Apie ką mes čia…
2028 metais pasaulyje prieš nusikalstamumą kovoja robotai. Jie dominuoja visur, išskyrus JAV, todėl pasipelnyti norinti robotus gaminanti korporacija sugalvoja naują būdą – pasodinti gyvą žmogų į metalinį egzoskeletą, kad viskas atrodytų kuo žmogiškiau. Pirmuoju laiminguoju tampa Aleksas Merfis, kuriam šis išbandymas tampa gyvybiškai svarbiu išsigelbėjimo įrankiu. Dabar Detroito gatvėse vaikšto naujas teisėjas – robotas policininkas.
Kūrinio vidus
1987 metais kino ekranuose pirmą kartą pasirodęs „Robotas policininkas“ padarė labai didelę staigmeną visiems žanro mylėtojams. Filmas buvo labai kokybiškas, kruvinas ir efektingas, o tuo pačiu turėjo puikiai išreikštą pagrindinę mintį. Paulo Verhoeveno juosta iškart įgavo kultinio filmo statusą.
Deja, po 1987 metų hito tęsiniai negalėjo pasigirti nei savo geru pastatymu, nei gautomis pajamomis. Paskutinį kartą metalinį policininką galėjome išvysti 2000 metais televizijai sukurtame seriale „Robotas policininkas: pagrindinis direktyvas“. Iki naujos Alekso Merfio reinkarnacijos nuo paskutinio kinuose rodyto filmo prireikė net dvidešimties metų. Įdomiausia, kad filmo režisieriumi galėjo tapti pats Darrenas Aronofsky‘is, tačiau studija pasirinko brazilų kino kūrėją, kuris projektui įnešė labai daug pozityvumo.
Juostos siužetinė linija, nors ir sukurta pagal tą patį modelį kaip ir pirmasis filmas apie „Robotą policininką“, pateikta visiškai kitaip nei originale. Čia labiau išplėtotas pats Merfio personažas ir jo šeimyninės problemos. Tai labai gerai, nes galime iš arčiau susipažinti su žmogumi, kuris ateityje tampa nenugalimu ginklu prieš nusikalstamumą. Originaliame filme to nebuvo. Kartu žiūrovams vaizdžiau pateikiama ir pati „Omnicorp“ korporacija bei jos valdžios atstovai, kurie ir atsakingi už būsimą chaosą.
Jeigu yra tokių žmonių, kurie nebuvo matę senojo filmo, tai ši juosta jiems padarys dar didesnį įspūdį. Labai įdomiai pateikiama ir paties Merfio transformacija į robotą bei jo matomas pasaulis. Čia į paviršių iškyla jau psichologinės personažo problemos, o tai taip pat yra labai gerai. Filmas netampa jokiu blizgučiais pripildytu pramoginiu niekalu, jis turi neblogą istorijos pamatą, žiūrėti juostą smagu.
Veiksmo scenos, kurių čia tiesiog labai daug, atrodo įspūdingai. Galima prisiminti prieš dvejus metus pasirodžiusį „Dredą“, kuris irgi pasirodė įtikinamiau už originalą. Efektingumo netrūksta, gaudynių ir susidūrimų su priešais scenų taip pat apstu, tačiau čia ir atsiskleidžia labai didelė problema. Filmas gavo pernelyg „minkštą“ cenzą. Dėl to smurtas atrodo ganėtinai vaikiškai.
Paulo Verhoeveno filme dominavo brutalumas, čia to nesimatė. Kūrėjai galėjo juostą susukti panašiu būdu, kaip jau minėtas „Dredas“, kuriame kraujas liejosi laisvai. Čia pirmenybę gauna originalus filmas, kuriame nepabijota parodyti visos agresijos ir visos metalinio policininko galios. Nuo to nukenčia ir juostos atmosfera. Pasigendama Detroito gatvių niūrumo ir tamsumo.
