Dažnai naktį po tuo pačiu stogu glaudžiasi ir pusšimtis mekenančių ožkų, o apsilankiusiems svečiams visuomet atsiranda vietos pernakvoti. Sveiki atvykę pas beduinus: Jordanijos dykumų klajokliams tokios gyvenimo sąlygos – šimtmečius nesikeičianti kasdienybė.

Beduinai – dykumų žmonės

Bedu arabų kalba reiškia žmogų, gyvenantį dykumoje, badawinyins – bendrinis dykumų gyventojų pavadinimas, iš jo padarytas žodis beduinai. Beduinai – tai sparčiai nykstanti Jordanijos čiabuvių bendruomenė.

Šiandien jie sudaro mažiau nei 1 proc. Jordanijos gyventojų.  Tai klajokliai, dažnai ieškantys lengvesnių gyvenimo sąlygų nei išbandymų pilna dykuma. Nuolatinės gyvenamosios vietos neturi, apsistoja ten, kur patogu ir kur yra vandens.

Beduinų vaikai mokomi būti atsakingi ir nepriklausomi. Nuo mažų dienų jie paliekami be priežiūros, kad ugdytų savarankiškumą. Jaunoji beduinų karta visomis išgalėmis siekia mokslo ir bando laimę šalies didmiesčiuose.

Musulmonų religija beduinui leidžia turėti keturias žmonas. Iki beduinams tampant musulmonais kiekvienas galėjo vienu metu turėti tiek žmonų, kiek sugebėjo išmaitinti. Šiais laikais mažai kas turi keturias žmonas – tai labai brangu. Paprastai turi dvi: pirmąją veda būdami 20, antrąją – 40 metų.

Skurdi buitis

Dar prieš išsiruošiant į 100 km žygį pėsčiomis per gražiausius Jordanijos kalnus ir dykumas buvau daug girdėjusi apie arabų klajūnų svetingumą. Pirmąkart iš arti pamačiusi beduinų palapinę negalėjau atsistebėti, kaip puikiai ji pritaikyta sudėtingoms dykumų sąlygoms.

Iš ožkų vilnos tampriai išaustas „kilimas“, prilaikomas kelių medinių stulpų, vasarą saugo nuo karščio, o žiemą padeda viduje išlaikyti šilumą. Be to, audinys visiškai nepraleidžia lietaus. Atsukus palapinę ten, kur vyrauja sezono vėjai, karštymečiu galima ištisą dieną mėgautis gaiviu brizu, o vidurnaktį skaičiuoti krintančias žvaigždes.

Pabandykite įsivaizduoti beduinų virtuvę: joje nerasite nė vieno elektros šakutės lizdo, čia nėra viryklės nei orkaitės, nėra plautuvės ir iš čiaupo bėgančio vandens. Jokių spintelių nei patogių stalviršių, indaplovių nei gartraukių ir net paprasčiausio šaldytuvo. Tarsi to būtų negana, aplink, kiek gali užmatyti, plyti deginantys smėlynai ir jokio pavėsio pasislėpti nuo karštos saulės.

Kaip tokiomis sąlygomis gaminti maistą ir, svarbiausia, išlaikyti šviežius produktus?

Dykumų etikos kodeksas

Apie kulinarijos subtilumus – kiek vėliau. Pirmiausia įsidėmėkite keletą dykumų mandagumo taisyklių. Jei kada užklysite į svečius pas beduinus, įžengdami į palapinę nepamirškite nusiauti batų. Gerbdami vietos papročius, jokiais būdais nesėdėkite į kitus žmones atsukę kojų padų. Vos atvykusiems jums tuoj pat bus pasiūlytas puodelis žolelių arbatos.

Arbatą svečiui pateiks šeimos galva. Negaiškite laiko kviesdami prisidėti šeimininkę: moterims nevalia sėdėti prie stalo su nepažįstamaisiais.

Atvykėliui beduinai į arbatą negailėdami pridės cukraus. Cukrus, kad ir kaip sunkiai beduinų įperkamas, yra gero tono ir didelės pagarbos svečiui ženklas. Kad neįžeistumėte šeimininkų, jokiais būdais nereikalaukite nesaldintos arbatos ir nepulkite aiškinti apie cukraus žalą sveikatai.

