Nėra nei teisėjų, nei teisiamųjų. Spektaklio ašis – žmonės, gyvenantys įvairių baimių šešėliuose. Šioje dramoje vietos yra ir juokui, ir liūdesiui, ir pamąstymams. Scenoje taip tikroviškai pateikta medžiaga, kad net išėjęs iš spektaklio dar ilgai bandai dėlioti mintis ir suvokti, ar tai buvo suvaidinta, ar išgyventa. Patys režisieriai šį spektaklį įvardina lietuvių liaudies patriotine drama.
Po įvykusios premjeros pavyko pakalbinti aktorių trupę ir išgirsti jų pačių nuomonę. Aktoriai, kurie negali pamatyti spektaklio iš šalies, išsako savo mintis apie darbą, personažus ir patį spektaklį.
Renata Kutinaitė: Perskaičiusi pjesę sudvejojau, kaip čia pavyks visa tai įgyvendinti, tačiau dabar matau, kad mūsų puikūs režisieriai padarė gerą, įdomų ir originalų darbą. Spektaklis gavosi jautrus, bet ne saldus. Mano pačios personažai man artimi, ypač vienas iš jų... (vaidmuo: Čikita Banana, Nataša)
Ridas Jasiulionis: Vertėjas man, kaip Juliaus vaidmens atlikėjui, – ne tik emigracijos, gėjų poros santykiai, svarbiausia ir įdomiausia joje yra pagrindinio veikėjo susitikimas su vaikystės prisiminimais. Netikėtai susitikęs telefonu su savo pirmąja vaikystės meile jis sugrįžta atgal, kai jam pasaulis buvo aiškus ir suprantamas, kai jis žinojo, kas yra gerai, o kas yra blogai. Tas subrendęs žmogus, staiga gavęs tokią galimybę per tūkstančius kilometrų susisiekti su savo praeitimi, ima keistis... (vaidmuo: Julius)
Larisa Kalpokaitė: Visų pirma noriu padėkoti visiems už suteiktą galimybę dirbti. Tai yra pati didžiausia vertybė. Dirbti ir gauti už darbą atlygį ir būti reikalingu. Tai taip aišku, kaip du kart du... Nuoširdžiai stebiuosi kolegomis, kurie taip paprastai ir taip šviesiai žiūri į gyvenimą. Noriu jiems palinkėti - gero vėjo! (vaidmuo: pagyvenusi moteris)
Paulius Valaskevičius: Visa šita medžiaga yra tarsi didelis Pano labirintas, kuriame kiekvienas veikėjas ieško savo išeities. Aš galiu pavadinti save to labirinto prižiūrėtoju, kuris gali nukreipti į kairę, dešinę ar tiesiai, o ar suras - priklausys nuo jų pačių. Toks gyvenimas – įeini pro vieną galą, išeini pro kitą .Visur labirintai... (vaidmuo: biurokratas)
Tadas Gudaitis: Man pačiam buvo įdomu pasitikrinti, ar iš tikrųjų mes kartais juokiamės iš to, iš ko reikia. (vaidmuo: Artūras Šalinskas, Vladimiras Beresniovas, Rimvydas Saskatavičiauskas)
Alina Leščinskienė: „Vertėjas“ man - nuostabus procesas, puiki komanda. Darbas, kuris suteikė daug pozityvių akimirkų. Priėmiau iššūkį sukurti Joanos vaidmenį, nes daug jos vidaus yra manyje, todėl nenorėjau parodyti savęs, o sukurti būtent Joaną. O kaip tai pavyko, manau, įvertins žiūrovas. (vaidmuo: Joana)
Inga Filipovič: Jau ne pirmą kartą esu scenoje ir kaskart jaučiuosi lyg ten žengčiau pirmą žingsnį. Gal todėl, kad spektaklis prasideda dar nenuskambėjus trečiam skambučiui, aš jau sėdžiu po kubu ir mane stebi jau susirinkę žiūrovai. Jaučiuosi lyg būčiau teisiamosios suole. Taip, aš esu „Lietuva“ (nenoriu sakyt „neįgali“, nes tokia tikrai nesijaučiu būdama scenoje), kuri nori savo tautiečius pasikviesti atgal, bet negali - iš manęs atimtos visos galimybės. Liko tik vienos akys - sielos veidrodis, kuris dažniausiai lieka nematomas ir begalinis noras padėti. Esu lyg vaiduoklis, mintys klykia, o aš tyliu ir nieko pakeisti negaliu, nes aš esu tik toji mažytė šalis, kur šalta, tamsu ir be perstojo lyja... (vaidmuo: Lietuva)
Indrė Jaraitė: Labiausiai man patiko, kad susirinko smagi komanda, aktoriai puikiai susižaidę ir tai matosi scenoje. Mano pačios vaidmenys - epizodiniai, tačiau jie man yra artimi ir labai svarbūs. Spektaklyje gvildenamos aktualios šių dienų temos. Nesvarbu, kas ir kur tu esi, – pirmiausia esi žmogus. (vaidmuo: Laura Pukytė, jauna moteris)
Laura Height (JK): Žinojau, kad emigracija egzistuoja. Žinojau, kiek tenka daug paaukoti norint išgyventi svetimoje šalyje. „Vertėjas“ man leido suprasti, kiek daug dalykų man dar nežinoma ir nuvertinama. Neslėpsiu, dabar net šiek tiek gėda dėl tokio savo naivumo. Repetuodama šį spektaklį pati pasijutau „emigranto kailyje“, nes buvau vienintelė trupėje užsienietė, tad kartais pasijusdavau tikrai bejėgė. Supratau, kaip sunku yra žmogui svetimoje šalyje, kai nežinai kur saugiai apsistoti ir neturi galimybės išmokti vietinės kalbos, nes visą laiką turi dirbti, kad išgyventum. Šis spektaklis atvėrė mano protą ir širdį, kad galėčiau suprasti visas tas problemas, kurios daugeliui žmonių yra nematomos, arba jie jų nenori pamatyti. (vaidmuo: medicinos seselė).