Pradėsiu kelionės apžvalgą nuo Barbadoso, į kurį su kompanija atskridome po viešnagės Martinikoje (į ją tiesioginiu reisu nebrangiai atskridome iš Paryžiaus). Barbadosas nuo Martinikos salos nutolęs vos kelis šimtus kilometrų ir nedideliu lėktuvu buvo pasiektas vos per kiek daugiau nei pusvalandį. Apskritai vietiniai skrydžiai po Karibus paliko neišdildomą įspūdį.
Kadangi lėktuvas propelerinis, itin mažas, jis skrido gana žemai, todėl buvo galima pasijusti tarsi oligarchu, po pasaulį skrendančiu privačiais lėktuvais. Vaizdai gniaužė kvapą nuo spalvų ir reljefo.
Vis dėlto nuotykiai prieš patenkant į Barbadosą prasidėjo dar lėktuve. Prie manęs priėjo skrydžio palydovas (kažkodėl mane palaikė vengrų grupės, skridusios drauge, nariu). Jis paklausė, ar galėčiau savo draugams išversti jo prašymą iš anglų kalbos į vengrų.
Iš pradžių nesupratau, kas vyksta, bet priėjau prie minėtos kompanijos ir ėmiau domėtis, kas nutiko. Pasirodo, vienas iš lėktuvo keleivių dėvėjo karinio stiliaus, liaudyje vadinamus kamufliažinius, šortus. O tai, pagal Barbadoso įstatymus, yra griežtai draudžiama. Todėl keleivis turėjo persirengti arba kitu atveju jam nebūtų leista atvykti į salą.
Mane nustebino pasų patikros Karibuose. Jos labai sudėtingos ir griežtos. Ypač Barbadose. Prieš nusileidžiant saloje, teko užpildyti didelę formą su daug asmeninių klausimų (pravartu keliaujant su savimi turėti tušinuką). Tai padarius, vis tiek neišvengsite papildomų klausimų iš pasienio pareigūnų.
– Kur vykstate, kiek laiko būsite, pas ką apsistosite? – vieną po kito klausimus bėrė griežta pareigūnė.
– Išsinuomojame vilą, apsistosime pas vietinę, – atsakiau.
– Man reikalinga visa informacija apie ją: koks jos vardas, koks jos numeris? – su klausimais neatlyžo barbadosietė.
Laimė, turėjau žinutes su vilos savininke, todėl žinojau ir jos telefono numerį. Mano telefono aparatą pareigūnė paėmė ir kažką užsirašinėjo. Aš tuo metu kantriai laukiau. Vienam iš mano pakeleivių pasisekė mažiau. Jis sulaukė gerokai daugiau klausimų apie savo viešnagė Barbadose, be to, nedisponavo informacija apie vilos vietą ir jos šeimininkę, todėl sulaukė griežtesnio patikrinimo.
Jo pasą pareigūnė apskritai kažkur išsinešė ir privertė bičiulį kaip reikiant pasinervinti. Vėliau įsikišau aš ir paaiškinau, kad apsistosime privačioje viloje, suteikiau informaciją apie vilos savininkę. Tada mano pakeleivis pagaliau buvo įleistas į salą.
Patarimas: visuomet su savimi turėkite pagrindinę informaciją su viešbučių ar apartamentų adresais, kuriuose apsistosite, būkite atsispausdinę savo atgalinius bilietus arba bent jau patvirtinimą, kad tokius turite.
Vėliau Barbadose mums sekėsi puikiai. Saloje leidome 24 valandas ir per jas spėjome pasigrožėti nuostabiais salos paplūdimiais, uostu, sostine Bridžtaunu bei pagrindine linksmybiu vieta – Saint Lawrence Gap (čia kaip savotiška Palangos J.Basanavičiaus gatvė, tik kur kas geresnė).
Barbadose galioja vietinė valiuta – Barbadoso doleris, bet galima atsiskaityti Jungtinių Amerikos valstijų doleriais. Kainos saloje mums pasirodė priimtinos: restoranuose karšti patiekalai kainuoja nuo 10 eurų, gėrimai nuo 3 eurų.
Labai įdomu tai, kad kone visur Barbadose skamba Rihannos muzika. Tuo nereikėtų per daug stebėtis, kadangi gražuolė dainininkė yra kilusi iš šios salos.
