Kelionė dviračiu - pavojingiausiu planetos keliu

Bolivija. Mes stovime kalnų perėjoje, vadinamoje „La Cumbre“; 45 minutės kelio nuo La Paso. Rytas. 8.30. Oras maždaug 4,78 kilometrų aukštyje gaivus, bet praretėjęs. Iš autobuso į vėsą išlipę keleiviai stoviniuoja ir kažko nekantriai laukia. Jie šiandien čia atvyko atsisėsti ant kelis tūkstančius dolerių kainuojančių dviračių ir minti pedalus „pavojingiausiu pasaulio keliu“. Aš prižiūrėsiu, jog jie grįžtų sveiki ir gyvi.

Taip pat skaitykite: Šokinėjimas per kūdikius ir kitos pavojingiausios pasaulio varžybos

arba: Šiurpiausi planetos keliai

Tai kelionė, kuriai aš vadovauju, jeigu tuo metu dirbu. Nors La Pasą supa puikus siauras dviračių takas, kurį tik keli profesionalūs dviratininkai naudoja įvairių filmų filmavimui, Bolivija negarsėja kaip gera vieta mėgstantiems poilsiauti važinėjant dviračiu. Nepaisant to, čia atvyksta tie, kurie nori įgyti teisę girtis važiavus pavojingiausiu pasaulio keliu.

Nedaug atvykstančių žmonių yra patyrę dviratininkai; daugelis jų iš viso paskutinį kartą ant dviračio sėdėjo tik vaikystėje.

Tačiau tai nėra problema, kadangi važiuoti nėra sunku, vaizdai nuostabūs, įsimenantys ir priverčiantys kūną virpėti iš jaudulio. Tiesa, kelyje tyko įvairūs pavojai, dėl to aš čia ir esu.
Visiems išdalinama įranga. Šalmai, pirštinės ir oranžinės saugos liemenės privalomos; žiūronai, šiltesnis švarkas ir kelnės – rekomenduotina.

Kiekvienas dviratis yra sureguliuojamas atskirai kiekvienam dalyviui. Jiems leidžiama „apsukti keletą ratų“ automobilių stovėjimo aikštelėje, kad priprastų prie pavarų perjungimo ir paties dviračio, kuriame sumontuoti vieni galingiausių hidraulinių diskinių stabdžių pasaulyje. Vėliau dalyviai sugrupuojami ir supažindinami su važiavimo technika, saugumo instrukcijomis ir elgesio taisyklėmis. Pajudame.

Kelionė prasideda „La Cumbre“ ir baigiasi beveik už 64 kilometrų, nusileidus apie 3,66 kilometro šalia nedidelės Yolosa gyvenvietės. Pirmiausia maždaug 20 kilometrų važiuojame asfaltu, kad dalyviai galėtų priprasti prie dviračio, ir tik tada pasukame į pavojingiausią pasaulio kelią.

Vos tik pradėjus važiuoti šiuo keliu, jis susiaurėja iki 3 metrų pločio dviejų krypčių žvyrkelio. Dviratininkų laimei, prieš 3 metus tarp „La Cumbre“ ir Coroico (miestelis virš Yolosa) buvo nutiestas naujas asfaltuotas kelias. Tai smarkiai sumažino eismo intensyvumą kelyje, kurio mes dabar važiuojame: čia mes galime sutikti nuo 5 iki 10 transporto priemonių.

Tačiau reali grėsmė yra vertikalus skardis kairėje kelio pusėje. Jei dviratininkas bus neatsargus, jis gali sužinoti, ką reiškia laisvasis kritimas iš daugiau nei 600 metrų. Nors tai yra aukščiausias skardis, beveik visi likę 40 kilometrų yra potencialiai mirtini – didelio skirtumo, krentant akmeningu skardžiu, tarp 60 ar 600 metrų tikrai nėra.

