Ji turi daugybę vyrų, paskutinieji turėjo kodinius pavadinimus: „vedęs“ – tai rimčiausias variantas, bent jau finansiškai, „daunas“– nori tuoktis, nelabai rimtai skamba, „lopas“ – sunkiai suprantamas, todėl teikia vilčių. Kitų neprisimenu, bet vieno niekada neužtenka, anot jos pačios, kaip yra iš tiesų, velnias žino, Dievui tokiais dalykais domėtis turbūt nepadoru.

Aš šiek tiek išgeriu prieš naktinę odisėją, kad atrodyčiau atsipalaidavęs. Daugiau negersiu, nes prisigerti galima ir be jokios progos, tiesiog iš idėjos. Einam į prabangų restoraną, kur daug užsieniečių, kur užsisakysime kavos, vaidinsim, kad atėjom pavakaroti, vėliau – kas kaip sugebės, bandysim prisigretinti prie kokios nors užsieniečių kompanijos. Nerūkau, bet visada paprašau cigaretės.

Sulaukiu komplimento, kad esu „handsome“ ir taip užsimezga pokalbis. Jei kažkam ir patinku – tai užsieniečiams ir užsienietėms. Jie mąstymo nepriskiria ydų kategorijai. Kiaurai šviečiasi, kad esu protingesnis už visus kinus kartu sudėjus. Užsieniečiams pavaišinti lietuvaičių porą – vienas juokas. Kartais gėrimais, maistu, kartais – koksu ar žole.

Šiame žaidime svarbu ne rezultatas, o intriga, pats bendravimas. Mano draugė, Kalė, kaip ir aš – vieniša ir nori bendrauti. Manot, ieškom ko pavalgyti? Juokinga. Ieškom įdomių žmonių šitame mirštančiame mieste, šitoje totorių dykumoje, šitoje oligarchų okupuotoje teritorijoje brangiausia ne koksas, o bendravimas ir įdomūs žmonės. Mums trūksta tik bendravimo, o jei kas pasiūlo žolės – iš draugiškumo neatsisakom. Mums tai nerūpi.

Ne visada pasiseka, bet įgūdžiai, kalbų mokėjimas ir tai, kad aš ir Kalė esam „handsome“, dažniausiai suveikia. Užsieniečiai mielai bendrauja su jaunais vietiniais čiabuviais, kurie jais domisi. Jie irgi vieniši – tai vienintelis dalykas, kuris iš viso vienija šiuolaikinius žmones. Visi žmonės vieniši. Vedę ir neturintys antrų pusių – visi bijo atsiverti, būti įskaudinti, masinė vienišumo paranoja, atvirumo baimė, netikrumo kalėjimas, susvetimėjimo planeta. Šeimos ir yra tik tam, kad nebūtų taip sunku gerti vienam. Niekam daugiau jos nereikalingos. „Šeimos, aš jūsų nekenčiu“, – ar Andrė Židas skaitė mano mintis?

Restoranas prašmatnus. Net kava kainuoja brangiai, bet ko nepadarysi dėl to, kas neįkainojama...

Černobylio karta – katastrofos ištiktų vaikų karta. Mes nepritampam ir niekam netinkam, esam radioaktyvios atliekos. Nepersiorientavom iš kuklumo į cinizmą, į vulgarų vartotojiškumą, į apsimestinį „how are you?“ stilių. Kažkas vis dar verčia mus klausti nestandartinių klausimų. Ypač nestandartinis tas, apie gyvenimo prasmę.

Pusę vakaro gurkšnojame kavą, padavėja turbūt įtaria, kad atėjo nelabai rimta porelė, bet mes gerai atrodome – mano juodas velvetinis „Zara“ švarkas kainuoja beveik tiek pat kaip MMA. Svarbiausia – kaip atrodai. Visa kita nesvarbu. Šypsomės, nes su Kale išgyvenom tokių dalykų, apie kokius nepadoru rašyti net nepadorioje knygoje. Kiek apgautų ir apkvailintų žmonių... Patys kalti, mes tik vaikai, kurie nori dėmesio ir nesugeba suaugti. Dėl visko tikriausiai kalta radiacija.

Priėjęs prie lauke rūkančio vyriškio angliškai paklausiu, ar turi cigaretę, – jis mielai ją duoda, pridega. Norvegas, čia atvyko vienas, darbinė kelionė. Jie tik dėl darbo ir keliauja į atsilikusias šalis. Originalu. 

Sakau, gal nori prisijungti, jis nudžiunga. Kalė instinktyviai užuodžia šviežios mėsos kvapą, matau iš jos žvilgsnio, kaip trokšta jį nučiulpti. 

