Legendomis apipinti prabangiausi Paryžiaus viešnamiai

Apie Paryžiaus viešnamius sklido nemažai gandų. Vaikščiodami miesto gatvėmis, išvydę spalvotą namo numerį, nenustebkite, tikėtina, kad ten buvo viešnamis.

Jei Mikelandželas būtų gyvenęs XIX amžiaus pabaigoje, jis būtų tapęs ne ant Siksto koplyčios, o ant Paryžiaus viešnamių sienų.

Štai pasakojimas apie laikus, kai viešnamiai buvo tapę pačiomis tikriausiomis visuomenės susitikimo vietomis, kuriuose reguliariai lankydavosi dailininkai, menininkai, verslininkai, politikai ir princai.

Pablo Picasso, Henry Milleris, Marcelis Proustas ir netgi tokios moterys kaip Marlene Dietrich ir Edith Piaf, o kurtizanės galėdavo palaikyti bet kokį intelektualų pokalbį ir įkvėpti dailininkus ateities šedevrams.

„Le Chabanais“ – tai išskirtiniausias „gražiosios epochos“ (pranc. belle epoque) viešnamis, interjeru nenusileidęs prabanga tviskantiems rūmams. Tai neatrodo keista, nes šio viešnamio lankytojais tapdavo ne ką mažiau reikšmingi asmenys nei karališkųjų rūmų svečiai. Oficialioje užsienio delegacijų vizitų programoje šio viešnamio lankymas būdavo įvardijamas kaip „vizitas pas senato prezidentą“. Šio prabangaus ištvirkimo lizdo įkūrimas kainavo 1 700 000 frankų (prilygstančių apie 9 mln. šiandieninių eurų). Šio viešnamio savininkai – buvusi kurtizanė ir keli įtakingi asmenys, nenorėję atskleisti informacijos apie savo dalyvavimą šiame versle.

Šiandien viešnamio jau nebėra. Šis nuo 1878 m. veikęs viešnamis buvo įkurtas pačiame Paryžiaus centre, šalia Luvro, Le Chabanais gatvėje, 12 name. Tiesa, menininkų kurtais šedevrais būdavo galima pasigrožėti pačiame viešnamyje, neeikvojant brangaus laiko Luvrui. „Le Chabanais“ sienas puošė 16 didelių paveikslų, kuriuos specialiai šiai vietai nutapė dažnai „įkvėpimo“ čia ieškojęs Henri de Toulouse-Lautrec’as.

Kiekvienas šio viešnamio kambarys buvo įrengtas tam tikru stiliumi ir įkūnijo nepadorias fantazijas. Kambaryje pavadinimu „Tūkstantis ir viena naktis“ būdavo galima išbandyti sugulovių apsupto sultono vaidmenį, o Senovės Romos temai skirtuose apartamentuose – trumpam tapti patricijumi arba imperatoriumi. Japoniško stiliaus kambarys 1900 m. vykusioje pasaulinėje parodoje laimėjo geriausio dizaino prizą. Dar vienas kurtizanių mėgėjas – rašytojas Guy de Maupassant’as buvo taip stipriai sužavėtas Mauritanijos stiliaus kambariu, kad atkūrė jį savo paties namuose.

Indijos temai skirto kambario naudojimosi išskirtinė teisė priklausė Velso princui, būsimajam Didžiosios Britanijos karaliui Edvardui VII. Virš lovos buvo pakabintas jo vardinis herbas, šiam kambariui jis užsakė unikalią priekinės laivo dalies formos varinę vonią su apnuoginta sirena, kurioje jis mėgdavo maudytis „Mumm“ šampane, malonioje kompanijoje. Po daugelio metų, kai buvo uždaryti visi Paryžiaus viešnamiai, šį šedevrą už 112 tūkst. frankų įsigijo Salvadoras Dali.

„Le Sphinx“ – pirmas elitinis viešnamis kairiajame Paryžiaus krante, o jo atidarymas įtrauktas į reikšmingiausių Monparnaso įvykių sąrašą. Šio viešnamio įkūrėja į Paryžių atvyko iš Niujorko, kur jai sėkmingai pavyko parduoti barą dar iki Volstryto kracho. Šių pinigų jai nepakako elitiniam viešnamiui bohemiškame Paryžiaus rajone atidaryti, taigi ji pasiūlė prie perspektyvaus verslo prisidėti porai gerai žinomų Marselio nusikalstamo pasaulio vadeivų.

Į viešnamio atidarymo iškilmes 1931 m. balandžio 24 d. Edgar Quinet bulvare susirinko visa Paryžiaus grietinėle: šimtai rašytojų, žurnalistų, dailininkų ir politikų. Tiesa, šis viešnamis buvo reprezentuojamas kaip amerikietiškas baras, iš kurio buvo galima patekti į „uždarą klubą“. Šampanas čia liedavosi laisvai, o svečius pasitikdavo gražiausios merginos, kurias pati viešnamio savininkė atrinkdavo iš garsiojo „Folies Bergere“ kabareto šokėjų.

Skirtingai nuo „Le Chabanais“, „Le Sphinx“ viešnamis buvo įrengtas vien tik egiptietišku stiliumi. Įtakos tokiam pasirinkimui turėjo masinis susidomėjimas Egiptu. Po to, kai 1922 m. buvo atvertas Tutanchamono sarkofagas, prasidėjo nauja egiptomanijos banga, Prancūzijoje praminta „dEgypte“ arba Egipto sugrįžimu. Egiptietiškų motyvų netrūko drabužiuose, papuošaluose, balduose ir interjere.

