Apsižiūrėjusi kelias minutes, išsirinkau norimą užkandį ir suskaičiavau lygiai 0,55 euro centus. Pasilenkusi prie langelio, pasisveikinau ir pasakiau, kad norėčiau šokoladuko su riešutų sviestu. Padavėja perklausė: „Su kuo?“. Pamaniusi, kad ši neišgirdo, dar kartą pakartojau tai, ko prašiau. Garbaus amžiaus moteris, pakilusi iš savo vietos, ėmė eiti į kioskelio gilumą ir niurnėjo po nosimi: „Tai iš kur man čia dabar žinoti, kuris čia tas su riešutų sviestu“. Kiek nepatenkinta jos tonu ir tuo kaip ji net negalvojo paprašyti mano pagalbos, nes aš manau, kad iš pirmo karto galėčiau teisingai nurodyti prekę, kurią jau išsirinkau, gražiai priminiau moteriškei, kad tai ji dirba šiame kioskelyje ir turėtų išmanyti produkciją, kurią pardavinėja.

Vėl įsitaisiusi savo vietoje, ji ištraukė kelis šokoladukus ir ėmė laužyta anglų kalba skaityti pavadinimą, kuris buvo ant pakuotės, taip bandydama įrodyti, kad jokio riešutų sviesto čia nėra. Šį šokoladuką perku ne pirmą kartą, ne pirmame kioskelyje ir kažkodėl nei viena kita pardavėja ant manęs nesupyko, jog nepanorau išbandyti jos anglų kalbos žinių išrėždama savo norimos prekės pavadinimą tobula anglų kalba. Visgi pirštu parodžiusi apie kurią prekę kalbėjau, padėjau savo pinigus ant lėkštelės, pasiruošusi atsiskaityti už prekę. Jau norėjau ją čiupti ir nueiti, kad kuo greičiau pasišalinčiau iš šios nemalonios situacijos, bet pardavėja man tada pareiškė, kad šokoladukas kainuoja 0,60 euro centų, nors dar prieš akimirką stende mažiau 0,55 centų kainą prie šio tipo šokoladuko, o kiek aukščiau buvo užklijuota 0,59 centų kaina, kuri, mano nuožiūra, priklausė kitai prekei. Žinoma, nuo penkių centų badas manęs neužklups, bet net jeigu pardavėja ir buvo teisi dėl kainos, o aš apsižioplinau, ar kol aš miegojau, spėjo patvirtinti įstatymą dėl prekių sumos apvalinimo? Kitu atveju pardavėja neturėjo teisės manęs prašyti 0,60 centų vietoje 0,59.

Negana to, kol aš skaičiavau papildomus penkis centus, pardavėja po vieną rinkdama mano monetas, pašaipiai burbėjo: „Su riešutų sviestu matai, gerai, kad ne su palmių aliejumi...“ Galėjau ir norėjau šią suaugusią moterį pamokyti manierų, bet tiesiog padėjusi „trūkstamus“ pinigėlius, pasiėmiau savo prekę ir nepasakiusi nei ačiū, nei sudie, kuo greičiau nuėjau, bandydama išsaugoti paskutinius savo nuotaikos likučius.

Ar jauna, aukštąjį išsilavinimą ir perspektyvų darbą turinti moteris tikrai nusipelnė būti žeminama ir kvailinama už savo norus? Jeigu būčiau paprasčiusi „Sostinės“ šokolado, ar nebūtų iškilęs nesusipratimas, kadangi lietuviškas prekės pavadinimas netaptų iššūkiu surasti pageidaujamą prekę? Aš nuoširdžiai manau, kad jeigu kažkas dirba – tai savo darbą jis turi išmanyti ir paprasti žmonės neturėtų atėję mokyti jų, kaip deramai jį atlikti. Ši situacija man atrodo absurdiška. Jeigu aš ateičiau į siūlų parduotuvę ir paprašyčiau karališkos mėlynos spalvos siūlų, tai ar irgi turėčiau tikėtis būti apšaukta dėl konkretaus savo noro? Ar irgi pardavėja man pažertų kelias rites, šaukdama: „Tai kuri čia mėlyna, tavo karališka?“. O gal dar nepagailėtų ir sarkazmo, pasakydama: „Gerai, kad dar vaivorykštės spalvų neužsimanei“. Nuo kada toks aptarnavimas tapo norma? Kauno spaudos rekvizitų puslapis iš 49 atsiliepų turi 1 teigiamą atsiliepimą, o visi kiti... Nagrinėja tą pačią aptarnavimo ir kultūros trūkumo problemą.

Ne kartą praeidama pro „Kauno spaudos“ kioskelį pagalvojau, kad va, kai būsiu arti pensinio amžiaus ar jau jį pasiekusi, tikrai norėčiau dirbti tokioje vietoje. Dėvėčiau šiltą kailinę liemenę, pasileisčiau radiją, gerčiau kavą ir vartyčiau šimtus laikraščių bei žurnalų ir su šypsena aptarnaučiau kiekvieną lankytoją, pasiūlydama jiems įsigyti kažką skanaus. Tai kodėl šios pagyvenusios moterys yra tokios piktos, nepatenkintos ir susiraukusios, bei visą savo tulžį išlieja ant savo pirkėjų?

Žinoma, yra ir nuostabių pardavėjų, kurios sugeba 9 ryte pasmulkinti 100 eurų kupiūrą, kad galėtčiau iki miesto nusigauti su maršrutiniu taksi nesukeldama vairuotojui problemų, kurios visada pasiūlo kokį užkandį ir sugeba padaryti tai taip gražiai, kad net ir nenorėdama – susigundai. Tų žmonių, kurie sukelia šypsenas ir teigiamas emocijas yra, bet greičiausiai – per mažai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.

Komentuoja „Kauno spaudos“ administracija:

Vasario 26 d. „Kauno spauda“ gavo pirkėjos skundą dėl galimai neteisingai nurodytos produkto kainos. Šiandien 12:44 val. pirkėjai buvo išsiųstas laiškas dėl būsimų veiksmų siekiant išsiaiškinti susidariusią situaciją.

Prekybinėje sistemoje peržvelgus gaminių kainas bei vykstančias akcijas paaiškėjo, kad nuo š. m. sausio mėn. 31 d. iki š. m. vasario mėn. 26 d. vyksta „Kit kat Chunky“ kainos akcija, po 0,55 Eur. Likęs „Kit Kat“ produktas („Kit Kat Chunky Peanut“) yra parduodamas reguliaria kaina – 0,60 Eur.

Kadangi „Kauno spauda“ turi kelias pozicijas „Kit kat“ gaminių: „Kit Kat Chunky“ ir „Kit Kat Chunky Peanut“, todėl gaminių kainos galėjo būti sudėtos šalia ir tai galėjo suklaidinti pirkėją.

Pardavėja techniškai negali parduoti gaminio kita kaina, nei nurodyta centrinėje sistemoje t.y. akcinis produktas „Kit Kat Chunky“ kainuoja 0,55 Eur, o ne akcinis „Kit Kat Chunky Peanut“ – 0,60 Eur.

Iš pardavėjos yra paiimtas rašytinis pasiaiškinimas ir ji įspėta dėl kokybiškesnio klientų aptarnavimo ir klientų informavimo.

Pirkėjai 15:26 val. buvo išsiųstas paaiškinimas dėl produktų kainų.