Greičiausiai kažkas šiandien vis tiek nukris nuo dviračio. Dažniausiai tai tėra nedideli įvykiai, kurių metu dviratininkai atsiperka nedideliais nubrozdinimais, įpjovimais ar tik suplėšytais drabužiais. Tiesa, kartais viskas baigiasi kur kas blogiau.

Prieš beveik penkioliką metų „Gravity Bolivia“ – firma, kurioje aš dirbu – buvo pirmoji, pasiūliusi turistams galimybę važiuoti dviračiu šiuo keliu. Nuo to laiko tokias paslaugas pradėjo siūlyti daug mėgėjų, todėl padaugėjo ir nelaimingų atsitikimų. Taip įvyksta dėl prastų instrukcijų ir dar blogiau veikiančių dviračių. Kartais tokie žmonės turi daugiau testosterono nei gebėjimų kažką atlikti. Nepaisant visko, šį (ir kitus) kelią privaloma gerbti. Tikiuosi, kad Motina Žemė nepareikalaus žmonių kraujo.

Privažiuojame posūkį, nuo kurio oficialiai prasideda pavojingiausias pasaulio kelias. Trumpas atokvėpis ir užkandimas, suteikiama dar daugiau instrukcijų, susijusių su važiavimu žvyrkeliais, akmenuotu keliu ar purvu. Tęsiame kelionę dviračiais, o iš paskos važiuoja pagalbinis autobusas, pasiruošęs padėti bijantiems toliau keliauti ar tiems, kuriems reikia patvarkyti ar pareguliuoti dviratį.

Pravažiavus garsiausią ir labiausiai fotografuojamą vietą kelyje, – „Atviruko kampas“, – mes atvykstame į mūsų pietų poilsio vietą. Peizažas drastiškai pasikeitęs, jeigu prisimintume „La Cumbre“. Nebėra nuobodžių, be augmenijos ir užsnigtų kalnų viršūnių. Jas pakeitė žaliuojančios džiunglės, rūkas ir kriokliai. Kartais pro šalį praskrenda nuostabios spalvinės gamos drugeliai, į kuriuos malonu pasižiūrėti poilsio metu, bet pavojinga važiuojant.

Prieš keletą metų kažkas iš tikrųjų per ilgai į juos užsižiūrėjo ir viskas baigėsi trumpu skrydžiu su jais. Laimei, viskas baigėsi tik nerimtais sužeidimais. Nepaisant to, šis atvejis parodo vieną iš daugelio dėmesingumo trikdžių ir tai, kaip viskas gali baigtis neatidžiam dviratininkui.

Mes tęsiame kelionę ir nusileidžiame 2 tūkst. 500 metrų. Ore gausu deguonies, temperatūra gerokai šiltesnė, o dviratininkai, žinodami, jog tuoj tuoj pasieks dvi susikertančias seklias upes, vieną po kito nusimetinėja rūbus. Vieni jas kerta nesustodami ir kaip įmanoma greičiau, kiti priešingai – važiuoja per jas iš lėto.

Kirtus upę judame Yolosa link: sukaitę ir suprakaitavę, nors pedalų minti kelionės metu praktiškai nereikėjo. Pravažiuojame keletą namų ir kelionę baigiame prie gyvūnų prieglaudos, esančios visiškai greta pėsčiųjų tilto, jungiančio du upės krantus.

Čia jūsų laukia karštas dušas, alus, maistas, maudynės ir, jeigu jums pasiseks, pasižaidimas su beždžionėmis.

Galiausiai visi sulipa atgal į autobusą ir grįžta i La Pasą – mūsų laukia trijų valandų kelionė atgal pavojingiausiu pasaulio keliu. Tikiuosi, kad dar ne per vėlu ir mes grįšime iki 19.30. Žinoma, tai priklauso nuo to, kiek kartų mes sustosime fotografuoti pasakiškų peizažų, kuriuos mes sąmoningai ignoravome, važiuodami dviračiais.

Man tai „dar viena diena biure". Tiems, kurie ką tik važiavo pavojingiausiu pasaulio keliu – įspūdžiai ir prisiminimai visam gyvenimui.