Antras dalykas, dėl kurio „Le Sphinx“ išsiskyrė iš kitų, - tai nebuvo tradicinis viešnamis. Daugelis merginų nesigulė į lovą su lankytojais, jos tik papildomai uždarbiaudavo teikdamos eskorto paslaugas, suteikdamos lankytojams malonumą vien tik leisdamos mėgautis jų grožiu ir už tai gaudamos procentą nuo svečių išgertų gėrimų, o juk per vakarą čia būdavo išgeriama net iki tūkstančio butelių šampano. Vyrai čia ateidavo didelėmis kompanijomis, netgi pasirodydavo su žmonomis ir vaikais – tai būdavo normalu. Berniukai susižavėję žvelgdavo į pusnuoges merginas plazdančiomis sukniomis, jos primindavo tikras fėjas.

Šis viešnamis buvo įsikūręs tarp trijų literatų pamėgtų kavinių, todėl čia dažnai lankydavosi literatūros ir meno atstovai. Vos tik atvėręs duris „Le Sphinx“ tapo mėgstama Jacqueso Preverto, Georges’o Simenono, Jan Paulio Sartre’o ir jo palydovės Simone de Beauvoir vieta. Čia būdavo galima dažnai sutikti gerai žinomus žurnalistus Albertą Londre, Andre Salmoną, Pierre’ą Bonnardą ir Georges’ą Simenoną. Kadangi tais laikais mobiliųjų nebūdavo, redaktoriai visada žinodavo, kur dingsta jų geriausieji, todėl iš redakcijos būdavo skambinama būtent čia, kai ateidavo laikas išsiųsti juos į naują užduotį.

Henry Milleris mainais į nemokamą lankymąsi mėgstamiausiam viešnamiui sukūrė reklaminę brošiūrą, o Moise Kislingas čia rasdavo pozuotojų savo paveikslams. Merginos jam pozuodavo rytais, o ant „Le Sphinx“ sienų puikavosi jo kūriniai. „Toulouse-Latreco ir van Gogho patirtis mane įtikino, kad viešnamiuose taip pat yra poezijos“, - kartą pasakė rašytoja S. de Beauvoir.

1924 m. duris lankytojams atvėrė viešnamis „Un Deux Deux“ tokį aprastą pavadinimą gavęs todėl, kad buvo įkurtas Rue de Provance gatvės 122 name. Jei vaikštinėdami po Paryžių pastebėsite ant kurio nors namo lentelę su namo numeriu, kuri bus didesnė, gražesnė ir spalvingesnė, didelė tikimybė, kad čia buvo įsikūręs vienas iš daugybės viešnamių. „Un Deux Deux“ imtas vadinti angliškai „One Two Two“, siekiant palengvinti paieškas turistams, nekalbantiems prancūziškai. Šio viešnamio savininke tapo viena iš buvusių „Le Chabanais“ „darbuotojų“. Ji nusprendė dirbti savarankiškai, taigi atidarė savo viešnamį, o šį šeimos verslą finansavo jos sutuoktinis.

Šiame viešnamyje buvo galima leistis į kelionę aplink pasaulį, keliauti laiku ar netgi atsidurti lovoje ekstremaliomis sąlygomis. Iš viso šiame viešnamyje buvo 22 kambariai ir kiekviename iš jų būdavo galima pasinerti į konkrečios šalies ar epochos atmosferą. Pavyzdžiui, jūrinės romantikos mėgėjams skirtame piratų kambaryje lova priminė didelę valtį, kuri pasitelkus mechaninius prietaisus supdavosi. Taigi būdavo galima ją supti lengvai, sukuriant malonių jūros bangų efektą, tačiau taip pat būdavo galima pasijausti lyg patekus į rimtą audrą. Maža to, kliento pageidavimu būdavo galima įspūdžius paaštrinti sūraus vandens purslais.

Rytų ekspreso pavadinimą gavęs kambarys – tai tiksli garsiojo traukinio kupė kopija, kur klientai galėjo mėgautis ratų dundėjimu ir traukiniams būdingais pakratymais. Į kupė „keleivį“ lydėdavo asmenimis konduktorius, „Romos kambaryje“ būdavo rengiamos imperatoriškos orgijos, „Versalio salėje“ buvo įrengti pasukami veidrodžiai, o vienas iš miegamųjų buvo paverstas pačia tikriausia kreivų veidrodžių karalyste. Taip pat klientams buvo siūloma pasilinksminti šieno kupetoje, eskimų palapinėje, indėnų arba berberų buveinėse. Itin populiarus būdavo kankinimų kambarys, įrengtas viduramžių ir inkvizicijos stiliumi, čia visada būdavo galima rasti rykščių ir antrankių.

Šio viešnamio populiarumą didino ir ne ką mažiau žinomas restoranas „Le Boeuf a la Ficelle“, kur padavėjų nuogus kūnus vos šiek tiek dengdavo prijuostės ir aukštakulniai. Čia lankydavosi Cary Grantas, Edith Piaf, Marlene Dietrich, Charlie Chaplinas ir Katherine Hepburn.

1946 m. balandžio 13 d. priimtas įstatymas, pagal kurį visi viešnamiai – tiek paprasti, tiek ir elitiniai – turėjo būti uždaryti. Prancūzijoje tuo metu veikė 1500 viešnamių, 177 iš jų – Paryžiuje.