Ugnį saugojo sodyboje
Ugnis, deganti ant Šatrijos kalno skaičiuoja jau per tris dešimtmečius. Ji atkeliavo iš šviesios atminties žemaičių garbės krivio Adolfo Gedvilo, kuris daugiau nei ketvirtį amžiaus šventąją ugnį saugojo savo namuose. Prieš iškeliaudamas anapilin A.Gedvilas sakė: „Jau nuo manęs mažai kas bepriklausys… Bet reiškiu didžiulį norą, kad Šatrijos kalnas būtų ir toliau vieta visiems susieiti, kad neužgestų Žinyčioje ugnelė, kad nenutrūktų tradicinės Gabijos šventės…“
Iškart po krivio laidotuvių, 2017 metų rugsėjo 12 dieną, ugnis sugrįžo į Šatrijos kalno šventvietę. Tiesa, dėl paveldosaugininkų reikalavimų, vėliau ugniakurą teko perkelti nuo Šatrijos ant šalimais esančio Raudonkalnio, tačiau ugnis dažnai užnešama ant paties Šatrijos kalno.
Ugnis kūrenama dieną ir naktį ir saugoma savanorių, kurie keičiasi kas parą. Kasmet vidurvasarį ant Šatrijos kalno vyksta Amžinosios Ugnies apeiga, kurioje dalyvauti gali visi atvykusieji ir tokiu būdu gauti apsivalyti, gauti palaiminimą ir parsivežti į namus šventos ugnies.
Sužinojo iš socialinių tinklų
Amžinosios ugnies sergėtojas – žmogus savanoris, įsipareigojęs garbės žodžiu bent parą laiko kūrenti ir prižiūrėti ugnį amžinosios ugnies aukure, vadinamame ugnume (ugnies nums (namas žemaitiškai)). Prie savanorių prisijungusi ir kartkartėmis prie ugnies budinti etnografė iš Zapyškio Jūratė Altonė iki šiol stebisi, kaip šios idėjos iniciatoriams ir puoselėtojams užtenka atkaklumo saugant ugnį žiemą, vasarą, nuo liūties dengiant ją lietpalčiais ar pakeliant žiemos speigą.
Pakalbinau kretingiškį Karolį Barzdžių, kuris ugnies sergėtojų rate – nuo pat pradžių. Vyras, vos sužinojęs apie Šatrijos ugnį išsyk pajuto didžiulį norą prisijungti. „Socialiniuose tinkluose pamačiau kompozitoriaus Aro Žvirblio vaizdo medžiagą. Beje, jis labai myli Šatriją ir nuolat mums padeda kiek galėdamas. Šaunus žemaitis, žodžiu. Pamačius jo video, man vidus užvirė, kažką pažadino. Supratau: mirk, atsikelk – aš turiu būti ant to kalno”, – apie savo pradžią pasakojo Karolis.
Šatrija pasišaukė pati
Lietuvoje yra begalė šventkalnių, kurių Karolis aplankęs ne vieną dešimtį. Pro Šatrijos kalną jis vis pravažiuodavo pro šalį. Jo įsitikinimu, atėjo laikas ir kalnas pats jį pasišaukė. Kaip tik tuo metu, po krivio A. Gedvilo mirties, keturiasdešimt parų buvo kūrenama ugnis. Po ugnies pernešimo nuo Šatrijos ant Raudonkalnio, Karolis jau kitą parą užsirašė budėjimui.
Nuo to laiko Ugnis jo nebepaleidžia. „Ten yra savotiška magija, kažkas viduje, matyt, pabudo, kažkoks protėvių šauksmas, Tautos balsas ir pasikvietė. Jau ketvirtus metus bent kartą į mėnesį važiuoju budėti”, – sakė Karolis.
Paklausiau, ar tas budėjimas prie ugnies kaip nors siejasi su jo žavėjimusi pagonybe.
„Nereikia skirstytis, kas kokiai Bažnyčiai priklausom. Kelių pas Dievą daug. Esu giliai tikintis, bet nevadinu savęs nei kataliku, nei pagonimi. Aš save vadinu dievotu. Dievotumas – senas žodis ir labai daug apsako. Nesvarbu, kokios religijos tu atstovas. Tai yra tiesioginis žmogaus ryšys su anuo pasauliu, su visuma. Man būti dievotu yra daug plačiau, nei pasakyti, kad priklausai kokiai konfesijai. Niekam nepriklausau”, – dalijosi Karolis.
Ugnies sergėtojai stengiasi, kad tai, kas vyksta ant kalno ir liktų tik gražiu ugnies sergėjimo papročiu, bet neketina prie Šatrijos ugnies kurti dar vienos „bažnyčios”.