Vienu filmo pliusu tampa patys personažai. Naujasis Aleksas, nors ir atrodo pernelyg švelnus, tapęs robotu persikūnija į visiškai kitokios mąstysenos žmogų. Įdomu, kad režisierius čia bandė parodyti, jog dažniausiai po nelaimingo atsitikimo žmonės pasikeičia į blogesnę pusę, o čia – atvirkščiai, todėl bendrai galima pamanyti, kad filmo kūrėjas apeliuoja į žmones su negalia. Gyvenimą reikia vertinti taip, koks jis yra. Tokiais skambiais filmo šūkiais bandoma sukurti ne tik gerai „sukaltą“ veiksmo filmą, tačiau ir visai neblogą dramą. Tokie žanro kaitaliojimai filmui tik į naudą. Bent jau galima užmiršti, kad atsisakyta tokio svarbaus „Roboto policininko“ komponento kaip smurtas.
Pasibaigus šio dinamiško filmo peržiūrai ir prisiminus originalų filmą galima sakyti, jog pirmtakas laimi savo paprastumu, tačiau Jose Padilhos perdirbinys irgi vertas pagyrimų. Mums pristatomas labai kokybiškas, rimto konteksto filmas, kuriame dominuoja ne vien veiksmo scenos, o ir gerai papasakota Alekso Merfio ir jį supančio pasaulio istorija. Tikėkimės, jog filmas užsidirbs pakankamai ir ateityje sulauksime tęsinio.
Techninė juostos pusė
Filmo produkcijos lygis gana aukštas, todėl kūrėjai ir studijos vadovybė nepasikuklino ir filmo sukūrimui skyrė 100 milijonų dolerių. Visi šie pinigai investuoti labai gerai, todėl iš techninės pusės filmas yra pagirtinas.
Specialieji efektai, robotai, jų manevrai ir susidūrimai, nors ir sukurti kompiuterio pagalba, atrodo natūraliai. Ties tuo vizualiųjų efektų specialistai pasidarbavo iš peties.
Operatoriaus darbas šioje juostoje labai svarbus. Kiekviena kovų scena, gaudynės atrodo žymiai efektingiau, kai kamera sugeba pagauti kiekvieną personažų judesį. Šioje vietoje geras režisieriaus draugas operatorius Lula Carvalho darė stebuklus. Filmas po tokių kameros manevrų iš karto tapo įtampos ir adrenalino kupinu reiškiniu.
Muzikinė juostos palyda irgi padarė nemažą efektą, tačiau pasigirti labai įsimintinomis kompozicijomis negali. Svarbiausia, filme atsiranda kultinė „Roboto policininko“ melodija, dėl kurios išėjus iš kino teatro dar labiau norisi peržiūrėti originalų filmą.
Garso montažas efektingiausiose filmo scenose atrodo nepriekaištingas. Čia toks pat poveikis kaip ir filme „Džekas Rajanas: šešėlių užverbuotas“, kuriame visa kino salė tiesiog drebėjo.
Už juostos montažą irgi galima padėkoti filmo kūrėjui, kuris labai kruopščiai pristatė siužetinę liniją. Viskas vyksta be kokių nors chaotiškai sulipdytų scenų, todėl bendras vaizdas labai aiškus ir nekeliantis papildomų klausimų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį filmo vaidmenį atliko mažai žinomas švedas Joelis Kinnamanas, tačiau jo pasirodymas Alekso Merfio amplua buvo net geresnis už originale „Robotą policininką“ įkūnijusį Peterį Wellerį. Joelis atsiskleidė iš draminės pusės ir puikiai pasirodė fiziškai kaudamasis su priešininkais.
Į pagalbą kol kas dar nelabai žinomam švedui atskrieja galinga antraplanių aktorių divizija. Juostoje galima pamatyti Samuelį L. Jacksoną, Gary Oldmaną, Michaelį Keatoną, Abbie Kornish ir Jackie Earlie Haley‘ų. Kiekvienas iš šių aktorių įkūnijo gana įdomius personažus ir sugebėjo suteikti šarmo visai juostai.
Verdiktas
„Robotas policininkas“ – tai vaizdingas ir tikrai negėdingas kultinės Paulo Verhoeveno juostos perdirbinys, kuriame yra visko, ko tik reikia gerai pramogai kine. Efektingų veiksmo scenų, vaizdžiai pateiktos šeimos dramos, nenuobodžios siužetinės linijos, kokybiškų vizualiųjų efektų, įtampos ir puikių aktorių dėka filmas tampa atradimu savo žanro ribose.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10
Techninė juostos pusė – 9/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10
Bendras vertinimas: 8/10