Beduinai ne tik pavaišins saldžia arbata. Jei prireiks, jums bus paklotas patogus gultas ir drauge su visais būsite pakviestas prie vakarienės stalo. Pagal dykumų etikos kodeksą, tris dienas draudžiama kamantinėti atvykėlį, kokiu tikslu jis atklydo į beduinų gyvenvietę ir kiek laiko jis ketina svečiuotis. Tačiau, pagal tą patį kodeksą, privalu vaišinti svečią pačiais gardžiausiais, kokius tik išgali pagaminti smėlynuose gyvenanti šeima, patiekalais. Todėl pasirenkite tikrai beduiniškai puotai!

Šimtmečių tradicijos

Naujosios technologijos įkyriai skverbiasi į šiuolaikinių beduinų gyvenimą: kai kurie klajokliai naudojasi mobiliaisiais telefonais, o persikraustydami iš vieno slėnio į kitą daiktus gabena ne ant asilo nugaros, o „japoniškais kupranugariais“ – senučiukėmis krovininėmis tojotomis. Vienas iš civilizacijos beveik nepaliestų dalykų – tai beduinų virtuvė ir maisto gaminimo tradicijos. Šimtmečius gyvuojantys papročiai visiškai nereiškia, kad beduinų maistas beskonis ar perdėm primityvus! Anaiptol, patiekalai be galo gardūs, persismelkę Artimųjų Rytų aromatais.

Lęšiai, ryžiai, kviečiai, datulės, avinžirniai, ožkų bei avių pieno sūris ir jogurtas, užaugintų galvijų mėsa ir sumedžiota dykumoje žvėriena – tai beduinų kulinarijos kasdienybė. Kartu tai ir „valiuta“ įsigyjant smėlynuose rečiau aptinkamų gėrybių: kavos, cukraus, alyvuogių aliejaus bei prieskonių.

Klajoklių gyvenimo būdas diktuoja ir kulinarines dykumų karalių tradicijas. Besikraustydami iš vienos vietos į kitą, beduinai ieško derlingesnių vietų savo grūdinėms kultūroms auginti ir dar nesunykusių ganyk­lų ožkoms ir avims, todėl ilgai vienoje vietoje neužsibūnančių žmonių pasirinkimas, kaip ruošti vieną ar kitą patiekalą, gana ribotas: maistas gali būti gaminamas ant atviros ugnies arba ant per dieną saulės kaitroje įkaitusių akmenų ir net užkastas giliai karštame smėlyje ar pelenuose.

Pagarba ugniai ir vandeniui

Net jauniausias beduinų vaikas žino, kurie dykumos šapeliai tinkami įkurti ugnį. Kai kurie krūmai spragsi ir spjaudosi liepsna, todėl per arti sukurtas laužas gali supleškinti visą šeimos turtą. Tačiau ir šapelių dykumoje ne tiek, kad galėtum mėgautis didžiulio laužo malonumais: klajokliai arbatos užverda ant vienos kitos kaitria ugnimi degančios šakelės.

Vandens beduinai cisternomis gabenasi iš artimiausio kaimo, jei tik jame yra gilus vandens gręžinys. Skurdžiai gyvenantys čiabuviai supranta vandens vertę dykumoje: plaudami daržoves, prausdamiesi rankas ar skalaudami puodus, beduinai sunaudos stebėtinai mažą kiekį skysčio. Be to, jie niekad nešliūkštelės panaudoto vandens kur pakliuvo. Verčiau išvarvins visus lašus ant sauso dykumos krūmelio, kad ir jo varganos šaknys pasimėgautų bent šiokia tokia atgaiva.

Maisto gamybos pamokos

Joks beduinų šeimos rytas neįsivaizduojamas be humuso – virtų avinžirnių pastos – ir džiovinto ožkų pieno jogurto, vadinamo lebane. Šviežiai suraugintas pienas gausiai pasūdomas ir išdžiovinamas saulėje. Taip užkonservuotas maistas gali stovėti nors ir kiaurus metus. Be to, jis puikiai tinka keliaujant iš vienos vietos į kitą. Kad neįkandamai kietas ir sūrus lebanė būtų tinkamas valgyti, jį užtenka kelias valandas pamerkti į šiltą vandenį.

