Kupiškis - lyg muziejus po atviru dangumi

Vieną gražų savaitgalį turėjome progą prasukti pro Kupiškį - nustebino miestelis, apie kurį praktiškai nieko nežinojome. Dabar jau žinome ir dar įrodymų turime - žalias, tvarkingas ir su milijonu skulptūrų.

Taip pat skaitykite: Stebuklų kupinas miestelis Šiaurės Lietuvoje

arba: Zarasų apylinkių dvarai, apie kurių egzistavimą pamiršo net vietiniai

Jeigu būtų skaičiuojamas rodiklis įvertinant miesto gyventojų ir skulptūrų skaičių, Kupiškis garantuotai būtų lyderis Lietuvoje.

Užtvenktos Kupiškio marios - daugiau nei reikia vandens visiems kupiškėnams nusiprausti:

Kupiškio bažnyčia - viena didžiausių Lietuvos šiaurėje.

Turi kupiškėnai tokį skulptorių Henriką Orakauską, kuris visame mieste skulptūrų prikepė - priduoda šarmo tokiam mažam miesteliui (tiesa, mūsų „vietinis gidas“ sakė, kad dabar jis Kernavėje gyvena). Metalinis strutis - gražus, bet mums įdomesnė pasirodė istorija apie vieną vietinį, kuris girtas užsilipo ant stručio kaklo, ir kai policija jį nutempinėjo žemyn, jis užsikabino už stručio karūnos ir ją nulaužė. 3 paros areštinėje už tokį „karališko“ stručio pažeminimą pareigose.

Skulptūra „Avinėli, pasipurtyk“ - bent jau mus įtikinėjo, kad reikia paliesti avino užpakalį, jeigu nori praturtėti. Juokingiausia, kad šalia avino yra bankas - čia turbūt einantys paskolų visada paliečia tą užpakalį.

H.Orakauskas net tokių funkcionalių skulptūrų prikūrė:

„Kupiškėnų vestuvės“ - irgi jo darbas.

Tuo tarpu šito galvažmogio neaiški nei paskirtis, nei autorius - o gaila...

Vietiniai didžiuojasi tuo, kad Vilniaus katedros autorius - L. Stuoka-Gucevičius kilęs iš jų krašto:

Prie muziejaus:

O štai kas mums ypatingai patiko - stovi Smetonos laikų siena, kuri buvo skirta šaudymui, tarybiniais metais jos nenugriovė, nes naudojo tai pačiai funkcijai, o dabar vėl tas pats H. Orakauskas užsodino ant jos kareivio skulptūrą ir dar nutapė vaivorykštę - nebe tokia ir nyki siena gavosi.

„Baltų gyvybės medis“ - iš toli atrodo kaip tikras medis, iš arti - metalinė skulptūra-fontanas, retkarčiais išpurškiantis vandenį. Ir dėl to vietiniai jį vadina „sysiojančiu medžiu“ (bent jau mūsų „gidas“ taip vadino).

Beje, ragavome ir vietinio pienių vyno - maniau, kad čia tik toks simbolinis pavadinimas, bet pasirodo tikrai iš pienių gaminamas vynas (saldus kaip midus).

Baisu pagalvoti, kiek dar Lietuvoje tokių miestelių, kurie statistiškai visiškai niekuo neišsiskiria, bet kai nuvažiuoji ir pamatai - žandikaulis atsivėpia iš nuostabos...