Ne visi žmonės turi sodybas, sodus ir daržus, tad įvairias daržoves ir vaisius norisi pirktis ne iš parduotuvių, o iš tikrų ūkininkų, tad mielai lankomasi turgavietėse ir perkamos ūkininkų išaugintos gėrybes.
Š.m. birželio 28 dieną iš ankstaus ryto apie 7 val. (žmonių tikrai buvo nedaug) teko užsukti į vieną iš Vilniaus miesto turgaviečių. Šį bei tą jau nusipirkusi, priėjau prie prekystalio, kuris buvo gausiai nukrautas (pasak jų, „ūkininkų“ pačių užaugintas derlius) įvairiomis daržovėmis ir vaisiais.
Paklaususi, kas kiek kainuoja, nusprendžiau nusipirkti kilogramą agurkų. Ūkininkas vikriai juos sudėjo ir pasvėręs pasakė kainą. Iš piniginės išsiėmusi vienintelį likusį 20 Lt banknotą padaviau pardavėjui. Kol dėjausi agurkus į krepšį, žvilgtelėjau, kad jau ir grąža ruošiama - pardavėjo paimtas rankoje 10 Lt banknotas ir kita ranka skaičiuojami metaliniai litukai. Paskaičiavęs metalinius litukus, atidavė. Aš iškart priminiau, kad prašau dar grąžinti 10 Lt, nes daviau 20 Lt, ir prasidėjo...
Jis (pardavėjas) pasidėjo dešimtinę (kurią laikė rankoje), ir pradėjo šaukti, kad aš nepamenu, kokį banknotą daviau, davė suprasti, kad aš pati nežinau, kokių ir kiek pinigu turiu savo piniginėje, ir nepamenanti kokį daviau, žemino mane ir šaukė „neduosiu, neatiduosiu“. Tuoj ir kita persona pradėjo šaukti, kad „šis ponas pats sąžiningiausias“. Aš ramiu balsu pasakiau: „kviečiam policiją, kodėl aš turiu tamstai dovanoti dešimtinę?“.
Tada prasidėjo toks šaukimas, ir rėkimas... Greitai pamąsčiau - aš nenuskursiu. Nesusilaikiau ir pasakiau: „pasprink svetimais pinigais“. Gal kam atrodo tik smulkmena, bet man ant kelio nesimėto banknotai. Ne tik rytas, bet ir visa darbo diena buvo sugadinta dėl užuomaršos pardavėjo. Manau, kurį laiką negalėsiu ir nenorėsiu eiti į turgavietę dėl kažkokios skurdžios dvasios ir (pasikartosiu) užuomaršos pardavėjo, o gal super apsukraus savanaudžio egoisto.
Nuoskauda liko, kad aš likau kalta, kad turėjau stambesnį banknotą. Ar tikrai žmogus doras ir sąžiningas, ne man spręsti, bet susidariau ir turiu tvirtą nuomonę, kad mokamus pinigus reikia, kol grąža skaičiuojama, laikyti savo rankoje.
Štai ir aprašiau patirtą žeminančią nuoskaudą iš ūkininko-pardavėjo (gal ir perpardavinėtojo). Nors mano vyras paklausė, kodėl aš pasidaviau ir nekviečiau policijos, vis dar pačiai kyla mintis, kodėl? Juk būtų pirštų antspaudais įrodę, kad ant jo turimų pinigų viršaus – mano duotas banknotas.
Mano sąžinė švari ir dar pakankamai jauna, kad nežinočiau, kokiomis kupiūromis ir kiek savo piniginėje turiu ir tuo labiau kokiomis moku už prekes ar visus kitus pirkimus. Savimeilė labai užgauta.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!