Mieste augo plėšikavimai ir kitokie kriminaliniai nusikaltimai. Nesiliovė jie ir atėjus vokiečiams. Juolab, kad naujajai Ober–Osto karinei valdžiai tas labai nerūpėjo. Lietuvą laikė žemės ūkio produktų aruodu, o krašte rastas gamtines ir medžiagines gėrybes besąlygiškai naudotinas kariuomenės reikmėms.
Tuo metu veikusios įtakingiausios vilniečių tarpe politinės LSDP ir PPS (Polska partia socjalistyczna) jėgos ėmėsi suvaldyti mieste augantį plėšikavimą ir banditizmą. 1916 metų vasario 12 d. karo valdžia jau nebeprieštaravo tvarkai mieste palaikyti subūrusiai visuomeninei neginkluotai milicijai. Veikė sudaryti keturi, aštuoni ir vėliausiai devyni komisariatai.
Dviem vadovavo LSDP atstovai Andrius Domaševičius ir Steponas Kairys, likusiems – PPS. Lietuviškos milicijos užuomazga tapo Žvėryno komisariatas vadovaujamas Stepono Kairio. Jo padėjėjais buvo advokatai Augustinas Janulaitis – būsimas Mykolo Sleževičiaus I-mos vyriausybės užsienio reikalų ministras (vietoje Augustino Voldemaro) ir Vladas Stašinskas – vėliau tapęs Lietuvos laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministru. Nuovados viršininko pareigose – Liudas Gira, būsimas Vilniaus karo komendantūros komendantas. Dešimtininkais buvo lietuviai studentai, jų tarpe ir žurnalistas Matas Bagdonas. Buvo lietuvių ir kituose komisariatuose, bet tokios daugumos kaip Žvėryne jie neturėjo. Ober-Osto karinei valdžiai iš visuomeninės milicijos pradėjus reikalauti dalyvauti turto rekvizavimuose ir besąlygiško paklusnumo, po kelių mėnesių visi -–ir lietuviai, ir lenkai išsiskirstė.
Lietuvos Valstybės Tarybą, jai 1918 m. vasario 16 d. paskelbusiai atstatomą Lietuvos valstybės nepriklausomybę, užgriuvo neatidėliotini darbai. Valstybės pripažinimas, jos teisinių demokratinių pagrindų ir valdžios kūrimas. Po devynių mėnesių, lapkričio 5 d. patvirtino Lietuvos valstybės Laikinąją konstituciją ir jos pagrindu vyriausybės vadovu paskyrė prof. Augustiną Voldemarą. Lapkričio 11 d. A. Voldemaras sudarė Lietuvos laikinąją vyriausybę – ministrų kabinetą. Ministro pirmininko, užsienio reikalų ir apsaugos ministro pareigas užėmė pats A. Voldemaras, vidaus reikalų ministru paskyrė advokatą Vladą Stašinską ir kitus 4 ministrus.
Tą pačią dieną Valstybės Tarybos prezidiumas ir Laikinoji vyriausybė paskelbė atsišaukimą į Lietuvos žmones. Jame buvo dėstoma „...Senosios vokiečių vyriausybės nebėra, ir tiktai šiandiena galime imtis statyti laisvos Lietuvos gyvenimą. ... Nuo šios dienos mes patys imsime Lietuvą valdyti. ... Norėdama atsiremti pieš visus mūsų priešus, Valstybės Taryba drauge su josios paskirtais ministeriais praneša jums, kas reikia tuoj daryti. Negaišdami nė dienos, kiekvienoje parapijoje susirinkite visi vyresnieji, be kalbos ir tikybos skirtumo išsirinkite Parapijos Komitetą iš penkių arba septynių žmonių. Išrinktasai Komitetas turi tuojau paimti į savo rankas tvarkyti apylinkės gyvenimą. Tasai Komitetas tuojau turi pasikviesti stiprius ištikimus vyrus ir sudaryti iš jų miliciją. Milicijos darbas yra saugoti ramius žmones nuo visokių grobikų ir užpuolikų ir palaikti viešąją tvarka.“ Atsišaukimo pabaigoje: „Būkite pasirengę, Valstybės Tarybai pašaukus, eiti ten, kur reikės, mūsų brangios tėvų žemės – Lietuvos gintų!“
Kodėl miliciją, o ne kariuomenę? Sklaidant Valstybės Tarybos (toliau – VT) posėdžių protokolus, galima nustatyti dėl ko. Milicijos (iš lot. „militia“ – karinė tarnyba) – būtinumas VT buvo svarstomas ne kartą. Antai, VT dar 1917 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į Ober-Osto valdžią leisti sudaryti Vidaus reikalų ministeriją, kuri užsiimtų milicijos organizavimu. Atsako nebuvo. 1918 m. sausio 15 d. VT sudarė komisiją (Saliamonas Banaitis, Jokūbas Šernas ir Steponas Kairys) milicijos organizavimui. Iš Voronežo atvykęs Kazys Škirpa – buvęs Rusijos kariuomenės poručikas, Lietuvių karininkų komiteto Rusijoje narys 1918 balandžio 25 d. VT įteiktame rašte reikalavo neatidėliotino Lietuvos kariuomenės kūrimo.
