Tačiau po daugelių skambučių ir nuolatinių raginimų vilniečiai tikina nebežinantys, kas tapo didesne problema – po namus skraidančios širšės ar niekaip savo darbo neatliekantis namo administratorius.
DELFI sulaukė vilniečio laiško:
„Kadangi šiuo metu Vilniuje vyksta namų būsto administratoriaus pasirinkimo vajus, norėčiau pasidalint savo patirtim susidūrus su „Naujamiesčio būstu“. Problema atrodo mizerna – kožną dieną bute pulkai širšių. Ieškodami lizdų apžiūrėjom visus kambarius, kol sugalvojau pasiklaust kaimynų – o kaip pas juos? Pasirodo, ant stogo ventiliacijos šachtoje įsiveisė širšių lizdai ir per visus aukštus širšių spiečiai lenda į butus. Klausiu kaimynų: o kodėl neskambinot į „Naujamiesčio būstą“, jei matėt. Atsakymas ir vienų, ir kitų nustebino: neturim laiko su jais aiškintis. Pagalvojau: va kokie keistuoliai, negi sunku paskambinti – 5 minutės darbo. Skambinu aš. Atsiliepia tokia miela mergina, užregistruoja problemą, viskas labai gražu. Po valandos ar pusantros – skambutis:
– Čia iš „Naujamiesčio būsto“ jūsų administratorė. Jūs užregistravot problemą.
– Taip.
– Kokia ta problema?
Atkalu tą patį tekstą antrąkart. Šįkart bandau aiškiau, nes akivaizdu – moteriškė ne lietuvakalbė. Man juk aktualu, kad suprastų. Išgirstu klausimą:
– Čia lifto šachtoj?
Chm, panašu, kad ponia nežino, kokius namus administruoja ir nepasivargino pasigooglint prieš skambinant. Sakau:
– Ne, čia nėra lifto, tai senos statybos daugiabutis.
Sulaukiu „pažado“, kad ji pagalvos, ką daryt.
Kitą dieną skambutis:
– Čia Naujamiesčio būstas. Jūs užregistravot problemą.
– Taip.
– Kaip jūs vertinat jums suteiktas paslaugas?
– Tai, kad dar nieko nepadarė. Širšių pilnas kambarys. Kai padarys, tada gal vertinsiu?
– O tai administratorė su jumis susisiekė?
– Taip.
– Tada įvertinkit jos kalbėjimo toną.
Pirma mintis atėjusi į galvą: kas čia dabar? Čia jie taip suvedinėja tarpusavio santykius klientų laiko sąskaitą?
– Normalus tonas.
Ok. Padėjo ragelį. Važiuojam toliau. O toliau tyla. Po 3-4 dienų aš vėl skambinu, šįkart niekas neatsiliepia. Išeinu, palieku telefoną namie, jie atskambina. Atsiliepia mama. Išgirdus eilinį klausimą „Kokia problema?“, moteriškė mažumėlę pasiunta. Na, nieko keisto, gyvenant mėnesį širšių lizde šiek tiek supanašėji. Iš ten atsakymas:
– Ponia, jūs ne tokiu tonu pradėjot pokalbį.
Toliau mamos pasakojimo nebeklausiau, nes užsikvatojau. Bet kokiu atveju, jos kažką ten sutarė, problemą užregistravo. Ir vėl tyla.
Dar po 3-4 dienų, mama jau pati skambina laiptinėj kabančiu telefono numeriu. Ką ji ten šnekėjo, nežinau, tik pradžioj išsireikalavo, kad pokalbis būtų įrašinėjamas. Pažadas – „pastatysim į pirmą vietą“.
Pirmadienį skambutis į darbą man:
– Čia iš Naujamiesčio būsto. Meistrai. Kokia problema?
