikomi kartu su rūkančiaisiais.“
Visos šios bylos buvo laimėtos ieškovų, jiems buvo priteistos įvairaus dydžio moralinės kompensacijos, siekusios nuo 2300 iki 10000 eurų. Kauno Administracinio teismo teigimu, didžioji dalis skundų dėl gyvenimo sąlygų yra pagrįsti ir sudaro net trečdalį visų bylų.
Lygiuosis į Norvegiją
Pasiteiravus Teisingumo ministerijos vyr. specialistės Rimantės Gaičevskytės, kas yra daroma siekiant pagerinti gyvenimo sąlygas laisvės atėmimo vietose bei sumažinti skundų skaičių, atsakymas raštu buvo gan abstraktus: „Valstybė imasi visų būtinų veiksmų, leidžiančių užtikrinti esamus laisvės atėmimo vietų įstaigose reikalavimus (įstaigų remontas, nuteistųjų gyvenimo gerinimas ir pan.). Nors kalinimo sąlygos Lietuvoje dar ženkliai atsilieka nuo tų, kurios šiuo metu yra Vakarų šalyse.“
Antai Norvegijos kalėjimuose nuteistojo išlaikymas per parą kainuoja apie 250 eurų, už šią sumą nuteistasis gali naudotis telefonu, „Skype”, lankytis modernioje sporto salėje, saunoje, dažnai gyvena atskiroje kameroje, kur naudojasi savo tualetu ir dušu, be to, gauna kišenpinigių. Vyr. specialistės teigimu, Lietuvos įkalinimo įstaigų modernizavimui ir toliau bus skiriamas ypatingas dėmesys, siekiant priartėti prie kitų Vakarų Europos valstybių pavyzdžio.
Visgi kai kurių problemų sprendimas atrodo gerokai užsitęsęs. Daugelį metų kalbama apie standartų neatitinkančio Lukiškių kalėjimo Vilniaus centre uždarymą, tačiau jis tebėra ten, kur buvęs.
Anot buvusio kalinio Gedimino, kaliniai, kurie nuteisti ilgam – o tokių Lukiškėse yra daugybė – tik egzistuoja, bet negyvena. „Noras mirti yra savotiška pasipriešinimo priemonė. Bet kartu kiekvienas ieško, dėl ko išlikti. Aš manau, kad buvau žmogus ir juo išlikau, nors nebuvo lengva”, – aiškina jis.
Įsikūrė Pusiaukelės namai
Didžioji dalis Lietuvos visuomenės yra kritiška įkalinimo įstaigose bausmę atlikusių asmenų atžvilgiu, todėl ne kiekvienam pasiseka susirasti būstą, darbą, naujos nesėkmės pastūmėja iš naujo nusikalsti.
Lukiškių kalėjimo psichologe dirbusi Agnė Grušauskaitė pasakoja, kad prieš apsilankydami pas psichologą, daugumą kalinčiųjų vienaip suvokia, kas paskatino juos nusikalsti, tačiau vėliau jų nuomonė apie tai pasikeičia. Žmogus pradeda save ir įvairius įvykius, kartu ir įvykdytą nusikaltimą, analizuoti iš šalies. Jų mąstymas pasikeičia, bet išėjus iš kalėjimo susiduriama su kitomis problemomis. „Laisvėje jiems neretai yra sunku orientuotis aplinkoje, netgi viešuoju transportu nuvykti iš taško A į tašką B”, – sako A. Grušauskaitė.
Siekiant sumažinti socialinę atskirtį 2016 m. sausio 18 d. Alytuje, 2016 m. gegužės 17 d. Marijampolėje, o 2016 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais – Vilniuje ir Pravieniškėse atidaryti Pusiaukelės namai, kurių siekis – sėkminga bausmę bebaigiančių atlikti asmenų integracija. Asmenims, daug laiko gyvenusiems įkalinimo įstaigose, neretai tenka įveikti patiems save, priprasti prie pasikeitusios aplinkos, įgyti tam tikrų socialinių ar profesinių įgūdžių, kurie reikalingi siekiant susirasti darbą. Visa tai neatsiranda per vieną dieną, atsivėrus kalėjimo durims ir išėjus į laisvę – ir buitinės, ir socialinės, o ir psichologinės gyvenimo sąlygos įsirėžia į žmonių psichiką.
Būtent su šia problema kovoti ir steigiami Pusiaukelės namai, į kuriuos nuteistieji pateks likus pusei metų iki kalinimo termino pabaigos ir turės galimybę dirbti arba mokytis, laisviau matytis su giminaičiais. Deja, nuteistųjų iki gyvos galvos problemos vis dar liks spręstinu klausimu.
Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2016/2017 m. dalis, įgyvendinant VšĮ Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų ir informacinio raštingumo skatinimas darbe su jaunimu“. Projektą remia Šiaurės šalių ministrų tarybos biuras Lietuvoje. Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.