Taip pat skaitykite: Gyviausioje aikštėje pasaulyje - ir kobros, ir prekiautojai „šišu“
Keliauk į Maroką su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.
Fotografuoju nuo stogo visą tą skruzdėlyną, besiblaškančius žmones, įkyrius prekeivius, visokius cirkininkus su beždžionėmis, kobromis ir kitais gyvūnais. Prieš tai visą dieną šioje aikštėje ir senamiestyje aplink ją teko klausytis visokių įkyrių brukimų, ką pirkti, ką paragauti, kokią beždžionę nufotografuoti, išsiburti, leisti apipaišyti ranką ir t.t.
Taip befotografuojant iš viršaus dėmesį atkreipė viena marokietė, kuri tarsi sustingusi visame tame skruzdėlyne atrodė keistokai, tarsi statula - stovėjo uždengtu veidu, su kilimėliu rankose, praktiškai nejudėdama visą tą laiką, kol aš fotografavau žmones aplink ją. Kai pamačiau ją, sumaniau tokį eksperimentą - pažaisti su ekspozicijos išlaikymu ir žiūrėti, kiek sekundžių ji taip gali nejudėdama lyg statula nesėkmingai pardavinėti savo kilimėlį.
Pradžioje nustačiau 0,05 sek. išlaikymą - mano statula, arba tamsiai raudona marokietė centre:
Ir taip vis ilginau išlaikymą - žmonių kiekis aikštėje ir aplink ją nemažėjo, tik nuo ilgesnio išlaikymo ir jų judėjimo jie pradėjo lietis, nuotraukose atrodo, lyg žmonių mažėtų. Bet nė velnio, skruzdelynas virė toliau aplink marokietę pardavėją, kuri ir toliau stovėjo nejudėdama, lyg suakmenėjusi, kai tuo tarpu visi kiti šūdniekių pardavėjai aikštėje šokinėjo, kabinėjosi ir lindo į akis kiekvienam praeiviui.
Matyt, užsiroviau ant kokios šamanės, nes mane užbūrė - sekiau ją kokį pusvalandį. Absurdas, cha cha? Burtai!
Ilgesnis, pusės sekundės išlaikymas:
1 sekundės išlaikymas - pažiūrėkite į jos skulptūrišką kantrybę:
2 sekundžių išlaikymas:
4 sekundės:
8 sekundės (tikrai nebuvo taip tuščia, kaip atrodo dėl išsiliejusių žmonių:
15 sek. - visas 15 sekundžių ji tikrai buvo statula:
Ir paskutinis kadras eksperimentui - 20 sekundžių. Marokietė vis tiek nesusiliejusi - nejuda, stovi lyg įbesta:
Per visas tas keliasdešimt minučių, kol marokietė jai pačiai nežinant dalyvavo mano foto eksperimente, prie jos buvo priėjęs vos vienas vietinis, matyt pasiteiravo kainos ir nuėjo nepirkęs.
Pasidarė smalsu, kiek galėtų kainuoti tas kilimėlis, kuris galbūt jau ne pirmą dieną taip kantriai pardavinėjamas. Nusileidau žemyn į aikštę sužinoti kainos.
Priėjęs angliškai paklausiau kainos. Klausimą ji suprato, bet atsakyti galėjo tik savo kalba - rodau, kad nieko nesuprantu. Tuomet ji puolė po penkiais savo drabužiais ieškoti piniginės, paskubomis išsitraukė iš jos 50 dirhamų (maždaug 15 Lt) ir tokiu būdu leido man suprasti kilimėlio kainą.
O toliau jau viskas ekspromtu - nei tas kilimėlis man gražus, nei man jo reikėjo, bet kažkaip pagalvojęs, kad čia tik 50 dirhamų, prisiminęs, kaip keliasdešimt minučių nuo stogo stebėjau, kaip ji kantriai bandė ji parduoti ir tuo labiau nekęsdamas tų kitų įkyrių, zyziančių ir lendančių pardavėjų, matydamas kaip skubėdama ir beveik drebančiomis rankomis ji krapštė pinigus, kad parodytų kainą svetimšaliui, kuris galbūt nupirks - ėmiau ir atsakiau OK, imu. Juk sakiau, kad burtai. Tikiuosi, šypsena po tuo šydu bent jau buvo?
Bet aš jaučiausi irgi labai gerai - už 50 dirhamų padariau gerą darbą (jei šitą skaito koks nors Gariūnų turgininkas, turbūt galvoja - idealus debilas pirkėjas, kurio net nereikia mulkinti, pats apsimulkina save). Bet ne vėlnio, čia ir buvo tikroji šito itin sudėtingo keliasluoksnio socialinio foto eksperimento esmė - tikiuosi, čia bus 50-ies dirhamų pamoka visam 33 mln. gyventojų turinčiam Marokui, kad nustotų jie tas savo prekes brukti per prievartą, ir tada patys pirkėjai pas juos ateis.
Juk kinai tiki, kad sėdėdamas ir laukdamas upės pakrantėje, gali sulaukti ir atplaukiančio savo priešo lavono. Gal ir ta marokietė patikėjo, kad kantriai stovint ir laukiant pirkėjas pats atsiras. Kad ir iš dangaus - nuo gretimo restorano stogo.
Čia graži istorija ir baigiasi. Kaip ir tikėjausi, grįžęs į viešbutį gavau velnių už tai, kad, cituoju, „prisipirkau kažkokio čia š“. Bet kai paaiškinau visą foto eksperimentą ir gerą darbą už 50 dirhamų, ir kad tokiu sudėtingu būdu aš edukuoju visą Maroko tautą ir kloju pamatus ateities pirkėjų iš Europos kartoms, idėją šiek tiek suprato. Bet per mažai.
Todėl protestuodamas prieš gerų darbų neįvertinimą, tą vakarą nevalgiau vakarienės ir taip sutaupiau tuos 50 išleistų dirhamų. Gavosi visiška win-win situacija, be nuskriaustųjų.
Ir tas kilimėlis nuo to laiko tapo man toks vertingas. Nesvarbu, kad negražus ir be vietos namie - nepykit, jei kam nors padovanosime. Tiesa, radau jam dar siaurą paskirtį kai buvom dykumoje - tinka sėdėjimui prie dykumų kaimų namelių...