Aš jau automatu, neatsitraukdamas nuo darbo, atkalu mintinai išmoktą tekstą (manau ir vidurnaktį jau sugebėčiau). Išsiaiškinam, kad reikės lipti ant stogo, o ne į butą, kad stogas rakinamas, bet jei pereis per visų kaimynų mygtukus, kas nors vis tiek tuo metu bus namie ir atidarys – yra ir pensininkų ir ligonių.
Kitą dieną skambutis (velnias, jau pradedu suprast, ką reiškia kaimynų „neturiu laiko su jais aiškintis“).
– Čia iš Naujamiesčio būsto. Mes ryt atvažiuosim. Ar bus kas namie 8.30-9 val?
– Tai kad ten ant stogo lipt reikia.
– Tai mes ir iš butų valysim.
Gerai. Kaip teisingas tarybinis žmogus, grįžtu naktį iš darbo, tuštinu „ant smūgio“ visas spinteles virtuvėj, kur prieina šachta, atlaisvinu priėjimus vonioj, vos ne kilimus nutiesiu – ateikit, brangieji, tik valykit! Atėjo... 10.30 (gerai, kad mamai niekur išbėgt nereikėjo). Priėjo, pažiūrėjo: „tai čia nuo stogo reik...“. Išėjo ant stogo, nusileido po 1 minutės, dar 5 minutes šnekėjo kieme telefonu ir verdiktas – pažodžiui neparašysiu, bet esmė maždaug tokia:
– Teoriškai valyti negalime, nes pajudinsim širšių lizdus ir jos visos sulėks į butus (?!atseit dabar nelekia?), praktiškai jau turim važiuot į Antakalnį, nes ten laukia klientas, kuriam irgi reik pravalyt šachtą. Visiems šiuo metu reikia... tas laukė dvi savaites.
Mama dar bandė prieštaraut, kad mes laukiam jau tris, bet buvo nukirsta, kad paskambino administratorei, ji galvos, ką daryt toliau. Na va... „Apsisukom nuo varčios ir pradėjom iš pradžios“. Arba pagal programavimo kalbą – grįžtam į pradžią ir skaitom iš naujo.
Moralas pasakojimo būtų toks: būkit geraširdiški žmonės, jei renkatės administratorių, neapsunkinkit „Naujamiesčio būsto“, nes du darbininkai nespėja atlikti visų užsakymų, kuriuos priima 100 telefonininkių. Pasigailėkit persidirbusių žmonių, nesirinkit „Naujamiesčio būsto“, o jei pasirinkot – pasirinkit iš naujo, nes žmonės nebespėja pildyt visų norų!
P.S. Kadangi mes irgi norim būti geraširdžiai ir pagailėti nebespėjančių persidirbusių žmonių, tai mielai pakeisim būsto administratorių, tik nežinom į ką. Tai jei turit gražių atsiliepimų ir esat patenkinti kuriuo nors būsto administratoriaus aptarnavimu, labai prašome pasidalint komentaruose. Iš anksto ačiū“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI kreipėsi į „Naujamiesčio būstą“ su prašymu pakomentuoti susidariusią situaciją. Po savaitės atėjo atsakymas:
„Klientei pranešus apie problemą viskas suveikė pagal mūsų patvirtintą tvarką. Klientų aptarnavimo centras užregistravo problemą, Klientų asmeninis vadybininkas nedelsiant susisiekė su kliente, išsiaiškino problemą, perdavė informaciją meistrams. Pastarieji susisiekė su gyventoja dar sykį ir suderino atvykimo laiką.
Labai atsiprašome klientės, kad meistrų brigada šiek tiek pavėlavo, nes užtruko kitame objekte. Atvykę pas gyventoją specialistai nustatė, kad ventiliacijos kanale gyvena spiečius širšių. Apie tai nedelsiant informavome bendrovę „Dezinfa“, kuri specializuojasi tokių problemų sprendimuose – užsiima parazitų, kenkėjų, vabzdžių naikinimu. Jie artimiausiu metu pažadėjo sunaikinti širšių lizdą“, – rašoma „Naujamiesčio būsto“ atsiųstame laiške.