- Gyvojoje bibliotekoje dalyvauji jau labai seniai. Kaip viskas prasidėjo?
- Pirmą kartą apie Gyvąją biblioteką išgirdau iš savo pažįstamo, kuriam vieno pokalbio metu išsprūdo, jog būčiau ideali gyvoji knyga. Žinoma, pirmas mano klausimas buvo – „o ką tai reiškia?“. Jis man papasakojo, jog yra toks metodas – Gyvoji biblioteka, kurioje laužomi stereotipai. Jis tuo metu man sakė „Aš bendrauju su tavimi ir nejaučiu tavo negalios. Ją galiu aiškiai matyti, tačiau jos negirdžiu tavo žodžiuose“. Jis periodiškai man pranešdavo apie vykstančius renginius, tačiau pirmą kartą bibliotekoje sudalyvavau, kuomet mano draugė pamatė Nacionalinio socialinės integracijos instituto skelbimą laikraštyje, kad Gyvajai bibliotekai reikalingos „knygos“ su judėjimo negalia. Tuomet pasiryžau dalyvauti ir atsidūriau pirmojoje savo Gyvojoje bibliotekoje.
- Kokie įspūdžiai iš pirmosios tavo bibliotekos?
- Pirmąją biblioteką prisimenu labai gerai. Ji vyko Vingio parke ir vos atsidūrusi bibliotekos palapinėje supratau, kad tai yra kažkas tokio, ko aš niekada gyvenime nepatyriau. Supratau, kad reikės įtikinti žmones, kad judėjimo negalia nėra pasaulio pabaiga. Visada iš visko galime nulipdyti dramblį ir iš visko galime nulipdyti musę.
- Kaip sekėsi su pirmuoju skaitytoju?
- Pirmoji manęs „skaityti“ atėjo mergina, pirmo kurso studentė. Atėjo vartydama katalogą, kalbėjo drebančiu balsu ir drebančiomis rankomis ir net bijojo kažko klausti. Aš jos paklausiau, kodėl ji manęs bijo.
– Bijau. – sako. – Bijau įžeisti.
Tuomet aš jai pasakiau, kad ji manęs neįžeis. Aš esu realus žmogus ir nesiskiriu nuo kitų žmonių. Skiriasi tik mano kūnas, o mano funkcijos, norai, galimybės yra tokios pačios.
- Ar nebūna baisu pačiai? Kalbėti apie save ir savo negalią nepažįstamiems žmonėms daugeliui pasirodytų neįveikiamu iššūkiu?
- Man visai nebaisu, nes esu bendraujantis žmogus, o taip pat esu susitaikius su faktu, kad esu kitokia. Esu susitaikiusi ir su tuo, jog daugelis žmonių, kurie su manimi bendrauja, jaučiasi nepatogiai. Esu girdėjusi iš savo rato žmonių, jog jie jaučiasi kalti dėl to, kad aš turiu judėjimo negalią. Niekas nėra kaltas. Aš nuo savo negalios negaliu pabėgti, o kiti gali pabėgti nebendraudami su manimi. Jeigu mano kūno sudėjimas kažkam kelia diskomfortą, suprasiu jei nebendrausime, jei žmogui psichologiškai sunku.
- Ar daug tokių žmonių sutinki, kuriems sunku tave priimti?
- Visokių yra žmonių. Buvo tų, kurie sakė, jog turiu tyliai sėdėti namuose ir niekam neužkliūti. O kodėl aš taip turėčiau elgtis? Pasėdėjus namie kelias dienas pradedu kraustytis iš proto. Noriu bendrauti, važiuoti, kažką daryti, o ne kiauras paras leisti prieš televizorių ar naršydama internete. Toks mano gyvenimas.
- Tad koks tavo gyvenimas? Kokia veikla tave džiugina?
