Kaip žinia, Klaipėdos kraštas ir visa Mažoji Lietuva po Kryžiuočių ordino susikūrimo niekuomet nebuvo pavaldi Lietuvai, o nuo 1422 metų Melno taikos iš esmės fiksuotomis sienomis priklausė Livonijos ordinui, vėliau – Prūsų karalystei, dar vėliau – Vokietijos imperijai. Kraštas buvo vokietinamas, tačiau dalis lietuvių, vėliau pradėtų išskirtinai lietuvninkais vadinti, lietuvybę išlaikė.
Situacija kardinaliai pasikeitė tik po Pirmojo pasaulinio karo, kuomet Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos. Verta pastebėti, kad senais laikais gerokai platesnėje teritorijoje gyvenę lietuviai, XX a. pradžioje ryškesnę gyventojų dalį jau tesudarė tik Klaipėdos krašte. Po 1923 m. įvykusio Klaipėdos sukilimo, kraštas plačios autonomijos teisėmis buvo įjungtas į Lietuvos Respubliką. Vėliau Antrojo pasaulinio karo audros ir pokaris visiškai pakeitė krašto demografinę situaciją, tikrieji Mažosios Lietuvos gyventojai išnyko, asimiliavosi su Didžiąja Lietuva. Plačiau apie tuometinį krašto gyvenimą galima paskaityti, pavyzdžiui, grožiniuose, tačiau istorinę mintį išlaikiusiuose Ievos Simonaitytės (Ėvikės, anot lietuvninkų) kūriniuose „Aukštujų Šimonių likimas“ ir „Vilius Karalius“. Tačiau tai – platesnė istorija. Keliaukime prie pagrindinio šio rašinėlio objekto – XIX a. pabaigos krašto pasididžiavimo – Karaliaus Vilhelmo kanalo, dar vadinamo Klaipėdos kanalu.
Tuomet, kai iš miškingos Lietuvos ir tolimesnių kraštų Nemunu buvo plukdomi aukso vertę turintys medienos sieliai, pasiekti Kuršių marias nebūdavo problema. Tačiau kelionės tikslas dažniausiai būdavo Klaipėdos uostas, iš kurio šis Lietuvos auksas iškeliaudavo, pavyzdžiui, į Vokietijos gilumą. Kaip žinia, plukdyti sielius srovės neturinčiomis Kuršių mariomis buvo problematiška. Dar didesnė problema buvo mariose dažnai siautusios audros, kurios šimtus kilometrų nukeliavusius sielius išblaškydavo, taip padarydamas didelių nuostolių pirkliams. Todėl dar XVIII a. viduryje pradėtos brandinti Kuršių marių problemą sprendžiančios mintys. Nuspręsta iškasti kanalą, sujungiantį Minijos upę su Klaipėdos uostu.
Daugiau nei 25 kilometrų ilgio, 30 metrų pločio ir apie 2 metrų gylio kanalas tuomet tapo grandioziniu projektu, kurį pradėti vykdyti pavyko tik maždaug po dviejų šimtmečių, 1863 metais. Statybos vyko dviem etapais ir užtruko dešimtmetį, iki pat 1873 m. Tikėtina, kad būtų užtrukusios ir ilgiau, tačiau čia „pasitarnavo“ Prancūzijos-Prūsijos 1870-1871 metų karas, kuomet daugybė (bent 700) prancūzų belaisvių buvo priversti kasti kanalą. Apie trečdalį jų žuvo, didžioji dalis braidydami po Tyrų pelkę... 15 kilometrų atkarpą belaisviai rankomis iškasė vos per dvejus metus. Kanalas buvo pavadintas tuometinio Vokietijos kaizerio Vilhelmo I vardu. Žuvusių prancūzų belaisvių atminimą šiandien įprasmina kanalo žiotyse stovintis paminklas.
Kasant kanalą reikėjo rasti technologinius sprendimus vandens lygio sureguliavimo ir tiltų per kanalą atžvilgiu. Pirmajai problemai spręsti, kanalo gale, dabartiniuose Lankupiuose buvo įrengtas to meto technikos stebuklas – šliuzas, vartais reguliavęs vandens lygį 150 metrų ilgio atkarpoje. Mažai pakitę ir tik vandeningais pavasariais tebenaudojami vartų mechanizmai išlikę ir dabar. Tai – vienintelis šliuzas Lietuvos teritorijoje paskelbtas technikos paminklu. Tiesa, beveik tuo pačiu metu įrengtas šliuzas ir Drevernos upėje, kuria kanalas susijungia su mariomis ties Drevernos kaimu. Tačiau šis šliuzas technikos paminklu paskelbtas kažkodėl nebuvo. Beje, Lietuvos paštas 2017-06-10 išleido 0,94€ vertės pašto ženklą „Karaliaus Vilhelmo kanalo senieji šliuzai“.