Norvegas seilėjasi, paaiškinam, kad nesame pora, tik seni draugai, kurie ilgai nesimatę susitiko. Šita pasaka nesikeičia, vaidinimas, kurį atliekam, be abejo, vertas aukščiausio įvertinimo. Alkoholis liejasi laisvai. Stabdyti nėra prasmės – žinau, kad norvegas eis su Kale. O be to, nemokamas brangus alkoholis – irgi amžina vertybė.

Kalė eis su norvegu, aš eisiu namo žiūrėti serialo „Stebėk lubas ir gailėkis, kad gimei“. Geras alkoholio patogus dėl to, kad pagirios lengvesnės ir mažiau pykina ryte, tik reikia nepamiršti, kad pagirios vis tiek neišvengiamos. Tai nejuokinga, tai nelabai rimta ir tuo nesididžiuoju, – bet nemoku bendrauti su neįdomiais žmonėmis. Žmogiškumo trūkumas verčia rinktis proto katapultą, verčia kvailai elgtis ir daryti absurdiškiausius dalykus, kurie nuskausmintų tuštumos jausmą.

Rašau šią knygą dar ir dėl to, kad noriu sužinoti, kodėl žmonės bijo bendrauti ir būti atviri, kodėl bendraujama serialų stiliumi – paviršutiniškai ir per atstumą, kodėl amerikietiškai šypsomasi ir klausiama vis to paties. Kodėl žmonės bijo įsileisti vieni kitus į savo gyvenimus? Kas įskėlė žmonių bendravimą, kas jį sudaužė? Turiu sužinoti, o kad ką nors sužinotum, turi tai aprašyti. Arba Umberto Eco variantas: „Tai, ko negali pasakyti, turi papasakoti.“ Turi tyrinėti save, kapstyti tas šiukšles galvoje, vadinamas prisiminimais, turi analizuoti, kažkaip suvirškinti tuos trauminius simptomus.

Grįžtu namo. Kalė nuėjo su norvegu. Ji tikra kalė, pateisino savo vardą. Per girtumą erekcija neįmanoma – gyvenimas praktiškai tampa katorga. Išsimaudau po dušu, norisi verkti, nes žinau, kad viskas galėtų būti kitaip, bet ir aš bijau būti atviras su žmonėmis – su jais nebendrauju, naudojuosi jais kaip skydu nuo vienatvės ir nenoriu būti įskaudintas, įsileidęs į savo vidų. Aš pats esu savo kritikos objektas. Be abejo, tai turbūt nuostabiausias dalykas manyje.

Neišeina gyventi kaip kasininkui prekybos centre – būti robotu. Sergu mirtina liga – mąstau, vadinasi, mirsiu. Arba, kaip sakė Nyčė: „Neviltis yra kaina, kurią mokame už sąmoningumą.“ Neklydo – kai lieki vienas su naktimi ir aiškiai suvoki, kad tik užsimiršime egzistuoja laimė, paskęsti neviltyje. Kam gyventi, jei laimė yra, tiesiogine prasme, negyvenimas?

Per daug nusifilosofavau – išgeriu „Stilnox“, ryte visada geriau stovi nei vakare.

***

Septynias knygas išleidusio jauno rašytojo Vilio Normano romane „Masturbacija“ ironiškai piešiamas nužmogintos sistemos paveikslas išgalvotoje Absurdistano oligarchinėje respublikoje: fragmentiškų situacijų absurdas, biurokratijos ir verslo užkulisiai, žmonių virsmas bejausmiais robotais, slegianti vienišumo ir susvetimėjimo atmosfera.

Tai knyga apie skausmingai malonią šiuolaikinių žmonių vienatvę komfortabiliame pasaulyje. Šiame pasaulyje yra visko: nuo brangiausių ir gražiausių daiktų iki mokslo stebuklų, bet nėra laiko bendrauti, nėra drąsos atsiverti, nėra drąsos būti nenaudingam, kitaip tariant, nėra laiko būti žmogumi. Knygos veikėjai – jauni ir visas iliuzijas praradę vieniši šio pasaulio piliečiai, kuriems jokia vieta nėra namai ir jokia būsena nesuteikia laimės.

Postmodernistinis individualizmas jau seniai užgožė bet kokią solidarumo, pasiaukojimo ar altruizmo idėją, todėl vienatvė masturbuojantis geriausiai atspindi šiuolaikinio žmogaus, nenorinčio vergauti komercinėms idėjoms, bet nesugebančio joms pasipriešinti, aporiją. Toks žmogus juokiasi net ir iš juodžiausios nevilties, dėl nieko nesigaili ir nenori keistis. Bet ar jis turi iš ko rinktis?

„Šis romanas yra pavojingas.“ (Filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis)

„Autorius peržengė ne tik barjerus, etikos ribas, bet ir pats save. Mane tai sujaudino, sužlugdė ir prikėlė. Geriausia, ką skaičiau per pastaruosius metus.“ (Rašytoja Dalia Jazukevičiūtė)