Ugnis – mūsų gyvenimo centras
Ugnis nuo laikų pradžios buvo ta, kuri suburdavo. „Visuomet ieškojau kažkokios ašies, aplink kurią sukasi pasaulis. Aš pajutau, kad ugnis yra būtent tai, aplink ką sukasi mūsų gyvenimas ir kultūra. Ne tik praeityje, bet ir dabartyje. Mes tiesiog nebematome to pasaulio apraiškų, paskendę kasdienybėje, net neieškom. Bet vien pats pasakymas – „kurti ugnį”, „kurti gyvenimą”. Žmogus pasistatęs sodybą – įsikuria. Ugnis – namų židinys, kurį žmogus įkuria. Tie simboliai tarsi išlikę, kad ir vestuvių tradicijose, tik mes jo nebesuprantame, žiūrime kaip į žvakelę, kuri niekam nieko nebereiškia. Žinoma, ne visi”, – samprotavo Karolis.
Pasak ugnies sergėtojo, ugnis apvalo, nuskaistina. Yra net psichologinė praktika, kuomet norint išsikalbėti, išsibarti su artimu, tai patartina daryti prie žvakės, prie ugnies, nes emocijos yra apvalomos. „Tu nesužeidi to žmogaus, o ir pats išsivalai. Mintys valosi būnant su ugnimi, sunku čia žodžius surasti. Ji yra ir kurianti, ir valanti, ir perkurianti.“
Keliauninkai išeina pakylėti
Pasiteiravau Karolio apie kalną ir ugnį aplankančius keliauninkus, kaip jie priima, kaip reaguoja, kokiomis mintimis pasidalina su budėtojais. Karolio teigimu, didžioji dalis žmonių, kurie pamato ugnies sergėjimą pirmą kartą, labai nustemba, kad toks reiškinys apkritai yra.
Kiti su padėka ir pakylėti, dėkoja, kad tokį darbą darome. „Čia ne darbas, čia pašaukimas iš vidaus. Atliepia širdis – ir tu atvažiuoji. Retas, kas išeina nieko nepajutęs ir nesupratęs. Tiesa, būna ir juokingų klausimų: „Gal lašinius rūkot?“, – pasakojo Karolis.
Žmonės dažnai klausia, kaip sergėtojai nepramiega. „Prie ugnies – kaip prie mažo vaiko. Kas augino, supras. Tu pabundi nuo mažiausio garso. Krūpteli ir atsibundi. Tu ją tiesiog girdi. Maži stebuklai“, – sakė vyras.
Rašomas kalno dienoraštis
Pasak Karolio, prie ugnies vyksta abipusiai mainai. „Čia ne meditacijų ir ne SPA centras, kur tu atvažiuoji gauti peno kūnui ir dvasiai. Čia truputį subtilesni manai. Tu ir pats turi kažką duoti, atsinešti, praturtinti. Imti – laikina. Gamtoje tai vadinama parazitavimu. Pilnavertis santykis yra tuomet, kai širdyje turi meilę ir ja daliniesi. Jie neaprašomi, bet jie įvyksta. Žmonės pradeda eiles rašyti, tapyti“, – sakė Karolis.
Kalno budėtojai veda dienoraštį, kuriame kiekvienas budėtojas palieka įrašą. Vieni parašo žodį kitą, kiti – per keturis lapus išsilieja, kas paukštį pamatė, kas saulės tekėjimą aprašė, kitam per tą parą iškyla į paviršių daug giluminių ir psichologinių dalykų.
„Labai įspūdinga, tiek įvairių pasaulių joje susieina ir tu juos matai“, – sakė Karolis.
Šatrija apipinta mistika ir legendomis
Pokalbio pabaigoje K. Barzdžius pridūrė, kad amžinoji ugnis yra kūrenama pagerbiant mūsų žemės ir tautos dievus: kūrėją Praamžių, dangaus valdovą Perkūną, žemės gėrybių globėją Veliną, pačią motinėlę žemę – Žemyną ir, be abejonės, visus mūsų protėvius, be kurių nebūtų ir mūsų.
Beje, labai įdomi detalė, kad ugnį sergėti gali visi, kurių širdys atliepia baltiškąją pasaulėžiūrą.
Šatrijos kalnas – gražiausia Žemaitijos kalva, o neretai ir Lietuvos kalnų karaliene tituluojama. 228 m aukščio Šatrija – apipinta mistika ir legendomis, pasak kurių, čia iš tolimiausių kampelių susirenka raganos, o pati kalva yra žemėmis užpilta bažnyčia.