Magiškieji 2013-ieji Lietuvos kino teatruose (I dalis)

2013 metus galime drąsiai pavadinti fantastikos žanro metais, nes žiūrovams buvo pristatyta net penkiolika tokio tipo filmų. Sunku prisiminti, kad kuriais nors metais kino ekranuose pasirodydavo tiek daug šio unikalaus žanro atstovų. Metai taip pat buvo turtingi ir puikiomis dramomis, trileriais, animacijomis, pasakomis ir veiksmo filmais, kurie džiugino, laikė įtampoje, privertė susigraudinti, o kiti - ir nuvylė. Mūsų valstybėje šiais metais pasirodė 163 juostos. Pirmojoje dalyje apžvelgsime šviesiausias ir pačias niūriausias kino metų akimirkas komedijos, fantastinių ir siaubo filmų žanre.

Tegyvuoja komedija

Komedijos žanras šiuolaikinėje kino industrijoje tampa vos ne vienu iš lyderių, todėl kino studijos bando visais įmanomais būdais pritraukti žiūrovus į kino sales. Žinoma, tie būdai būna labai neetiški, tačiau, kaip bebūtų, tokiais manevrais kino kūrėjai dar labiau praturtėja iš naivių kino mylėtojų. Šiais metais vos kelios komedijos žanro juostos, pasirodžiusios Lietuvos kino teatruose, sugebėjo iš tiesų įnešti kažką pozityvaus, originalaus ir nuotaikingo, dauguma jų buvo tiesiog pasišaipymas iš žmonių, atėjusių įvertinti naują žanro atstovą.

Vienu iš pačiu nesmagiausių darbų tampa kontraversiškai vertinamas filmas „Kietašikniai“ (Movie 43), sutalpinęs pačius iškiliausius pasaulio aktorius į vieną vietą. Hughas Jackmanas, Kate Winslet, Halle Berry ir kiti Holivudo aktoriai leido labai neskoningu būdu pasišaipyti iš savęs ir žiūrovų, kurie atėjo pasigrožėti savo mėgstamais ekrano didvyriais. Filmas toks vulgarus, jog žiūrint jį pasidaro tiesiog šlykštu ir nemalonu. Net tokie filmai kaip „Pjūklas“ (Saw) atrodo humaniškesni, palyginus su šia tragedija. Kino metai atnešė dar du nesmagius projektus, kurių daugelis jau keletą metų laukė. Dvi kino parodijos - „Pats baisiausias filmas 5“ (Scary Movie 5) ir „Išbadėjusių žaidynės“ (Starving Games) - sužlugdo visas viltis, jog kada nors bus vėl galima mėgautis tokio tipo juostomis ir įrodo, jog kūrėjai visiškai nebeturi fantazijos.

Nuvilia ir tokie žanro projektai kaip ilgai lauktas Toddo Phillipso trečias ir finalinis „Pagirių“ (The Hangover Part III) filmas. Juosta ne tik sunkiai „įsivažiuoja“ į bendrą trilogijos kontekstą, bet dar ir nejuokingais bei šabloniniais juokeliais sugeba nuliūdinti šios franšizės gerbėjus. Taip pat galima paminėti ir Melissos McCarthy pasirodymą dviejuose filmuose („Tapatybės vagilė“ (Identity Thief) ir „Vienas šūvis. Dvi kulkos“(The Heat)), kuris irgi nieko doro nesuteikia žanrui, bet žiūrovus į kino teatrus sugeba pritraukti tik dėl neskoningų vulgarybių. Panašu, jog Melissos laukia Adamo Sandlerio, kuris šiais metais irgi ne itin gerai pasirodė su savo antra „Nebrendylų“ (Grown Ups 2) dalimi, ateitis.

