Trumpai apie 9 dienų kelionę ir 1600 km automobiliu bei dar virš 100 km pėsčiomis turbūt nepavyks papasakoti, tad apibėgam pagrindinius įspūdžius, pasidalinam šviežiomis nuotraukomis ir kviečiam pasigaminti ypatingai Emilijos-Romanijos regione paplitusiu paprastu ir greitu, bet greičiausiai neragautu receptu.
Viskas nuo pradžių.. Turim 9 dienas 9 miestams, nuomotą automobilį ir 3 skirtingus navigacijos apps’us 2 telefonuose. Lūkestis – paragauti šių regionų top’us.
Pirmas - Bergamas – nedidelis ir visai jaukus miestas, kuris kiek įmanoma bando užsidirbti iš to, kad netoliese yra itališkas megapolis ir nemaža dalis lėktuvų nusėda būtent pas juos. Nuostabus ant kalno esantis senamiestis stebina ne tik turistus, bet rodos ir vietiniai ten vis dar randa ramybę vakarais valgydami savo mėgstamuose restoranuose. Užkilus į kalną funikulieriumi patenki lyg iš senovės filmų apie Italiją oazę, akmenis grindinys, siauros gatvės ir jaukumas.
Milanas – pirma pažintis su itališku chaosu ir nors jis gerokai mažesnis nei Italijos pietuose, bet didelio miesto trūkumai justi iškart: žmonių daug, turistų daug, kainos didelės, o kuo pasidžiaugti taip ir nepavyksta rasti. Šypsena sukelia vieno parko (prie triumfo arkos) lankytojai: masinės rytiečių vestuvės, sutikom turbūt 4 autobusus su išmaniais įrenginiais befotografuojančius svečius ir gal 6 laimingąsias tuoktuvių poras.
Toliau važiuojam prie vieno iš didžiausių Italijos ežerų – Gardos ežeras – šis magiškas kampelis yra tokia vieta, kad jeigu užrištom akim jus atvežtų ir pastatytų prie vandens – tai jūs nieku gyvu neatskirtumėt ežeras čia, marios ar jūra. Vanduo pakrantėje žalsvas, bangos muša į krantus, kateriai su jachtomis plaukioja ir spalio mėnesio pradžioje turizmas dar pačiame jėgų žydėjime.
Taigi, toliau tas ilgai lauktas Emilija-Romanija regionas su Parma, Modena, Bolonija prieš akis.
Parmos kumpio, Modenos acto gamykla ir Permidžiano muziejus – tai buvo mūsų trys kertinės vietos, kur tikėjomės pamatyti visą šiaurės Italijos maisto kultą. Kažkoks liguistas noras, kurio kvailumą supranti tik vėliau apie viską racionaliai pagalvojus.
Parma – visai nesvarbu, kad šiame mieste prieš daug metų kažkoks bičiukas sugebėjo padaryti super duper kumpį, kuris iki šiol turi gilias tradicijas ir yra gaminamas visu pajėgumu, bet ar dėl to kiekvienoje miesto pakampėje turėtų būti to kumpio?
Mums norėjosi, bet gi tai kvaila, kelios parduotuvės miesto centre prekiauja įvairiais kumpiai ir tiek, o Parmos kumpio muziejus yra eilinė vieta kur Italai kaip visada puikiai įsisavino ES lėšas. Kelios iškabos, video medžiaga, keli seni rakandai ir ačiū viso gero, tikėjotės pamatyti patalpą, kur kabo šimtai kumpių, kaip juos tepa taukais? Kaip iš arklio kaulo padarytų smeigtuku tikrina ar kumpis jau “prinoko”? Rimtai? Jūs tikėjotės, kad taip bus? Tikėjomės….
Toliau sekė Permidžiano muziejus ir kai tik apie tai pagalvoji iškart matai sūrio rutulių nukrautas lentynas, deja, čia vėl karaliauja ES parama muziejams, o sūrio degustacija (kuri įeina į bilieto kainą) yra tokia: teta, kuri davė mums bilietus, nežinia iš kur ištraukė kokių 400-500 g sūrio gabalą, padėjo peilį ir sako „prašau“.
