Filmas, Europoje užsitarnavęs geriausios fantastinės juostos vardą, parodys, jog mūsų šalies kino kelias tik prasideda, o kartu laukia ir gana šviesi ateitis, atnešanti šlovę lietuvių produktui.
Apie ką mes čia..
Po siaubingos avarijos kelyje Aurora patenka į komos būseną. Į nelaimę patekusi moteris vis dėlto net ir tokios būsenos tapo labai reikalinga vienam moksliniam eksperimentui. Jai į kompaniją atėjo jaunas bioinformatikas Lukas, kurį taip pat pakvietė sudalyvauti šiame pavojingame procese. Eksperimento tikslas yra iš nukentėjusiosios pasąmonės išgauti informaciją į jaunojo vaikino smegenis, tačiau proceso metu tarp jų nutinka keisti ir sunkiai apsakomi dalykai.
Kūrinio vidus
Retas reiškinys stebėti tokią išskirtinę lietuvių sukurtą juostą. Pirmas nacionalinis mokslinės fantastikos projektas išties turi individualumo, tačiau tas individualumas apsiriboja mūsų šalimi. Visos filme parodytos idėjos ir pati struktūra tiesiogiai paimtos iš daugelio holivudinių ir nepriklausomo europinio kino darbų.
Šis projektas vis dėlto labiausiai artimas kino genijaus Christophero Nolano šedevrui „Pradžia“ – visiškai pagal tą pačią schemą vyksta pagrindinis veiksmas. Žinoma, šiek tiek kita aplinka, skurdesnės dekoracijos, bet užtat poveikis - panašus.
Pagrindiniu juostos varikliu tampa neįmanomos meilės interpretacija, tolygi sapnui, kuris tęsiasi amžinybę Auroros pasąmonės viduje, tačiau dėka Luko įsiterpimo į moters vidų, tyras ir begalinis jausmas ištrūksta, leisdamas moteriai net ir tokioje kraupioje būsenoje patirti laimę. Vieno ir kito personažo prieštaravimai puikiai papildo abiejų suskaldytą širdį, suklijuodama ir metaforiškai parodydama, jog meilė aplanko žmogų bet kada, tereikia išlaukti tinkamo momento.
Viskas labai primena kitą žinomą 2004 metų filmą „Jausmų galia“ su Jimu Carrey ir Kate Winslet. Net jei ir režisierė pasiskolino kai kurias idėjas, jas pateikdama meistriškai sugebėjo išsisukti ir parodyti savitą viziją. Gaila, kad kai kurios scenos nesugeba iki galo perteikti scenaristo užsibrėžto tikslo.
Veiksmas pateikiamas iš dalies nuobodžiai, tačiau siužetinės linijos pateikimas žaidžiant su žiūrovais mįslėmis yra sklandžiai apgalvotas manevras duoti peno apmąstymams po nutrūkstančios ir vėl iš naujo parodomos scenos. Kartais peržiūros metu atrodo, kad manipuliuojama visais įmanomais jutimo būdais.
Vis dėlto tyla, triukšmas, šlykštesni vaizdai, spalvingi juostos kontrastai leidžia viską, kas rodoma ekrane, patirti pačiai publikai. Tai yra stipriausia juostos dalis, režisierės laimėjimas, kuris neabejotinai leidžia pripažinti juostos išskirtinį bruožą – šokiruoti ir kartu pamaloninti žiūrovą. Neatsiejamas ir sapnų pateikimas – tai tarsi tiesą parodantis kitas pasaulis,tolygus rojui arba pragarui, kuriame žmogus gali jaustis tiek laisvas, tiek susikaustęs iš skausmo.
Paralelinio pasaulio motyvas gana taikliai apibūdina žmonių siekius, norus, patyrimus bei įvairiausių jausmų atsiribojimą nuo kūno. Emocingas žmogaus psichologinio portreto paveikslas yra tarsi užburtas ratas ir tik būnant komos būsenos galima pajausti visa tai, ką viduje jaučia Aurora. Išorėje - jokių judesių, tu tiesiog augalas, gulintis ant stalo ir laukiantis savo akimirkos.