Lietuvoje vis dar populiarios komedijos, atkeliaujančios iš Rusijos. Mūsų kaimynai kiekvienais metais išleidžia krūvą komedijų, tačiau iš jų tik vienetai būna verti dėmesio. Dėl visko kaltas mūsų žmonių mentalitetas ir studija „Enjoy Movies“, kurios vadovai kiekvienais metais maitina žmonės labai vulgariais, neskoningais ir tik pelną nešančiais projektais. Tokie filmai kaip „Dubleris“ (Dubler), „Rusų nuotykiai Las Vegase“ (Bilet na Vegas), „Ką išdarinėja vyrai“ (Chto tvoryat muzciny), „Viskas įskaičiuota 2: naujųjų rusų nuotykiai Turkijoje“ (Vse vkliuceno 2) ne tik teršia rusų šiuolaikinę kinematografiją, bet dar ir mūsų kino teatrus. Vienintelė juosta, kuri verta geriausios rusų komedijos vardo, tai „Karti, karti“ (Gorko!). Filmas priverčia ne tik pasijuokti iš kurioziškų situacijų, bet dar ir pamatyti save iš šono, nes akivaizdu, jog bent kartą gyvenime tenka sudalyvauti panašaus pobūdžio baliuje.

Romantinės komedijos šiais metais nedominuoja, bet kokybiškai pagaminti filmai nenuvilia ir sugeba priversti jaustis ypatingai. Pirmiausia reikia kalbėti apie britiškas juostas „Laiko tiltas“ (About time), iš kurio pasisemta šiluma dar ir po peržiūros ilgą laiką neapleidžia žiūrovo.  Taip pat šiek tiek vulgari, tačiau subtiliai pateikta „Pašėlę pirmieji metai“ (I Give It a Year). Prie tokių nuostabių ir malonių akiai britiškų juostų galima pridėti išties šmaikščius ir gana pozityvius amerikietiškus filmus - Josepho Gordono Levitto pilnametražį debiutą kine su filmu „Donžuanas“ (Don Jon) ir šiais metais anapilin iškeliavusio Jameso Gandolfinio įspūdingą pasirodymą juostoje „Meilei nereikia žodžių“ (Enoug Said). Tokie filmai prasibrauna į sielą ir palieka po savęs labai puikų pėdsaką, kuris priverčia susimąstyti apie daug ką šiame gyvenime.

Vienais geriausių ir originaliausių metų projektų be abejo galima pavadinti nepriekaištingą Setho Rogeno pasišaipymą iš Holivudo ir jos žvaigždžių chuliganinėje komedijoje „Dabar jau tikrai šikna“ (This is the End) bei visai originalų, bet kartu itin vulgarų filmą „Labas, mes Mileriai“ (We‘re the Millers).

Tokiais projektais šiais metais galėjo pasigirti komedijos žanras. Tai nėra blogai, tačiau tenka pripažinti, jog daugelis filmų nuvylė - privertė užsidengti veidą iš gėdos sėdint ir žiūrint juos kino teatre.

„Kosmosas, superherojai ir apokalipsė“

Jau anksčiau minėta, jog šie metai priklauso fantastiniam žanrui ir tai yra visiška tiesa.  Nuo mokslinės fantastikos iki komikso ekranizacijų, žanro gerbėjai galėjo jaustis tiesiog pamaloninti kino kūrėjų už tiek daug įspūdingų juostų, kurios vien savo efektais ir epiškumu prikaustydavo prie ekranų.

Pelningiausiais ir labiausiai lankomais žanro filmais tampa komikso ekranizacijos ir naujos superdidvyrių vizijos, todėl nenuostabu, kad kiekvienais metais kino repertuaruose pilna naujų filmų apie visų mėgstamus personažus. Šie metai atnešė mums visiškai atnaujintą Supermeną Zacko Snydero juostoje „Žmogus iš plieno“ (Man of Steel), žymiai brutalesnį „Ernį“ (The Wolverine), epiškumu besididžiuojantį „Toras. Tamsos pasaulis“ (Thor: The Dark World) bei finalinį „Geležinį žmogų 3“ (Iron Man 3). Tai išties puikūs ir galingi projektai, kuriais didžiuojasi kiekviena kino studija. Po tokių stiprių ir ilgai lauktų filmų rugsėjo mėnuo atneša kuklaus biudžeto, tačiau irgi itin populiaraus herojaus ekranizaciją „Rydiko kronikos. Sugrįžimas“ (Riddick), kurios kūrimas truko beveik dešimt metų. Deja, filmas net labai nuvylė, tačiau bent jau brutalumo jam tikrai netrūko. Tai priartino šią juostą prie jos pirmtako, išleisto tolimais 2000 metais.

