Teisinamasi, kad vis sunkiau rasti jaunų, kitaip mąstančių, kvalifikuotų žurnalistų, kurie galėtų pakeisti senąją kartą ir atnešti naują, šviežią požiūrį į Lietuvos žiniasklaidą. Iš tiesų, jaunieji Lietuvos žurnalistai nėra pavyzdiniai Pulicerio premijos laureatai, tačiau vietos, tose, neva jaunatviško entuziazmo ištroškusiose, redakcijose – jiems ne visada daug. Tokioje mažoje Lietuvos rinkoje, kur visos žiniasklaidos priemonės centralizuotos sostinėje, pretenduoti į gerai apmokamą darbo vietą – labai sunku. Nelengva ir dėl greitėjančio gyvenimo tempo, kuris diktuoja savo sąlygas – žurnalistas privalo dirbti daug, produktyviai ir, pageidautina, pigiai.
Net ir gerai rašantys, perspektyvūs būsimieji žurnalistai ne visada ryžtasi gyventi nuolatinėse lenktynėse su laiku, dėl kurių šiandien kenčia žiniasklaidos kokybė. Dėl menko užmokesčio ir nepakankamo įvertinimo daugelis jaunų žmonių anksčiau ar vėliau supranta, kad ilgai sotūs vien idėjomis ir principais nebus, todėl renkasi lengvesnį kelią ir įsidarbina geriau apmokamais viešųjų ryšių specialistais.
Regioninėje žiniasklaidoje taip pat vyksta arši kova už vietą po saule – seni vilkai, nagais ir dantimis įsikibę į šiltas darbo vietas, niekam jų užleisti nežada. Suprantama, redakcijos ne guminės, kitų alternatyvų – tiesiog nėra, o ir skurdus biudžetas riboja galimybes priimti naujus darbuotojus. Tačiau vietinės spaudos išrankumas mane nuoširdžiai stebina.
Vieno pajūrio laikraščio redaktorė, radusi mano gyvenimo aprašymą internete, pasiūlė atvykti į pokalbį dėl žurnalistės darbo ne pilnu etatu. Kadangi esu antrakursė, norėjau įgyti patirties, kuri praverstų ateityje, todėl labai apsidžiaugiau tokia sėkme ir buvau pasiruošusi dirbti net už simbolinį atlygį. Deja, mano džiaugsmas ilgai netruko.
Nepaisant valdingo tono ir atviro sarkazmo, redaktorė tiesiog mėgavosi galimybe man paaiškinti, kokia dar esu neišmanėlė, ir kiek jai laiko bei asmeninių resursų kainuoja tokius kaip aš paversti tikrais žurnalistais. Galiausiai išdidžiai pareiškė, kad „buvusių padavėjų ir pardavėjų man nereikia!“, mat juokinga, kai žmonės, studijuodami žurnalistiką, dirba kitokius, nekvalifikuotus darbus.
Po beveik valandą trukusio pokalbio, kurio metu įveikiau visus mestus iššūkius ir provokacijas (nuo temų formuluočių iki absurdiškų klausimų, ar neturiu ryšių su narkomanais), supratau tik viena – nepaisant to, kad redakcijos skundžiasi, jog sunku į mažus miestelius prisivilioti gerai rašančių žmonių, verčiau nesamdyti nieko, negu jauną ir mažai patirties turintį žurnalistą. Taip ir sukasi užburtas ratas, iš kurio ištrūkti tikrai nelengva.
Jaunajai kartai teko iššūkis kovoti ir su stereotipiniu įvaizdžiu, prie kurio formavimo pati dar nė neprisidėjo. Šiandien atrodo, kad pats žodis „žurnalistas“ jau savaime turi neigiamą atspalvį. Jaunus žurnalistus vangiai samdo ne tik redakcijos – norint gauti bet kokį darbą, koją kiša landaus bei nepatikimo „žurnaliūkščio“ etiketė. Būtent dėl to, žmonės kartais vengia kontakto su šios specialybės atstovais – tai rodo ir asmeninė patirtis. Ieškodama darbo vasarai, savo gyvenimo aprašyme nurodžiau, kad esu Klaipėdos universiteto žurnalistikos studijų programos studentė. Ilgą laiką nesulaukiau nei vieno skambučio, tačiau, kai nusprendžiau nuslėpti savo būsimą profesiją ir ištryniau ją iš aprašymo – pasiūlymai tiesiog pasipylė.
Vieno pokalbio metu darbdavys man atvirai pareiškė, kad žurnalistai – tiesiog nelojalūs žmonės, todėl sunku jais pasitikėti. Suformuotas neigiamas įvaizdis nežavi ir gabių, apie studijas universitete svarstančių jaunuolių, tad galimų žiniasklaidos atstovų ratas tik dar labiau siaurėja. Universiteto dėstytojai ne kartą minėjo, kad viliasi, kad mes būsime ta karta, kuri mažų mažiausiai sudarys sąlygas pokyčiams Lietuvos žiniasklaidoje. Tačiau žvelgiant į nuolat augantį kvalifikacijos reikalavimų ir sąlygų sąrašą, kabantį ant kiekvienos redakcijos durų, revoliucijos, atrodo, sulauksime negreit.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!