Taip pat skaitykite: Prahoje gyvenusi Rita: apie alaus vonias, striptizo dešreles ir vyrus šovinistus
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
Ir nors pašnekovė realiai vertina gana sunkias galimybes įsidarbinti žurnaliste Prancūzijos rinkoje, neatsisako savo svajonių ir siekia užsibrėžtų tikslų. Odeta Perpasauli.lt pasakoja apie kasdieninį studentės gyvenimą ir iššūkius.
- Kodėl pasirinkai ateitį kurti ne Lietuvoje, o Prancūzijoje? Gal kokie nors įvykiai tiesiog stuktelėjo į galvą ir privertė krautis lagaminą?
Paprasčiausias atsakymas į klausimą, kodėl Prancūzija, tėra geras kalbos mokėjimas. Galbūt, jei puikiai kalbėčiau ispaniškai, gyvenčiau Meksikoje arba Kolumbijoje, o gal po Ispanijos saule. Bet tai sakau šiek tiek ironiškai, pasišaipydama iš savęs ir iš savo pasirinkimo.
Mokiausi Alytaus Dzūkijos vidurinėje mokykloje, kur prancūzų kalba buvo sustiprinta. Jau tada man teko sėdėti pamokose, dėstomose užsienio kalba. Ilgainiui tapo normalu puikiai kalbėti ir suprasti prancūziškai. Mokyklinės kelionės į Prancūziją bei darbas vasarą prancūzų šeimose suteikė kitos šalies kultūros supratimą, nusimanymą apie gyvenimą svetur ir todėl ten išsikraustyti man niekad neatrodė sudėtinga ar baisu.
Pabaigusi vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus Universiteto žurnalistikos studijas ir į modernios literatūros studijas Dižono universitete, Prancūzijoje. Reikėjo pasirinkti vieną iš dviejų. Visą vasarą svarsčiau, pasilikti Lietuvoje ar keliauti į Prancūziją, kur jau tada norėjau studijuoti, nes man tai buvo didesnių galimybių ir prestižo reikalas. Iš kitos pusės, patekimas į nemokamas žurnalistikos studijas VU taip pat buvo didelis įvykis ir pripažinimas.
Na, o aš, patekusi į dvi norimas vietas, sukau galvą, ką daryti, ir tik pasvėrusi visus už ir prieš, pasirinkau Lietuvą. Dėl to niekada nesigailėjau, bet vis tik čia ilgai nepasilikau. Studijuodama pirmame kurse užpildžiau anketą praktikai europinėje Prancūzijos radijo stotyje EuradioNantes. Nepamenu, ar tikėjau, kad ten pateksiu, bet gavusi teigiamą atsakymą buvau tikrai labai laiminga.
Pirmąją akimirką neturėjau jokių dvejonių dėl išvykimo, norėjau šešis mėnesius praleisti Nanto mieste. VU į tokią mano naujieną reagavo santūriai, tad man teko sustabdyti metams studijas Lietuvoje, kad galėčiau patirti kažką įdomesnio ir, galiu drąsiai sakyti, iš profesinės pusės kur kas naudingesnio nei sėdėjimas paskaitose.
Taigi, metus laiko praleidau Prancūzijoje, iš kurių pirmąją pusę, praktikavausi radijo stotyje. Nors tai buvo didelis ir gana sunkus išbandymas, nes iš visų praktikantų buvau viena jauniausiųjų ir iš pradžių ne viską suprasdavau, bet patirtis buvo nepaprasta. Kai atėjo metas grįžti į studijas Lietuvoje supratau, kad noriu būti žurnaliste Prancūzijoje ar gal net ir kur nors kitur.
Sugrįžusi į antrą žurnalistikos studijų kursą, iš pradžių jaučiausi labai blogai. Man trūko Prancūzijos, man trūko mano gyvenimo ten. Nors labai myliu Lietuvą, man reikėjo Prancūzijos. Per tuos vienerius metus Lietuvoje aš viską dariau, kad jau ateinančiais metais vėl būčiau kitoje Europos pusėje. Ir man pavyko – įstojau į Nanto universiteto informacijos ir komunikacijos studijas. Išvykau iš Lietuvos nebežinodama, kada sugrįšiu atgal.
- Ką veikei Lietuvoje, ir ką dabar veiki Prancūzijoje? Dirbi, ar studijuoji? Kokie tolimesni ateities planai ir norai?
Dabar Prancūzijoje studijuoju paskutiniame magistro kurse. Mano studijos vadinasi: Informacijos specialybė ir skaitmeninės medijos (lietuviškai tai skamba gana kvailai, prancūziškai šiek tiek padoriau: Métiers de l'information et médias numériques). Kol kas niekur nedirbu, nes neturiu tam pakankamai laiko. Be to, nuo sausio mėnesio man prasidės privaloma praktika, kuri ir atstos darbą.