Bet komisijos nariai palaikė S. Kairio poziciją – steigti miliciją, kuri vėliau peraugtų ir reguliarią kariuomenę. Atvykusių karininkų spaudžiama VT sudarė specialiąją 7 narių komisiją krašto apsaugai organizuoti. Pirmininku paskyrė Stasį Šilingą, nariais – Jurgį Kubilių, Stasį Nastopką, Vladą Nagių-Nagevičių, S. Banaitį, L. Girą ir Jurgį Alekną. Jie teikė pasiūlymus, bet Ministras pirmininkas A. Voldemaras lapkričio 14 d. deklaracijoje savo skeptišką požiūrį į tai dėstė taip: „Laikinoji valdžia privalo turėti ginkluotą pajėgą – milicija ir policiją. Sudaryti vieną ir kitą darbas pradėtas. ... Išlaikius tvarką viduje, lieka klausimas rubežių gynimo, arba tikriau saugojimo. Karo mes su niekuo nevedam ir nė vienas iš mūsų kaimynų – vokiečių, lenkų, ukrainų, rusų ir latvių neturi pamato ant mūsų užpuldinėti. ... Išlaikius tvarką iš oro ir vidaus, tik tada tegalėsime pradėti valstybės organizacinį darbą“.
Lapkričio 15 d. VT posėdyje, dalyvaujant 100 „apicierių ir valdinikų“ dėl krašto apsaugos vyko aštri diskusija. Dalis narių palaikė milicijos kūrimą, kita dalis – kariuomenės. Kompromisu priimtos rezoliucijos 1 straipsnis bylojo: „vienu balsu išreiškiama neišvengiamas reikalas neatidėtinai organizuoti reguliariąją armiją, vis tiek kokiu vardu ji būtų pavadinta“ .
Tiek VT, tiek Vyriausybėje pradėjo augti įtampa, tarp nepripažįstančių artėjančių grėsmių ir jas matančių. Lapkričio 21 d. nepatenkinti vangiai vykstančiu milicijos ar kariuomenės kūrimu, susirinkę karininkai įsakmiai pareikalavo iš Apsaugos ministro A. Voldemaro, sutinkamai su VT lapkričio 15 d. rezoliucijos 4 straipsniu, sudaryti karininkų tarybą krašto apsaugos reikalams svarstyti. Apsaugos ministras A. Voldemaras 1918 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1 sudarė trijų asmenų tarybą: pulkininko Suleimano Chaleckio, papulkininkio S. Nastopkos, ir papulkininkio-daktaro V. Nagevičiaus. Pulkininką J. Kubilių paskyrė ministerijos štabo viršininku, pulkininką Joną Galvydį-Bykauskį – pirmojo pulko vadu. Šis įsakymas ir jo data – įteisino Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžią.
O grėsmių atgimusiai Lietuvos valstybei iš ties buvo daug. Sulaužiusi Brest-Litovsko sutartį Rusijos raudonoji armija iš rytų slinko Lietuva. Vilniuje Darbininkų tarybos, inicijuotos LiB komunistų, kurpė savo valdžią ir skelbė kuriantys savąją raudonąją armiją. Neatsiliko ir sudarytas lenkų komitetas, kuris valdžios siekė orientuodamasis į nepriklausomos (lapkričio 11 d.) Lenkijos pagalbą. Į Vilnių atvyko lenkų generolas Wladyslaw Wejtko su štabu, vadovaujamu vokiečių armijos kapitono Siegmunt Klinger ir pradėjo organizuoti „Lietuvos ir Baltarusijos savigynos“ junginį. Paskelbė mobilizaciją. Šiai „savigynai“ grafas Tiškevičius savo pinigais apginklavo ir aprengė raitelių eskadroną. Junginį finansavo ir kiti lenkų dvarininkai ar pasiturintys žmonės.