Jei ketinate salą tyrinėti patys, išsinuomoję automobilį, būkite pasiruošę vairuoti kita nei Lietuvoje puse. Bet eismas saloje nėra labai intensyvus, tad nuotykių ieškotojai neturėtų susidurti su papildomais kliuviniais.
Beje, apsigyventi šioje saloje galima tiek viešbučiuose (kurių yra tiek labai prabangių, tiek itin kuklių), tiek apartamentuose, kurių apstu populiariose paieškų sistemose. Valstybinė kalba šioje saloje – anglų, tad lengvai susikalbėsite su vietiniais. Na, nebent nemokate angliškai.
Per parą, praleistą Barbadose, netrūko ir pikantiškų nuotykių. Mūsų kompanijai išėjus iš baro, bestovint gatvelėje ir laukiant taksi, sustojo nepažįstamas vyrukas. Jis buvo itin gerai nusiteikęs, klausė, kaip mums sekasi, o paskui paaiškėjo priežastis, kodėl jis vis dėlto mus kalbina. Pasirodo, jis norėjo pasiūlyti narkotikų ir sekso paslaugas.
Atsisakius narkotinių medžiagų, jis nužvelgė du kompanijoje buvusius vaikinus, atidarė automobilio langą ir pro jį pamatėme seksualią merginą, kuri, anot vairuotojo, buvo pasirengusi patenkinti bet kokius mūsų norus. Kainų už šias paslaugas taip ir nesužinojome, nes vos pamatęs, kad jos mums neaktualios, jis nurūko prie kitų turistų.
Po audringos nakties Barbadose anksti ryte su bičiuliu išskridome į Sent Vincento ir Grenadinų salyną (likusi lietuvių kompanijos dalis tą dieną skrido į Dominiką). Ten taip pat praleidome parą. Vos nusileidus Sent Vincento oro uoste, pasijutome tarsi kitame pasaulyje, nors vėl skridome vos pusvalandį.
Karibai žavi ir stebina tuo, jog, nors salos yra visai šalia viena kitos, tačiau santvarka, pragyvenimo lygis jose smarkiai skiriasi – tuo įsitikinau šios kelionės metu.
Prieš atvykstant į šią vietą, skaičiau, kad čia savo vilas ar itin prabangias jachtas turi pasaulio turtingieji. Vis dėlto, vos nusileidus oro uoste, supratau, kad kontrastas tarp turtingųjų ir itin skurdžiai gyvenančių žmonių labai didelis.
Iš visų lankytų Karibų salų Sent Vincentas ir Grenadinai pasirodė bene skurdžiausieji. Nepaisant to, sala garsėja savo kalnuotu reljefu ir, žinoma, itin gražiais paplūdimiais. Įdomu tai, kad aplink yra daug nedidelių salų, o kiekviena iš jų turi... po oro uostą.
Tiesa, baltaodžiai čia lankosi, spėju, retai. Taip nusprendžiau po to, kai vietinės merginos tiesiog negalėjo atitraukti akių nuo bičiulio ir manęs. Stabtelėjus sankryžoje, panelės kone lipo į taksi automobilį, kuriuo važiavome, siuntė oro bučinius ir kitaip rodė dėmesį.
Taksi vairuotojo, už 30 eurų, mus su draugu pusvalandį vežusio iki viešbučio, teiravomės informacijos apie salą. Vietinis didžiavosi savo gimtine, vardijo lankytinas vietas, tačiau tuo pačiu įspėjo, kad vieniems po 18 valandos, kai sutemsta, jis nerekomenduoja niekur eiti.
Šį įspėjimą priėmėme labai rimtai ir nekėlėme kojos iš fantastiško viešbučio, kurį praminėme „Santa Barbaros“ vardu. Nes vaizdelis iš jo lauko terasos priminė kadaise populiarų serialą. Tiesa, vairuotojo prašėme mus pravežti pro salos sostinę, kad galėtume bent trumpam pamatyti vietinių gyvenimą. Kaip ir minėjau anksčiau, sala pasirodė labai skurdi (žmonės gana liūdni, vargingai apsirengę, kelių danga prasta).
Mus prajuokinę ir kiek pašiurpinę nuotykiai nutiko nuostabiame viešbutyje, kuriame buvome apsistoję. Restorane dirbusi darbuotoja rodė mums išskirtinį, nepaaiškinamą dėmesį, žarstė komplimentus bei teikė neįprastus prašymus.