Modena garsėja savo balzaminiu actu, kurį gamina labai seniai, nors pagal adresą gamyklos rasti mums pirmu kartu nepavyko, nusprendėm pirmiau nuvažiuoti į Modenos centrą. Šis miestas garsėja arkomis, čia kiekvieno pastato pašonėje yra arkos, vaikštai šaligatviais, o virš tavo galvos minimum trimetrinės lubos ir įvairios kolonos, tikrai smagiai jautėmės, kaip teleportu nukeliavus atgal.
Visai netyčiom atkeliavus į centrinę aikštę pamatėme Modenos acto parduotuvytę, o jos viduje pasirodo visas show room’as su balzaminio acto bačkomis ir šimtais skirtingo jau į buteliukus išpilstyto produkto. Actas pagal senas tradicijas buvo gaminamas taip, kad kartoms keičiantis ir gimstant vis naujiems piliečiams šeimose jie gaudavo savo acto bačką, kurią turėdavo rūpintis ir į kurią patekdavo dalis acto iš senesnių bačkų.
Bolonija – vos priartėjus prie centro iškart supranti, kad Bolonija labai senas miestas, pastatai atrodo kaip ne šio pasaulio palikimas, “pastatų stiklainių” matyti išvis neteko ir žmonės vis dar gyvi senų laikų dvasia. Visiems krepšinio gerbėjams Bolonija turbūt labiausiai asocijuojasi su Bolonijos Kinder krepšinio klubu, kuris 1999 metais Eurolygos finale nusileido Kauno Žalgiriui.
Dar Bolinija žinome dėl garsaus Bolonijos padažo, su kuriuo valgome makaronus, jis dažnai dedamas ir į lazanijos vidų, jo galima nusipirkti ir daugumoje prekybos centrų. Aš šioje kelionėje dėjau daug vilčių: viena iš jų kažkoks susikurtas galvoje vaizdas, kad jau Bolonijoje tai turbūt kiekvienoje gatvelėje rasite šviežios pastos su įvairiais pagardais ir tą pastą močiutės dar lauke gamins rankomis kaip matome Jamie Oliver laidose.. mehhh… nieko panašaus nebuvo nei Bolonijoje, nei visoje Italijoje kurią tik matėme.
Bolonijoje yra nuotabus beveik 100 metrų senas bokštas pačiame centre, į kurį užsiropštus matosi viso miesto panorama, bet ir čia viskas itališkai (gal pietietiškai sakyti būtų tiksliau) į bokštą visą laiką kilsite mediniais laiptukais, kuriais tiek į viršų, tiek į apačią lipa žmonės vienu metu.
Florencija – labai gaila tik to, kad neturėjome 5 additional dienų, kurias galėtume praleisti Florencijoje ir Venecijoje. Florencija – tai vienas iš tų miestų muziejų, kuriame gali fotografuoti kiekvieną skulptūrą ir pastatą, tą simbolizuoja ir eilės prie įėjimų į Katedrą, muziejus ir kitus lankomus objektus. Eilės driekiasi valandomis, o mes teturėjome visai Florencijai aplankyti gerą pusdienį.
Rimini, Comacho ir Ravena – 3 nedideli miestukai, išsidėstę kas 20 kilometrų ir skirtingi tiek, kad atrodo, kad keliausite laiku. Mes apsistojome Ravenoje, o tiksliau 12 km nuo jos centro – priemiestyje. Norėjome ramesnio poilsio prie jūros, ir rinkdamiesi viešbutį skubėjome, nes didžioji dalis internete rodė, kad jau yra išpirkti.
Gyvenime viskas ateina su patirtimi ir mums nutiko taip pat. Vietos viešbučiuose nebuvo išpirktos, jie tiesiog nebedirbo spalio mėnesį ir miestelis, kuriame apsistojome turėjo 1 veikiančią parduotuvę ir dvi kavines, na gal du viešbučius, o visa kita kaip zombių mieste. Tiesiog internetinis puslapis nenurodo, kad viešbutis nedirba ne sezono metu o rodė – vietų nėra.
Iš nuobodulio, o ir oras nebuvo labai šiltas, nuvykome aplankyti daug aplinkinių miestų. Vienas iš tokių tapo Comacchio ir tai yra vienas iš nuostabiausių mažosios Italijos atspindžių. Šis miestas kartais vadinamas mažąja Venecija, nes visu senamiesčiu driekiasi vandens kanalai. Miestas mažas ir mažai lankomas turistų, todėl jaučiasi pačių italų gyvenimo ypatumai.
