Meilės deivė Milda visus laimino ant Stirnių piliakalnio

Pavasario gaivumu kvepiančią gegužės 11 d. Neries regioniniame parke vyko lietuviška meilės, laisvės ir draugystės – deivės Mildos šventė. Renginys, skirtas atgaivinti senąsias gegužės mėnesio švenčių tradicijas, priešprieša stojo Lietuvoje jau įsigalėjusiai vakarietiškai šv. Valentino dienai.

Šventės organizatoriai - Valų kaimo bendruomenė „Neris“, Neries ir Aukštadvario regioninių parkų direkcijos, Trakų rajono kultūros rūmai ir jų Lentvario padalinys – kvietė prisiminti mūsų prigimtinę etninę kultūrą, tęsti jos tradicijas bei džiaugtis pavasariu ir bundančiais jausmais!

Šventė prasidėjo Saidės pažintinio tako pradžioje, aikštelėje prie šimtamečių ąžuolų ir sraunaus Saidės upelio. Čia vyko žolininkų ir amatininkų mugė, kur šventės svečiai galėjo įsigyti natūralių, gamtos įkvėptų ir žmogaus rankomis pagamintų produktų – arbatų ir žolelių mišinių, sirupų ir hidroliatų, natūralių muiliukų, skanių cukrinukų ir saldainių, ekologiškų drabužėlių mažyliams, žalvarinių papuošalų, medinių žaislų ir kito.

Meilės bėdų kamuojami, partnerio nerandantys ar kitų klausimų turintys svečiai ieškojo po ąžuolais įsikūrusios žiniuonės Silvijos, kur ji lemtį skaitė mesdama Taro kortas.

Vėliau visi skubėjo į žolininkės Rasoklės edukacinį užsiėmimą – beržų lapelių sirupo gamybą. Kartu su šventės svečiais Rasoklė jį virė prie Aukuro akmens, Stirnių piliakalnio papėdėje. Čia ji ne tik maišė katiliuką su džiovintais beržų lapeliais, bet ir pasakojo apie įvairių žolelių gydomąsias savybes, jų panaudojimą ir, galiausiai, kvietė visus paragauti šio gardaus sirupo - organizmo valančio preparato.

Apeiginė šventės dalis prasidėjo Mildos stovylos apypinimu žolynais ir gėlėmis. Šventės dalyviai ir svečiai rinko gražiausius Saidės upelio slėnio augalus ir jais vijo rombo formos stovylą. Ne veltui rombas – deivės Mildos simbolis. Jo forma į harmoniją ir visumą apjungia du skirtingus pradus – vyriškąjį, dangiškajį (aukštyn nukreiptas trikampis) ir moteriškąjį, žemiškąjį (žemyn nukreiptas trikampis).

Apeiginiu šokiu pabaigus ją gėlėmis puošti, ragų ir būgnų garsais palydėta, stovyla buvo išnešta ant Stirnių piliakalnio. Procesija vinguriavo per šimtametę ąžuolų giraitę, perkirto sraunų ir gyvybingą Saidės upelį ir stabtelėjo piliakalnio papėdėje, kur visų laukė apeiginis apsiprausimas skaidriu šaltinio vandeniu.

Etnokultūros klubui “Kukumbalis” užkūrus Aukurą, piliakalnio viršūnėje sugiedotos giesmės Žemynai, Perkūnui ir, žinoma, deivei Mildai. Paaukota duonos, giros ir grūdų – namų bei širdies skalsai ir pilnatvei. Apeigos baigtos varteliais, per kuriuos buvo kviečiami poromis pereiti visi, norintys sutvirtinti savo meilės įžadus.

O kas gi tie mildauninkai, po Apeigų šventės svečius pakvietę prieiti prie jų katiliuko? Šiuo, jau beveik pamirštu žodžiu, vadinami meilės ligas žolelėmis ar užkalbėjimais gydę žiniuoniai.

Šventės metu mildauninkės iš Aukštadvario virė meilės arbatą, kuria kvietė dalintis – tik, šiukštu, ne su bet kuo, o tik su savo mylima ar mylimu. Juk meilės žolelės, arbaton sudėtos, savo kerus turi skleisti tik tam, skirtajam.

Šventei tęsiantis ir sukantis vakarop, saulė palydėta sutartinių giedojimu ant piliakalnio viršūnės. Balsams ir melodijoms liejantis kartu, laužo kibirkštims kylant dangun, visi gėrėjosi nuostabioms nuo aukštumos atsiveriančiomis panoramoms. Tą trumpą pusvalandį kiekvienas išties galėjo pajusti tai, apie ką kalba deivė Milda – laisvę, džiaugsmą, pilnatvę ir meilę ne tik sau ir šalia esančiam, bet ir šiai upei, šiems miškams ir toli besitęsiančioms lygumoms - mūsų Žemei.

Pabuvę harmonijoje su savimi ir aplinka, visi persikėlė į aikštelę prie Saidės, kur iki pat vidunakčio vyko smagūs naktišokiai su folkloro ir laisvosios muzikos grupe “ByTikZyz”. O jau visai sutemus, ugnies ir šokio studija “Čiutyta” padovanojo įspūdingą pasirodymą – tamsoje šokančios Žemynos ugnelės visiems užgniaužė kvapą.

Sakoma, kad deivės Mildos šventė – pati geriausia diena susipažinti ir susidraugauti, o tą dieną švenčiančius ši deivė globos ir lydės visus metus. Šventės organizatoriai ir dalyviai, tądien nepabijoję džiaugtis ir dalintis šilčiausiais jausmais, tikrai pajuto Mildos buvimą šalia.

Nors dažnai diskutuojama, ar taip mažai žinoma deivė Milda išties egzistavusi, tai tikrai netrukdo bandyti prikelti seną tradicinę šventę – o galbūt sukurti naują? Nepamirškime, kad deivė Milda – ne tik meilės, bet ir kanonų, taisyklių bei socialinių ir kultūrinių normų nepaisymo, laisvės deivė. O meilės šventimui jų juk tikrai nereikia.