Keliauk į Kiprą su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia!
Eidama „tranzuoti“ į kalnus, kuriuos įveikusi pradėsiu barmenės „karjerą“ naktiniame bare, prisimenu drėgno skuduro istoriją, kai pasimetusi dėl ateities „įšokau“ į neveikiantį viešbutį... Ji baigėsi gerai... Išgirdusi šnabždesius, išsijungiau telefono garsą, palūkuriavau ir tyliai sprukau. „Pakeliui“ dar sugebėjau apžiūrėti administracijos kambarėlį, kuriame sudėti visokie dokumentai ir visokios beveik barokiško stiliaus ofiso kėdės. Buvo įdomus išėjimas. Nieko nesutikau.O šitą neveikiančio viešbučio istoriją prisimenu todėl, kad su namo dydžio lagaminu, kaip pasakojau anksčiau, tranzavau netoli jo.
Be to, tai buvo didelis įspūdis – ne mažesnis, nei jau aprašyta istorija apie ant manęs lojantį šunį, kai ieškojau darbo, į kurį važiuoju dabar. Netikiu visokiais ženklais, bet vis dėlto vėliau, kai supratau, kur iš tiesų patekau, tuos šnabždesius ir lojimus interpretavau kaip perspėjimus. Ir galvoju, o kodėl aš juos taip interpretavau, kai netikiu visokiais ženklais ir kitais, mano manymu, tik įsivaizdavimų dalykais. Gal todėl, kad nesijaučiau saugi. Tiksliau, jaučiuosi aš visada saugi, nes mano istorijos visą gyvenimą baigiasi kažkaip labai gerai, bet...
Bet pradėkime iš pradžių. Iš buvusių bosų namų, kuriuose liko mano cirko kambarys ir kavinė, kaimo artistė išslinko atsigėrusi paskutinį puodelį nuostabios dvigubos kavos (nes man vieno mažyčio per mažai – esu aukšta). Ėjo per kaimą su dideliu lagaminu, kuris netikėtai sulūžo - rankena išsinerdavo.
Man buvo baisiau ne tai, kad pavakare, kaip perspėjo vietiniai, niekas nesustos, nes tiesiog niekas iš apelsinų kaimo tokiu metu jau nevažiuoja. Aš kažkaip buvau įsitikinusi, kad vis tiek „prasisuksiu“.
Baisiau buvo eiti per tą kaimą, kai lagamino rankenos kas porą minučių išsinerdavo iš lagamino ir krisdavo ant kojų - buvo baisu, kad netyčia nesulaužytų kokio kaulo. Pajutusi, kad krenta, traukdavau kojas, beveik kaip koks gyvūnas šokinėjau nuo to lagamino. Bet viskas baigėsi gerai – atsakiusi į sutiktų pažįstamų klausimus, kad man viskas gerai, bosai sumokėjo tai, ką užsidirbau ir jau turiu naują darbą, priartėjau prie „savo“ viešbučio, kur stabtelėjau tranzuoti.
Taigi – stoviu 20 minučių ir nė vieno automobilio. Žiūriu į kalnus... Galvoje skamba perspėjimai, kad tikrai tokiu metu „be šansų“ iš čia išvykti. Bet vis tiek veikia kažkoks optimizmas, taigi draugei parašau žinutę: „Stoviu kalnuose su namo dydžio lagaminu ir tranzuoju. Bet esmė, kad čia jau niekas nevažiuoja. Cirko kambario artistė juokina kalnus. Bet juk tu pažįsti mane – gi vis tiek prasisuksiu“.
Ačiū Jūratei, kuri visada mane palaikė ir šiuo atveju pritarė – tranzuok „NE MAŠINAS“. ATVAŽIUOS IR JI“. Ji pritarė, kad bet kokiu atveju lėkčiau pirmyn, negrįžčiau atgal ir puikiai žinojo, kad man viskas bus OK.
Nujautimai išsipildo – važiavo vaikinas, kuris stabtelėjo. Ir reikšmingai. Aišku, nebuvo malonu išgirsti, kad jo draugas padarė avariją ir dėlto jis turi vykti į kitą miestą, bet vis dėlto... Tam draugui buvo viskas gerai, tik automobilis sudaužytas – tad aš nesijaučiau važiuojanti kažkokiu į tragišką atmosferą vedančiu keliu.
Vairuotojas, skirtingai nei dauguma apelsinų kaimo gyventojų, buvo jaunas ir net jaunesnis už mane. Pakeliui mes šnekėjome apie viską, apie mano apelsinų kaimą ir t.t. Galų gale jis mane atvežė tiesiai prie baro, kuriame dirbsiu – atsiradau sutartu laiku, padėkoju, einu sutikti savo būsimąja bose.