Venecija buvo paskutinis miestas mūsų kelionėje ir tai tapo tikra vyšnia ant geriausio torto. Nors 5 km iki Venecijos centro važiuojant tiltu pro didžiules gamyklas, laivų uostus visai neatrodo, kad vos už kelių minučių pasijausi kaip kelionėje laiku. Išlipi iš autobuso ir už kelių žingsnių pirmi vaizdai tarsi kadrai iš filmo. Draugų nuotraukose, filmuose, laidose apie maistą ar miestus ar dar ką, Venecija esame matę turbūt šimtus kartų ir rodos, kad niekas nebegali nustebinti, nes pati esmė kaip ir aiški, na gi nieko daugiau tik miestas su krūva kanalų, namų ant vandens, bet tai keičia viską.
Tai keičia visą mūsų supratimą apie pasaulį, rodos tokie paprasti dalykai kaip koks nors ekskavatorius kasti žemei ten neatvažiuos, ar greitoji pagalba, kuri priplauks jums blogai jaučiantis, tiesa, net iš šio pasaulio kelionė ten yra be jokios abejonės laivu ir greičiausiai į šalia saloje esančias kapines (tam čia yra visa atskira sala), o ką kalbėti, kad tiesiog nusprendėt pakeisti gyvenamąją vietą – čia be laivo niekaip. Dėl gausybės laiptų mieste dviračiai irgi nepatogu, todėl šiukšles ir visus kitus sunkesnius krovinius, tysia žmonės rankomis traukiamais vežimaičiais.
Geriausia Venecijoje yra tai, kad dėl gausybės turistų čia aiškiai matosi ir geresnė maisto pasiūla. Niekur iki tol per visą kelionę nepavyko pamatyti omarų ir krabų akvariume, kuriuos gali tiesiai rinktis iš stendo ir tuoj pat jums pagamins. Venecijoje pajutome ir street food’o kultūrą – jūros gėrybės su polenta išsinešimui už 6 eurus, rankų darbo makaronai ir pan, tokios kokybės ir kainos net Vilniuje nerastume.
Be abejo pas mus žodis jūros gėrybės iškart pučia kainą tris kartus ir mažai kam svarbu, kad dažniausiai ant picos ar į salotas jums tiesiog primes šaldytų gėrybių mišinio. Primenu taisyklę nr.1 – niekada nepirkite Lietuvoje nieko su jūros gėrybėmis – nebent esate specializuotame restorane.
Na, ir pagaliau..per 9 dienas aplankėm 14 miestų ir miestukų, nesuskaičiuojamą kiekį jų tiesiog pravažiavom, o kelyje geriausiai tarnavo navigacijos apps’as HERE We go. Priragauta begalė parmos kumpio, parmedžiano sūrio ir be abejo vyno (dar iki šiol sotu :)).
Ir apie receptą!
Turbūt daugelis žino itališkus sumuštinius, vieni populiaresnių paplitusių ir pas mus – panini, tačiau mūsų lankytame Emilijos-Romanijos regione nerealiai populiarios piadinos, jų užkandinių (piadineria) apstu kiekvienam mieste, netgi paprastame supermercato gali rasti jau paruoštų piadinos lakštų, čia taip kaip pas mus juodos duonos gali įsigyti kiekvienoje parduotuvėje. Ragautos piadinos – tikrai ne lietuvio skoniui vien dėl to, kad jos gana sausos, nebent renkiesi su daug minkšto sūrio.
Piadinai paruošti reikės (4-5 vnt):
Piadinos tešlai reikės:
1 puodelio miltų
1/2 a.š. druskos
1/2 a.š. kepimo miltelių
1 v.š. alyvuogių aliejaus
1/4 puodelio šalto vandens
Priedams: rikotos sūrio, parmos kumpiopiadina
Miltus sumaišėm su druska ir kepimo milteliais, šaltą vandenį sumaišėm su aliejumi ir įpylėm pamažu į sausuosius ingridientus. Tešlą gerai išminkėm, kol gavosi vientisa, nelipo prie rankų. Palikau 15-20 minučių pastovėti.
Tuomet kočiojom apvalius blynus apie 3 mm storio 14 cm skersmens. Kepėm gerai įkaitintoje sausoje keptuvėje po 3-4 minutes iš abiejų pusių. Įdėjus blyną į keptuvę, būtinai šakute padarykite skilutes.