Mokslinės fantastikos akiratyje labiausiai įvertintas tiek kritikų, tiek pasaulio žiūrovų tampa ilgai lauktas vizualinis šedevras „Gravitacija“ (Gravity), kuriam jau dabar pranašaujami prestižiškiausi kino apdovanojimai. Prie jo prisideda ne ką prastesnis fantastinis darbas „Žvaigždžių kelias. Tolyn į tamsą“ (Star Trek: Into the Darkness), kurio metu pristatomas vienas charizmatiškiausių paskutinių metų kino blogiukų – Khanas (vaid. Benedictas Cumberbatchas). Guilliermo Del Toro po pasitraukimo nuo „Hobito“ trilogijos pristatė savo kruopščiai sukurtą „Ugnies žiedą“ (Pacific Rim), o Tomas Cruisas po aštuonerių metų pertraukos vėl pasirodė fantastinio žanro juostoje „Užmirštieji“ (Oblivion). Šiais metais dienos šviesą išvydo dar ir ilgai lauktas „9-ojo rajono“ (District 9) kūrėjo darbas „Eliziejus“ (Elysium), privertęs nerimauti dėl pagrindinių veikėjų likimo. Nors pasirodė tiek daug šaunių ir kerinčių žanro projektų, tačiau buvo neapsieita ir be didelių nusivylimų. Prasčiausiai įvertintas Willo Smitho karjeros darbas „Žemė – nauja pradžia“ (After Earth), sugebėjęs patirti ne tik finansinį fiasko, bet dar ir nuliūdinti daugelį ilgai filmo laukusių žmonių, kurie iš kūrėjų galiausiai gavo tik spjūvį į veidą.

Šie metai turi dar ir savo atradimų, kuriais tampa ganėtinai geros bestseleriais tapusių knygų ekranizacijos. Maloniai nustebino nesėkmingas ir net du metus atidėliotas filmas „Pasaulinis karas Z“ (World War Z) su Bradu Pittu priešaky. Niekas nesitikėjo, jog kino teatruose bus galima išvysti tokį galingą ir įtampoje laikanti epą apie zombius. Kitas filmas – tai 1985 metais pasirodžiusio romano „Enderio Žaidimas“ (Ender‘s Game) ekranizacija, kuri savo vizualiu grožiu ir puikiu aktorių kolektyvų nepalieka abejingų.

Sunku patikėti, bet tokiais stipriais šio žanro filmais nesugebėjo pasigirti nei vieni metai, todėl reikia tikėtis, jog ir kitais metais bus galima džiaugtis kokybiškomis fantastinėmis juostomis.

Siaubingiausios metų akimirkos

Siaubo žanras, kaip ir daugelis kitų, nesugeba nustebinti visko mačiusių žiūrovų, tačiau karts nuo karto nutinka gana malonūs įvykiai ir kino teatruose pasirodo itin unikalūs darbai. Šiais metais  galima išskirti šių dienų siaubo žanro karaliaus Jameso Wano naujausią darbą „Išvarymas“ (The Conjuring) ir labai kokybišką kultinio 1981 metų siaubo filmo perdirbinį „Piktieji numirėliai“ (Evil Dead). Išties kraupūs ir originaliai pateikti projektai, kurie priverčia pajausti baimę, pyktį, terorą.

Kiti žanro projektai kaip „Mama“ (Mama) ar „Tamsus dangus“ (Dark Skies) neturi jokio siaubo poveikio, nors vizualiai atrodo tikrai niūriai ir nemaloniai. Tenka nusivilti ir tokiais darbais kaip „Purgenas“ (The Purge), kuris primena nejuokingą komediją su trilerio elementais bei Jameso Wano ilgai lauktu „Tūnąs tamsoje. Antra dalis“ (Insidious. Chapter 2), kurio siužetinės linijos pateikimas labai nuvilia. Tą patį galima pasakyti ir apie naujausią Stepheno Kingo romano ekranizaciją „Kerė“, kurios atmosfera visiškai nebaugina žiūrovo. To negalima pasakyti apie pirmąją filmo versiją, pasirodžiusią 1976 metais.

Negausus siaubo filmų derlius šiais metais, tačiau vien dėl „Išvarymo“ (The Conjuring) reikia padėkoti kūrėjams, kurie privertė visą pasaulį kino salėse drebėti iš baimės.