Antroji problema – susisiekimas tarp abiejų kanalo krantų. Iš esmės iš niekur atsiradusi vandens riba sukėlė didelių nepatogumų vietiniams gyventojams, tačiau spręsti ji pradėta tik XX a. pradžioje, kuomet per kanalą pastatyta bent 10 tiltų. Dėl žemų kanalo krantų ir tuomet kanalu plaukiojusių beveik 4 metrų aukščio garlaiviukų, teko ilgokai ieškoti galimų sprendimų, kol galiausiai buvo nuspręsta statyti šiek tiek pakeliamus tiltus, kurių viršūnėse atsirasdavo angos, leidžiančios praplaukti aukštesniems laivams. Nežinau, kaip dėl visų dešimties tiltų, bet trijų žymės vis dar išlikusios. Tai – pusėtinos būklės tiltas Jokšuose, tilto griaučiai Klaipėdos III vandenvietės pabaigoje ir poliai Kliošių miško gūdumoje.
Koks Vilhelmo kanalas dabar? Aktyviai naudotas iki Antrojo pasaulinio karo, laivybos prasme visiškai pamirštas po 1970-ųjų, dabar apleistas, liūdintis ir išsiilgęs juo plaukiojančių laivų. Nors buvo planų atgaivinti jame laivybą, bet čia atsirado dvi esminės problemos.
Pirmoji problema – viena iš Klaipėdos vandenviečių, esanti kanalo pabaigoje. Jos dėka, kanalu atitekantis Minijos vanduo tiekiamas didelei daliai Klaipėdos, taigi laivybos tarša kanale būtų neatleistina. Paskutiniai kanalo kilometrai apskritai yra griežtos apsaugos zona, kurioje net priėjimas prie kanalo draudžiamas. Antroji problema – dar visai neseniai Malkų įlankos gale pastatyti žemi tiltai, trukdantys bet kokią laivybą. Yra ir kitų problemėlių, kaip Kliošių kraštovaizdžio draustinis, kuriame lankytojai nėra labai pageidaujami ir pan. Nors ir buvo minčių ieškoti šias problemas aplenkiančių sprendimų ar laivybos maršrutų, bet šiai dienai yra kaip yra.
Tiesa, 2014-aisiais buvo pradėta vykdyti šiokia tokia pramoginė laivyba mažesne kanalo atkarpa nuo Minijos iki Drevernos ir Kuršių marių. Nežinau kiek ji tęsėsi ir ar vis dar tebesitęsia, tačiau 2016 metų vasarą Centrinėje Viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje atsirado „Karaliaus Vilhelmo kanalo valymo darbų ir seklumų šalinimo ties Lankupių šliuzu darbų pirkimas“. Tikriausiai tuo bandyta pašalinti kliūtis pramoginei laivybai, tačiau koks buvo pirkimo tęsinys, jei jis iš vis buvo, nežinia.
Tačiau bet kokiu atveju kanalas, jo šliuzai ir tiltai vis dar laukia jūsų. Aplankykite juos rudenį, gražiausiu metų laiku.
Atvykus prie Lankupiuose esančio šliuzo, verta aplankyti ir kitą netoliese esantį įspūdingą objektą – ilgiausią Lietuvoje veikiantį kabantį tiltą, statytą 1900 metais ir taip pat dar menantį Vokietijos imperijos laikus.
O Drevernoje jūsų laukia neseniai pastatytas Kuršių marių apžvalgos bokštas, nuo kurio galima pažvelgti į Kuršių marių platybes.
Įdomesniųjų objektų koordinatės
55.480925, 21.360902 Kanalo šliuzai Lankupiuose
55.487479, 21.365346 Ilgiausias Lietuvoje kabantis tiltas
55.51429, 21.292652 Jokšų tiltas per kanalą
55.517376, 21.235503 Drevernos uostas ir apžvalgos bokštas
55.522132, 21.242639 Drevernos šliuzas
55.537339, 21.248267 Tyrų pėsčiųjų tako pradžia
55.589411, 21.213509 Pakeliamo tilto poliai
55.613128, 21.191073 Pakeliamo tilto liekanos
55.642921, 21.163867 Paminklas prancūzų belaisviams
Parengė: dr. Aurimas Rapečka, Vietovės.lt projektų autorius, „Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui“ (Lietuvai.lt) iniciatyvinės grupės narys.
Rengiant naudotasi „Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui“, Vidmanto Matučio, Vyganto Vareikio, Karolio Žukausko, Apleistazona.lt ir kitų surinkta bei viešai skelbiama informacija.
Aplankėte ir užfiksavote jus sudominusią Lietuvos ar užsienio vietą? Rašykite ir siųskite savo mintis ir istorijas el. p. pilieciai@delfi.lt.