Pradėti norėčiau nuo to, jog esu tikrai kantrybe nesiskundžiantis žmogus ir niekada neįsivaizdavau savęs įsigysiančio emigranto bilietą. Tačiau šiandien aš čia – su išsekusia kantrybe ir bilietu rankose, pasiruošęs viską palikti ir atsiduoti svetimos šalies globai.
„Tai ko jau čia tavo kantrybė baigėsi?“, – paklausite. Na, vienas pagrindinių motyvų yra tas, kad ponia L. Graužinienė mano, jog Lietuva yra „lieva“ ir tai išreiškia savo veiksmais, o gerbiamasis (110 proc. sarkazmo) Andrius Užkalnis mano, jog Lietuva – tik blusų kraštas.
Bet ne. Tai ne tai... Šiuos ir kitus Lietuvą pajuokiančius žmones dar galima ignoruoti. O išvykstu iš tiesų tam, kad šiame kaptilistiniame pasaulyje atlikčiau vienintelę belikusią funkciją – dirbčiau ir užsidirbčiau.
Matote, viską gyvenime dariau pagal stereotipišką scenarijų: baigiau mokyklą, įstojau į universitetą, baigiau jį ir... nieko. Akligatvis.
Baigiau geriausiu šalies universitetu vainikuojąją Alma Mater – Vilniaus universitetą. Pabaigus atrodė, jog prasidės nuostabus gyvenimas. Baigta prestižiškiausia studijų institucija, manęs visi darbdaviai laukia, visi nori, visi reikalauja... Juk aš baigęs Top vienintelę Lietuvoje specialybę – klasikinę filologiją. Ir staiga – moralinis nokautas – pasitinku visų humanitarų, pabrėžiu – humanitarų, likimą: su fanfarom ir megafonais skelbta humanitarinių studijų svarbos ir reikalingumo idėja kaskart palaidojama vis giliau.
Keturi gražiausi gyvenimo metai ir aplink save statytos svarbios (kaip jie skiepijo) ateities vizijos – viskas po viena velėna.
Ir štai aš čia – dėkingas universitetui bent už nemokamą studijų vietą (nes sumokėti maždaug 30 000 litų studijų paskolą iš kasininko algos nelabai sektųsi) ir sukonfigūruotą sąmonę, jog iš „Odisėjos“ eilučių man visgi nepavyks pramisti, susimokėti tuos vergiškus mokesčius ir dar pradėti kurti šeimą, o tęsti magistrantūros tiesiog negalėčiau, nes tik įstojęs turėjau pasirinkti – sumokėti mokesčiai ir kąsnis burnoje ar studijos.
Ir štai aš čia – galiausiai išsękęs ir pavargęs gyventi nuo tos juokingos algos iki kitos, o sau leidęs ką nors daugiau, jaučiuosi kaltas prieš pasaulį, nes dabar nebeužteks tam „egzistavimui“. Pavargęs nuo statistikos, kaip 70 proc. baigusiųjų kasmet nusėda darbo biržose, žiniose – vien alkanos šeimos, o medijos ir televizija užpilta žvaigždžių gyvenimais, Seimo narių siekimais keltis sau algas ir nusipirkti naujus automobilius ar dar kaip pasilepinti, nes, na, juk žinai – galima.
Ir štai aš galiausiai čia – visas išsilavinęs ir stovintis ten, kur galėjau būti po dvylikos klasių ir be šešių metų paklaidos. Rašau šį tekstą, norėdamas pabrėžti, jog šį manifestą rašiau ne siekdamas pristatyti savo, kaip individo, situaciją, bet kaip visoje visuomenėje jau įsenėjusį problematiškumą. Ir kaip tūlas lietuvis, norėčiau kur kas plačiau viską apžvelgti, kas ir taip visiems aišku ir ką matote bei girdite kasdien, bet tam dabar nėra nei prasmės, nei laiko.
Tikiuosi, nuoširdžiai tikiuosi, kad ateitis pagaliau šiai šaliai atneš ką nors gero ir naudingo, nes čia kol kas matau tik sostinės spindesiu pridengtą apmaudžią šalies padėtį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!