Vokiečių „Soldatenrat“ – revoliucijos Vokietijoje pagimdytas ir virtęs į „Kareivių tarybą“, lenkams davė „materialinę“ paramą – ginklus. Po miestą zujo ir vokiečių kariai ant kepurės prisisiuvę iš raudonos medžiagos iškirptą žvaigždę. Vokiečių Ober-Osto generolas-majoras Schröder – Lietuvos vyriausybės karinis konsultantas – apie tai rašė, kad Vilniuje padėtis buvo įtempta. Karo nuvarginti gyventojai buvo kurstomi bolševikų, ir miestas rengiamas raudonajai armijai atiduoti. Vokiečių įgula buvo tiek silpna, kad tik rusų ir lenkų vaidų dėka dar šiek tiek galėjo laikytis. Bet nuo 1919 m. sausio 1 d. Vilnių teko perduoti ginkluotiems Weijtko „savyginos“ būriams, kol sausio 4 d. miestas buvo tvarkingai paliktas. Tik gruodžio pradžioje VT nariai, kurie nematė ar nesuprato atėjusios grėsmės Valstybei, atsipeikėjo.
Gruodžio 20-21 d. Antanas Smetona, A. Voldemaras bei finansų, prekybos ir pramonės ministras Martynas Yčas išvyko į Vokietiją neva tai prašyti pagalbos! Keista – iš ko? Rugsėjo 29 d. Vokietija paskelbė karą pralaimėjusi, lapkričio 3-9 d. joje prasidėjo revoliucija, kaizeris Wilhelm II pabėgo į Nyderlandus, lapkričio 9 d. valdžia atiteko socialdemokratui F. Ebert ir lapkričio 11 d. pasirašyta Kompjeno paliaubų sutartis. Krašto apsaugos viceministras, vietoj A. Voldemaro einantis ministro pareigas – buvęs carinės Rusijos kariuomenės generolas-leitenantas Kiprijan Antonovič Kondratovič pareikalavo Vyriausybę ir Apsaugos štabą kelti į Gardiną, bet nesulaukęs VT pritarimo, kartu su bendraminčiais rusų karininkais pabėgo iš Vilniaus.
VT ir Vyriausybė liko be vadovų. „Tarybą pribaigė Smetonos ir Voldemaro pabėgimas į Vokietiją“ – „Tau Lietuva“ rašė S. Kairys. Kariuomenės kūrimas tuo laiku liko tik įsakymo Nr. 1 popieriuje. Vietoje A.Voldemaro vyriausybei vadovavo Petras Leonas ir po savaitės jo Vyriausybė atsistatydino. Tą pačią dieną – gruodžio 26 buvo sudaryta naujas VT patvirtintas (vietoj A.Smetonos pirmininkaujant S.Šilingui ) Vyriausybės ministrų kabinetas, vadovaujamas energingo ir ryžtingo Mykolo Sleževičiaus. Jis ir ėmėsi neatidėliotinos valstybės gynybos organizavimo. Vidaus reikalų ministru paskyrė Joną Vileišį. Reikalus jam perdavė V.Stašinskas, o pats pradėjo eiti Valstybės kontrolieriaus pareigas. Krašto apsaugos ministru buvo paskirtas Mykolas Velykis. Iš karto buvo įsteigta Vilniaus karo komendantūra šv. Jurgio g. 36 pastate, priešais Lukiškių aikštę. Karo komendantu paskirtas Liudas Gira, jo pavaduotojais karininkai - K.Škirpa ir Petras Gužas. Komendantūra išplatino kreipimą į miestiečius ir pradėjo telkti savanorius Vilniui ginti. Per savaitę į karinę tarnybą ( neskiriant milicijos ar kariuomenės) savanoriais užsiregistravo apie 500 asmenų. Jų skaičiuje – 20 karininkų.