Buvau atvira – papasakojau, kaip aš užstrigau kalnuose ir pasidžiaugiau, kad vis dėlto liuksiškai nuskilo. Ji mane palydi į apartamentus, kurie labai tvarkingi, įrengti šiuolaikiškai, kuriuose yra trys kambariai ir pasidžiaugiu, kad čia ne tik gražu ir vos penkios minutės nuo būsimosios darbovietės, bet ir gyvensiu kol kas viena, kol atvyks naujų darbuotojų.
Būsimoji bosė - bulgarė, kuri daug metų gyvena Kipre ir yra ištekėjusi už kipriečio. Gerai, įsikuriu naujuose namuose, dar pasižvalgau po miestelį, kurio pavadinimas lietuviškai skamba kaip policija, ir einu miegoti. Su mintimi – o kaip seksis rytoj? Bare, kuriame naktimis dirbsiu barmene. Barmene juk niekada gyvenime nedirbau ir absoliučiai apie tai nieko neišmanau.
Pietų metas – mano mėgiamiausias laikas atsikelti... Nusiteikinėju psichologiškai, kad aš jau čia esu barmenė, pilstau gėrimus... Bosė perspėjo, kad vėluojančių nemėgsta, tad paskutinę minutę lekiu į naktinį barą „siekti barmenės karjeros“. Iš tikro buvau nusiteikusi rimtai padirbėti, kol pagaliau ateis tas vadinamasis sezonas Kipre, tačiau...
Pirmojo vakaro pusė buvo visiškai relax – atėjus dar nebuvo nei vieno kliento, mane supažindino su kitomis darbuotojomis, parodė, kaip ir ką daryti už baro. Netrukus pradėjo ateiti baro lankytojai – čia jau pamačiau ir jaunesnių veidų, nei apelsinų kaime. Ir staiga viena labai graži „barmenė“ manęs paklausia: „O kodėl tu nesikalbi su tuo vyru?“
Ką... Jausmas buvo keistas, kadangi tarėmės, kad būsiu barmene. Bet jaunos merginos klausimas nuskambėjo labai nuoširdžiai, jis buvo toks nuoširdžiai „norintis padėti įsivažiuoti“ į reikalus.
Jau pirmąjį vakarą supratau, kad tapau konsumatore, ne tik barmene. Čia turi iš klientų priimti užsakymus ir su jais bendrauti, palaikyti jiems kompaniją. Tai slidi riba tarp prostitucijos, ir mano istorija vėliau tai parodys.
Egzotiško grožio rudaakė tamsiais ilgais plaukais buvo visai jauna, o jos mama – tokia pat gražuolė, iš išvaizdos - gal tik 15 metų vyresnė. Pastaroji mane nuramino: „Tu būk rami – jeigu aš savo dukrai čia leidžiu dirbti, tai reiškia, kad čia saugu ir viskas yra gerai“.
Pasiklausau jos ir prisiminiau, kaip čia „įsidarbinau“ – mintyse iškilo grėsmingai lojantis šuo, stilingas stilingo baro savininkas, su juo bendradarbiaujantis asmuo, mane pavėžėjęs čia. O pokalbis su būsimąja bose vyko paprastai – ji pavaišino kava, pasakė būsimosios BARMENĖS darbo grafiką, sutarėme dėl atlyginimo, taip pat dėl apgyvendinimo. Ir viskas! Apie konsumaciją nebuvo jokios kalbos.
Mintys, kurios atėjo į galvą, vos tik jauna mergina į mane pažvelgė labai nustebusiu nuoširdžiu žvilgsniu ir retoriškai paklausė, kodėl nesišneku su tuo vyru: „OK... Pažaisiu šitą žaidimą, pabandysiu, nors galiu trenkti durimis ir išeiti“. Netgi darėsi įdomu stebėti aplinką, į kurią patekau visai ne savo noru, neplanuotai.
Galų gale prisiminiau, kaip vienas draugas Lietuvoje sakė, kad aš „tikrai rasčiau net ir iš kalėjimo kaip pabėgti“. Taigi, pradedu įsijausti į rolę – šypsausi pirmiesiems vakaro klientams, jiems įpilu gėrimų, ir mano laimei čia yra biliardo stalas, kuris gelbėja, kai pašnekovas nėra įdomus. Arba kai šis įdomus, tuomet su juo dar įdomiau žaisti.
Tada guodžiuosi mintimi – kai kurie draugai pasakytų, kad gerai leidžiu atostogas, linksminuosi už pinigus: man moka už darbą, plius kiekvieną vakarą gaunamus procentus, kurie skaičiuojami už klientų tau nupirktus gėrimus (svaigiuosius ar ne – mano pasirinkimas) bei arbatpinigius, kuriuos klientai palieka. O čia, skirtingai nei apelsinų kaime, jų šiek tiek būdavo. Vis dėlto, nors ir smagu su klientais pažaisti biliardą ir mano situacijoje gauti nemažai grynųjų kiekvieną dieną – ištempiau čia tik savaitę.