Kartu neapsieinama ir be intymių momentų – jie lyg ir šokiruoja, lyg ir nuteikia kažkam įsimintinam, bet vis dėlto taikliai žaidžiama kūno kalba, parodant, jog erotinis potraukis nebegalės tęstis amžinai, aistra užgęsta, bet kartu viduje išlieka tas malonus liepsnojusios, nors ir trumpos meilės kartėlis. Filme daug erdvės, tačiau nors ir buvo daug užsibrėžtų tikslų, kiekvienos scenos fone mes sugebame pamatyti tik vieną ar kitą jų kontrastą.
Techninės pusės ypatumai
Iš pirmo žvilgsnio mokslinei fantastikai būtų būdingi kruopščiai pateikiami specialieji efektai, bet jų čia beveik nėra. Žinoma, kai kurių žiūrovų lūkesčiai bus nepateisinti, bet derėtų prisiminti puikų 2009 metų Duncano Jones filmą „Mėnulis“, kur veiksmas vyko tik beveik vienoje patalpoje su vienu vieninteliu aktoriumi.
Panašus vaizdas yra ir „Auroroje“. Filmas vis dėlto stebina savo fonu ir spalvų žaismu, o kartu ir neprilygstamu kontrastu, kuris paryškina juostos atmosferą. Labai gerai priderintas garso takelis leidžia pajausti juosto tragizmą, rodomose scenose atskleisti kai kuriuos jausmus.
Operatorius taip pat padirbėjo iš peties. Jo dėka buvo gana neblogai išlaikytas balansas tarp veikėjų objektyve. Kaip pirmam lietuvių bandymui, tai išraiškingas vizualinis juostos kontekstas, nors ir šiek tiek skurdokas dėl biudžeto trūkumo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmas, kaip ir anksčiau minėtas „Mėnulis“, apsiriboja vos keliais veikėjais. Šiuo atveju filme pagrindiniai veiksmo dalyviai yra trys nelaimingi, o kartu ir artimi sau žmonės. Marius Jampolskis savo personažą suvaidino gana įtikinamai, galima buvo pajausti iš jo sklindančią neapsisprendusio savo jausmuose žmogaus aurą. Atviros ir kartu šokiruojančios scenos iškelia aktorių į aukštesnį lygį, vis dėlto talentingam žmogui reikia duoti daugiau šansų vaidinti rimtame kine, o ne apsiriboti eiliniais TV projektais.
Mariaus partnerė, aktorė Jurga Jutaitė, neatsilieka nuo savo kolegos – jos personažas buvo labiausiai „išdirbtas“ filmavimo metu. Puikus stiprios, o kartu ir trapios moters pavyzdys. Šarūno Barto suvaidintas žuvusio Auroros vyro personažas tiesiog tiksliai atkartojo filmo „Pradžia“ struktūrą. Visiškai vienodas portretas su paminėto 2010 metų filmo pagrindinio veikėjo Kobo žmona Mol. Jis tarsi trukdė vystytis meilės jausmams, tačiau jei jo nebūtų, filmas prarastų visą savo potencialą, o kartu ir prarastų gana neblogą vaidybą.
Verdiktas
„Aurora“ – tai pirmas ir gana įsimintinas fantastinis lietuviško kino produktas, kurio dėka mūsų šalies kinematografija pamažu pradeda kilti tarptautiniuose kino vandenyse. Filmas, kuris šokiruoja, o kartu ir leidžia pasidžiaugti meilės jausmo privalumais, bet vis dlėto nesugeba iki galo išreikšti savo pagrindinės minties.
Filmas, kuris skiriasi nuo kitų mūsų šalies darbų, tačiau atsižvelgiant į bendrą pasaulinę kinematografiją, tai dar vienas produktas, kuris pasiklysta tarp iškilesnių savo žanro darbų.