Nors Lietuvos valstybės vėliava jau kabojo ant VT būstinės pastato šv. Jurgio g. 13 , karo komendanto L. Giros (jam apsirgus) pavaduotojai K. Škirpa ir P. Gužas kartu su savanoriais Jonu Nisteliu, Albinu Rauba, Romualdu Marcaliu, Pranu Plauska, Jonu Norvila, Miku Slyvausku, Vincu Steponavičiumi ir Stasiu Butkumi pasiryžo ant Lietuvos sostinės simbolio – Gedimino pilies bokšto iškelti valstybės vėliavą. Vos tik vokiečiams 1919 m. sausio 1 d. nuleidus savąją, bokšte suplevėsavo mūsų trispalvė. Savanoriai tai pažymėjo šūviais ir sugiedojo himną. Tą pačią dieną VT ir Vyriausybė pasitraukė į Kauną. O sausio 4 d. iš Vilniaus į Kauną per Lentvarį pasitraukė ir Karo komendantūra su 150 ginkluotų savanorių.
Milicijos kūrimosi pradžią davė VT ir Vyriausybės 1918 m. lapkričio 11 d. atsišaukimas į Lietuvos žmones. Jis paveikė ne tik Vilnijos bet ir viso krašto žmones labai greitai. Nes nuo siautėjančio plėšikavimo ir banditizmo galima buvo apsiginti tik pačių gyventojų jėgomis. Įsisteigė parapijų komitetai. Jie kūrė renkamus milicijos dalinius. 1918 m. gruodžio 17 d. Vidaus reikalų ministras V. Stašinskas išleido įsaką dėl apskričių viršininkų instituto – Vyriausybės vietininkų priskirtose (pagal vokiečių suskirstymą „kreis“-ais) teritorijose, kuriems buvo pavestos ne tik milicijos, bet krašto apsaugos kūrimo ir vadovavimo pareigos. Tuo būdu buvo nustatytas valdžios ir vietos komitetų santykis.
Būtina pastebėti, kad vietos miliciją organizavo dažniausiai to darbo visai nedirbę žmonės. Tai buvo prasilavinę žmonės – vaistininkai, advokatai, gydytojai, zakristijonai, gydytojai, buvę kariai – visi, kas jautė pareigą tvarkai ir ramybei atkurtoje Valstybėje. Milicijos ginkluotė buvo labai skurdi. Iš dalies milicininkams ginklus parūpindavo komitetai, bet daugumoje ginkluodavosi patys – vokiečių Mauser, rusų „berdankomis“ ar Mosin šautuvais, Brauning pistoletais ar rusų Nagan revolveriais. Turėjo ir kelis kulkosvaidžius. Žodžiu, visu tuo, ką galėjo kur gauti.
Pasitaikydavo, kad ginklų parduodavo ir vokiečių kariai. Transportas – balnoti arkliai ar vežimai, ir tai daugiausia atimti iš kontrabandininkų. Darbas buvo grįstas savanoryste – be atlygio. Tik vėliau jis buvo mokamas, bet nereguliariai ir labai nedidelis. Uniformos neturėjo. Skiriamasis ženklas buvo rankos raištis su raide M. Darbą palengvino P. Leono išleista instrukcija milicijos tarnautojams. Joje buvo įdėti pavyzdžiai, kaip rašyti protokolus, vęsti kvotas, kam tai viską siųsti ir t.t.
1920 m. gegužės 20 d. Lietuvos vyriausybė išleido Milicijos įstatymą, kuris nustatė, kad milicija yra Vidaus reikalų ministerijos žinioje, nustatė jos priedermę ir užduotis. Pradėjo eiti „Milicijos žinios“. 1924 m. sausio 15 d. VR ministro Karolio Žalkausko įsakymu, nuo sausio 1 d. visi milicijos pareigūnai buvo pavadinti policininkais (iš gr. „politeia“ – miesto administracija). Tuo pabrėžtas jų civilinis statusas.
Taigi artėja dvi gražios šventės. Belieka tik palinkėti Lietuvos policijai, Lietuvos kariuomenei ir kitoms institucijoms, besirūpinančiomis Lietuvos valstybės ir jos piliečių saugumu, spartaus tolimesnio tvirtėjimo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.