Man smalsu, kaip beduinai kepa duoną. Kad pamatyčiau, kaip gimsta plonytis duonos paplotėlis, atsikeliu kartu su šeimininkais trečią valandą ryto. Netoliese jau spragsi lauželis, o Abu Suleimanas, baltu musulmonišku apdaru vilkintis pusamžis vyrukas, tupėdamas baigia minkyti tešlą.

Iš kvietinių miltų, vandens ir druskos sulipdytą masę jis padalija į keletą gumulėlių, kiekvieną jų kruopščiai iš visų pusių plonina pirštais. Tada įgudusiais judesiais jis suka tešlą ore, kol elastinga masė virsta plonu it popierius tešlos lakštu. Pagamintą paplotį tuoj pat kloja ant lauže įkaitintos išgaubtos skardos gabalo. Sučirškusi duona po kelių sekundžių apverčiama ir netrukus ji galės keliauti ant pusryčių stalo.

Paragauti teko ir tradicinio piemenų užkandžio mdželelės. Pirmiausia jordanietis beduinas iškepė storapadės duonos kepalą. Iš įprastos duonos tešlos jis suformavo paplotį ir užkasė rusenančių laužo žarijų ir smėlio mišinyje. Abu Suleimanui nereikėjo žvilgčioti į laikrodį, nes laiką puikiai jaučia ir be jo: lygiai po dešimties minučių beduinas atkasė duoną, apvertė ją kita puse ir palaikęs karštyje dar dešimt minučių išėmė kepalėlį iš karštų pelenų. Kad nupurtytų smėlį, jis kepaliuką energingai padaužė į šalia esantį akmenį ir atlaužė visiems po gabalėlį paragauti.

Iš likusios duonos Abu Suleimanas ėmė gaminti mdželelę: sutrupino ką tik iškeptą duoną, sumaišė ją su ožkų pieno jogurtu ir gausiai pašlakstė prieskoniais pagardintu avienos lajumi. Iki alkūnių sukišęs rankas į plastikinį dubenį vyras maigė šį mišinį tol, kol jis pavirto į gelsvai baltą košę. Tada pagarbiai pristūmė indą svečiams.

Pats laižydamas savo mdželele aplipusias rankas, Abu Suleimanas skaniai čepsėjo neslėpdamas didžiulio pasitenkinimo. Mes mdželelės išdrįsome paragauti tik su šviežio svogūno gabalėliu: juo tarsi šaukšteliu kabinome ne itin apetitiškai atrodančią masę ir nuoširdžiai stebėjomės, kad ji gerokai skanesnė, nei įsivaizdavome. Po tokios vakarienės, manau, ožkas ganantys beduinai piemenys sotūs būna ne vieną, o kelias dienas.

Dykumų orkaitė

Tačiau didžiausią įspūdį man paliko išradinga beduinų „orkaitė“, kurioje jie kepa mėsą didelei šventei. Kai keliant vestuves ar kitomis ypatingomis progomis ruošiama iškilminga puota ir į svečius atvyksta visa kaimynų ir giminių bendruomenė, beduinai dažniausiai gamina šventinį patiekalą zarpą.

Tam sukraunamas didelis laužas, o kai jis tampa karštų anglių ir žarijų krūva, šie supilami į gilų metalinį indą. Ant spragsinčių anglių sudedama šviežia prieskoniais pagardinta mėsa. Kartais beduinai tokiu būdu ruošia visą avį, įdarydami ją ryžiais, džiovintais vaisiais ir malta mėsa.

Puodas su mėsa keliauja į gilią smėlyje iškastą duobę. Sandariai uždengiamas dangtis ir viskas gausiai užverčiama saulėje įkaitusiu smėliu. Po dviejų trijų valandų, ištraukus tokią „orkaitę“ iš žemės, minkšta ir sultinga mėsa tiesiog krenta nuo kaulų. Ji patiekiama ant virtų ryžių patalo ir palaistoma šviežiu ožkų pieno jogurtu.