- Norėčiau pasakyti man labai prasmingus R. Keturakio žodžius: „Gyvent, numirt ir vien paaukštint žemę – kapu ar antkapiu – mažai“. Manau, kad reikia po savęs palikti daugiau nei antkapį. Nesu žmogus, kuris galėčiau po savęs palikti gyvybę. Beje, Šekspyras taip pat neturėjo vaikų, bet apie jį ir jo kūrybą, įtaką teatrui, žmonės kalba šimtmečius. Pati nesu rašytoja, tačiau labai gerai jaučiuosi ant scenos. Eidama į sceną užkulisiuose palieku savo kūną, savo problemas, palieku viską, kas susiję su manimi. Ten lieka Inga, o į sceną išeina visai kitas žmogus. Net jei man skauda sąnarius, scenoje skausmas dingsta, visiškai pamirštu apie save. Būtent šis apsivertimas man labai patinka.
Jei turėčiau daugiau fizinės sveikatos, užsiimčiau fotografija. Deja, esu mažo ūgio, silpnų rankų ir silpnų kojų, tad negaliu valdyti sunkiai sveriančios technikos, fotografuoti iš aukščiau ar iš žemiau. Todėl fotografija lieka mano širdyje ir mintyse, bet praktiškai jos nesiimu. Mėgstu piešti, kažkada rašydavau eilėraščius, kuriuos visada naikindavau. Niekada nenorėjau leisti savo knygos ar surengti parodos. Jei padarau kokį darbą, tai jis pas mane neužsibūna, visada padovanoju.
Galbūt jei turėčiau daugiau fizinės sveikatos, užsiimčiau visai kita veikla, tačiau dabar esu, ten kur esu.
- Kodėl dalyvauji Gyvojoje bibliotekoje? Kokie tavo tikslai?
- Noriu pakeisti požiūrį į žmogų su judėjimo negalia. Būna, kad žmonės ateina išsigandę, bijo įskaudinti, jaučiasi nepatogiai, tačiau aš matau, kaip keičiasi jų suvokimas. Ir ne tik apie mane, apie kitas knygas taip pat. Žmonės įsitikina, kad buvęs kalinys nebūtinai grįš į kalėjimą ir kad jis taip pat gali gyventi sąžiningai ir dorai. Žmonės supranta, kad jei esi gėjus, nebūtinai būsi stilistas. Yra ir santechnikų ir elektrikų. Kažkada žurnalistas manęs klausė mano nuomonės apie homoseksualios orientacijos žmones. Aš negaliu savo kūnui įsakyti, kad mano kojos būtų ilgos ir neskaudėtų, taip ir jie negali įsakyti savo širdžiai. Tai yra jų asmeninis reikalas ir mes neturime teisės landžioti po jų antklode. Man tikrai nepatiktų, jei man pradėtų nurodinėti, kaip gyventi.
- Ar pavyksta pakeisti žmonių požiūrį, ar matai pozityvius pokyčius?
- Manau, kad pavyksta. Žmonės pamato, kad mes kitokie, bet nereikia mūsų bijoti. Mano negalia nėra užkrečiama, tad nieko baisaus, jei kažkas padės man užlipti laiptais ar mano vežimėlį užstums į kalnelį. Kita vertus, niekas nuo negalios nėra apsaugotas, niekada nežinai kas gali nutikti ir kokią traumą gali patirti. Mėgstu sakyti, kad negalia yra žmogaus galimybių išbandymas.
- Na ir pabaigai, ką norėtum pasakyti visiems skaitytojams?
- Palinkėsiu Pitagoro žodžiais: „Gyvenkite su žmonėmis taip, kad Jūsų draugai netaptų priešais, o priešai taptų draugais“.
Visi, kurie norėtų prisijungti prie Gyvosios bibliotekos, susipažinti su Inga ir kitais šauniais žmonėmis, įdomiai ir prasmingai praleisti laiką, o gal net pakeisti pasaulį, rašykite adresu: gyvojibiblioteka@zmogui.lt