„Tavo akys nuostabios. Jos kaip dangus“, – pradėjo vietinė.
„O, kokie puikūs kvepalai. Ar galiu prieiti arčiau ir dar įkvėpti to aromato?“ – tęsė ji.
„Ar jau sakiau tau, kad atrodai labai gražiai ir man didelė privilegija čia būti su tavimi?“ – komplimentų „koncertas“ tik įsibėgėjo.
„Ar galėčiau pavaišinti kokteiliu? Nes tu tiesiog labai dailiai atrodai!“ – ilgainiui toks dėmesys net vertė jaustis nepatogiai.
O tada nutiko tai, ko visiškai nesitikėjau. Bevalgant gardžią vakarienę, besimėgaujant pasakiška panorama, ta pati padavėja vėl priėjo pabendrauti. Ir tuomet išreiškė neįprastą pageidavimą. Pasilenkusi kiek arčiau ji man tarstelėjo.
„Aš turiu keistą fetišą. Man labai patinka vyrų pėdos. Bet jei jos negražios, tai visi tau pasakyti komplimentai negalios. Ar gali parodyti pėdas?“ – pribloškė savo pageidavimu interesantė.
Parodžiau, nenuvyliau merginos. Sakė, kad pėdos jai patiko. O aš po tokio dėmesio jaučiausi sutrikęs.
Kadangi daugeliui visuomet įdomu sužinoti kainas, surašysiu pagrindines išlaidas šioje saloje: prabangus viešbutis su kerinčiu vaizdu dviem atsiėjo 120 eurų su įskaičiuotais pusryčiais, pietūs restorane – 10 eurų, prabangi jūrų gėrybių vakarienė – vos 20 eurų. Vietinis alus tekainavo eurą (vartodami alkoholį, kenkiate savo sveikatai, rizikuojate savo ir visuomenės gerove).
Kitą rytą iš viešbučio mus pasiimti atvyko labai efektingas taksi vairuotojas. Šią paslaugą užsisakėme iš pirmojo vairuotojo, vežusio iš oro uosto į salą. Dar mums vykstant į priekį, pirmasis vairuotojas paskambino savo draugui ir suderino, kad būtume laiku pasiimti iš viešbučio ir nuvežti atgal iki oro uosto.
Neslėpsiu: truputį jaudinausi, kad iš tiesų būtume laiku pristatyti į oro uostą. Bet tai dariau be reikalo. Pasitempęs, dredų šukuosena pasipuošęs vairuotojas atvyko 15 minučių anksčiau. Švariu automobiliu, besiklausant regio stiliaus muzikos, jis pristatė mus į skrydžio vietą.
Tačiau tuo mūsų nuotykiai nesibaigė. Oro uoste, į kurį atvykome 2 valandos iki skrydžio, buvome vieninteliai skrendantys. Laukimo salėje, kurią puošė Kubos ir Venesuelos diktatorių paveikslai (taip ir neišsiaiškinau kodėl), dar gerą pusvalandį sėdėjome vieni. Kompaniją palaikė tik kavinės darbuotoja ir duty free parduotuvės pardavėjas.
Vėliau dar atvyko nedidelė keliautojų grupė, tad mūsų jau buvo keliasdešimt. Kai iki skrydžio liko valanda, pamačiau kažko karštligiškai ieškančią oro uosto darbuotoją. Pasirodo, ji ieškojo manęs.
Priėjo su kitu darbuotoju, kuris buvo ginkluotas, prie manęs ir pasakė, kad turiu eiti su jais. Pamatęs tą ginklą, per daug nesiginčijau ir sutikau su jais eiti. Pasirodo, mane atsitiktinai pasirinko dėl papildomos bagažo patikros.
Buvau palydėtas į nejaukiai atrodančią patalpą, bet pasitiko linksmai nusiteikę darbuotojai. Jie mandagiai paklausė, ar gali dar kartą patikrinti lagamino turinį. Žinoma, sutikau. Po kelių minučių buvau ginkluoto pareigūno palydėtas atgal į laukimo salę ir laimingai išskridau iš šios salos.
Žygio kelionių nuotykius ir jo pasiūlymus galite sekti jo feisbuko paskyroje bei Instagram'e.