Pilis, kurioje iki šiol vaidenasi

Lietuvos dvarai ir pilys – reikšmingi mūsų istorijos liudininkai, per savo gyvavimo laikotarpį būdavę didžiųjų kunigaikščių ir didikų rezidencijomis, kultūros ir švietimo centrais, saugodavę ne tik turtingas bibliotekas, archyvus, meno dirbinių ir paveikslų kolekcijas, bet ir didikų, bajorų šeimų istorijas, jų gyvenimo būdą. Atsinaujinusios ir pagražėjusios pilys kviečia pažinti senąją ir dabartinę savo istoriją.

Leidykla „Terra Publica“, neseniai išleidusi knygą „Lietuvos dvarai ir pilys“ kviečia pasidairyti vienoje iš 10-ties išlikusių Lietuvos pilių – Panemunės pilyje.

Panemunės pilis yra Pilies I kaime, Jurbarko rajono savivaldybėje, šalia kelio Jurbarkas–Kaunas. Pilies pavadinimas kelis kartus keitėsi. Seniausias žinomas – Panemunės pilis. Kai valdų savininkai buvo Gelgaudai, ji buvo vadinama Gelgaudų pilimi. Po 1831 m. sukilimo pilis buvo apleista, todėl vadinta Zamkumi nuo slaviškos kilmės žodžio zamok (lietuviškai – pilis). XX a. pradžioje čia įsikūrę saleziečių ordino vienuoliai greta esantį kaimą pavadino Vytėnais.

Panemunės pilis nebuvo skirta krašto gynybai – tai daugiau prabangūs renesansiniai dvaro rūmai su pilims būdingais akcentais. Esant reikalui, galėjo būti panaudojami apsiginti nuo nepatenkintų apylinkių gyventojų, tačiau jokių žinių apie vietinius susirėmimus nėra išlikę.

Manoma, kad pilies architektas buvo Petras Nonhartas, suprojektavęs ir Vilniaus Žemutinę pilį. Pirmasis šeimininkas J. Eperješas pilies statyti nebaigė, bet 1608 m. testamente tai padaryti įpareigojo savo žmoną. Panemunės pilies statyba buvo baigta apie 1610 m. Pirmoji pilis buvo renesansinė, nors turėjo ir vėlyvosios gotikos elementų.

Pilį supo 5 tvenkiniai, prie kurių stovėjo 4 malūnai bei ūkiniai pastatai, likę iš senosios dvaro sodybos. XVII a. vid. J. Eperješo sūnus Kristupas pastatė du pilies bokštus (iki šiol išlikęs tik vienas). Po Kristupo mirties pilies šeimininkais buvo baronas Leonas Igelštromas, o vėliau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkas Antanas Gelgaudas. Pastarasis rekonstravo pilį.

Klasicizmo stiliumi buvo sutvarkytas pilies pastatas, iškirsti nauji langai, pastatytos baltos koklinės krosnys, atnaujinti tvenkiniai, sutvarkytas parkas, jame įrengta oranžerija, aptvarai danieliams. Pietinėje statinio dalyje pro iškirstus langus atsivėrė gražus vaizdas į dvaro parką ir Nemuną. Pilyje šeimininkas iš tiesų įsirengė prabangią savo šeimos rezidenciją.

Po A. Gelgaudo mirties pilis buvo pakliuvusi kreditoriams, o nuo 1828 m. atiteko grafų Tiškevičių dukrai Eleonorai Gelgaudienei. Ankstesnio šeimininko bendravardis, Lenkijos kariuomenės generolas Antanas Gelgaudas tapo vyriausiuoju 1831 m. sukilimo dalyvių vadu Lietuvoje. Netoli savo tėviškės jis buvo apsistojęs su 16 tūkstančių karių, iš čia prasidėjo sukilėlių kovos. Tačiau pralaimėjus sukilimą ir žuvus A. Gelgaudui, pilis buvo apleista, į Peterburgą išgabenta vertinga biblioteka, meno vertybės, pilis caro valdžios nusavinta. Pilis, pakliuvusi į administratorių rankas, buvo menkai prižiūrima ir nyko.

1867 m. pilį ir dvarą perėmė Gelgaudų turto paveldėtojas dvarininkas Stanislovas Puslovskis. Pilyje buvo įrengti keli kambariai, dalyje pilies laikyti grūdai, rytinis korpusas beveik sugriuvo. Grūdus ir kitas atsargas per Pirmąjį pasaulinį karą čia laikė ir vokiečių kariuomenė. Greičiausiai XIX a. po pietvakariniu bokštu buvo kalėjimas. Išlikusi legenda, kad į tamsų keleto metrų gylio rūsį žmones nuleisdavo virve. Šviesa į šį kalėjimą patekdavo tik saulėtos dienos vidurdienį pro siaurą angą. O pilyje iki šiol vaidenasi.

1925 m. pilį ir dvarą nusavino Lietuvos valstybė. 1930 m. į Lietuvą iš Amerikos sugrįžęs kunigas Antanas Petraitis iš varžytinių įsigijo sklypą prie pilies ir pasikvietė saleziečių ordiną. 1934 m. į Pilies I kaimą atvyko saleziečiai ir buvusio dvaro vietoje įkūrė švietimo įstaigą našlaičiams ir vargingų šeimų vaikams. Per labai trumpą laiką seleziečių vienuolyno ūkis tapo pavyzdinis. Vienuoliai statė naujus pastatus, prižiūrėjo pilį. Saleziečių vienuolynas 1940 m. buvo išvaikytas.

1935 m. pilis perduota Švietimo ministerijos archeologijos komisijai. Po Antrojo pasaulinio karo pilyje įsikūrė mašinų ir traktorių stotis, labai suniokojusi pilies parką. 1961 m. pilis buvo įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą, keletą kartų restauruojama ir konservuojama. Šiuo metu pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai.

Panemunės pilies parkas įkurtas XVII a. pirmojoje pusėje ir buvo keletą kartų rekonstruotas. Parko teritorijoje yra trys apžvalgos aikštelės, šalia pilies – penki kaskadiniai tvenkiniai, prie kurių seniau stovėjo vandens malūnai. Parke nuo seno auga vietinių medžių ir krūmų: ąžuolų, uosių, skroblų, guobų, mažalapių liepų, paprastųjų šermukšnių, beržų, paprastųjų ievų, paprastųjų eglių. Iš svetimžemių medžių išsiskiria tik viena rūšis – prie tvenkinių augančios įspūdingų matmenų pilkosios tuopos.

Iki 2013 m. buvo vykdomi Panemunės pilies pietvakarinės dalies restauravimo ir rekonstrukcijos darbai. Pilyje įkurtas turizmo informacijos centras, galima apžiūrėti ekspoziciją, skirtą pilies istorijai, nuolat veikia dailės parodos. Naujai sutvarkytose patalpose įrengtas viešbutis, restoranas, konferencijų salė, organizuojami įvairūs oficialūs iškilmingi renginiai ir privačios šventės. Per keletą pastarųjų metų naujam gyvenimui prikelta pilis ir rūpestingai prižiūrimas didžiulis parkas vėl laukia lankytojų.