Mano ateities planai vis dar gana migloti. Aš net nežinau, kur atlikinėsiu praktiką sausio mėnesį. Studijuodama VU nesukdavau sau galvos dėl praktikų, nes viskas buvo šimtą kartų paprasčiau. Prancūzijoje viskas kur kas sudėtingiau.
Nesu brangios privačios žurnalistikos mokyklos studentė, neturiu pažįstamų televizijų, radijų direktorių ar įtakingų tėvų, tad praktikos tenka ieškotis visais įmanomais vargdieniškais būdais. Beveik kaip darbo.
Bet Prancūzijoje dabar krizė, o žurnalistikos, informacijos ir komunikacijos srityse žmonių nereikia. Jų ir taip yra pakankamai. Studentų taip pat yra per daug, konkurencija yra labai didelė, o mano norai ne patys paprasčiausi.
Vis tik tikiuosi, kad tiek praktiką, tiek vėliau ir darbą susirasiu Prancūzijoje. Tai yra mano prioritetas. Bet kaip viskas susiklostys, dar nenoriu spėlioti. Niekad nesakiau, kad savo ateitį sieju su viena kuria nors šalimi. Būsiu ten, kur būsiu reikalinga arba kur man pačiai pasirodys įdomu.
- Ar sprangi ta emigrantės duona? Ir ar yra dalykų, kurių be galo pasiilgsti ir atitikmens jiems Prancūzijoje nerandi?
Kažkodėl pati savęs emigrante net nelaikau. Aš sau esu europietė. Kol gyvenu Europoje, tol esu savame krašte. Be to, Prancūzijoje jaučiuosi taip gerai ir taip savo vietoje, kad kartais netyčia kalbėdama su draugais lepteliu kokią nors idiotišką frazę, kuria susitapatinu su prancūzais, kartais net pakeikiu Prancūzijoje gyvenančius užsieniečius. Po to prisimenu, kad ir aš pati nesu prancūzė, susinepatoginu ir pasitaisau.
Būna net ir prancūzai pamiršta, jog esu užsienietė. Draugai su manimi bendrauja kaip su sau lygia, o kai kurie nepažįstamieji, su kuriais tenka bendrauti, ne iš karto išgirdę mano akcentą, nustebę klausia, ar esu užsienietė, ir kartais net netiki, kad nesu gimusi Prancūzijoje. Tad, negaliu skųstis dėl nepritapimo ar atskirties. Manimi žmonės čia dažniausiai tik žavisi, nes retas prancūzas taip gerai kalba kokia nors užsienio kalba, kaip aš vartoju jų gimtąją.
Aišku, kartais būna akimirkų, kada jaučiuosi prastai ir kada man trūksta lengvesnio gyvenimo Lietuvoje: paskaitų, kurių metu kiekvienas žodis yra gerai suprantamas ar bent jau kažkur girdėtas, straipsnių, mokslinių darbų rašymo lietuvių kalba (taip, kartais tai būdavo sunku ir lietuviškai, bet prancūziškai tai vis dar dešimtis kartų sudėtingiau) arba juokimosi iš anekdotų, kuriuos supranti, nes žinai savo kultūrinį kontekstą.
Trūksta tokių paprastų eilinių dalykų, apie kuriuos net nepagalvojama gyvenant Lietuvoje. Kartais labai pasiilgstu knygų skaitymo lietuvių kalba. Dabar dažnai jau parsivežu jų iš Lietuvos, žinau, kad ir parsisiųsti galėčiau, nusipirkti internetu, bet problema ne tik tame. Man tenka daug skaityti prancūziškai universitete arba dirbant kokioje nors informacinėje priemonėje. Kartais trūksta to visiško supratimo, kurį galima pajusti skaitant tik lietuviškai.
Kokie vietinių įpročiai labiausiai erzina ir džiugina, gal matai labai aiškius panašumus, ar skirtumus, lyginant su lietuviais? Su kuriais lengviau nusiderėti, pakviesti į pasimatymą, ar pasiklausti kelio?
Esu gana aktyvus žmogus, kartais net visiškai priklausoma nuo darbo, todėl Prancūzijoje labai sunkiai prisitaikiau prie vietinių gyvenimo būdo, jų darbo įpročių ir ritmo.
Pirmaisiais metais visur ateidavau laiku, bet galiausiai supratau, kad bent jau eiliniame kasdieniniame gyvenime, susitarimas susitikti šeštą valandą reiškia atėjimą į susitikimo vietą bent penkiolika minučių vėliau ar nekaltą viso pusvalandžio vėlavimą. Iš pradžių, tai mane labai nervino, sunkiai pripratau prie vėlavimo. Be to, tasai vėlavimas būdingas ir darbų pabaigimui. Retas kuris prancūzas viską pabaigia laiku. Juos reikia gerai suimti į rankas, kad jie kažką padarytų sutartu metu, ypač kalbant apie studentus. Rimtose profesinėse srityse galima tikėtis ir geresnių plano laikymosi rezultatų.
Kita mane erzinanti prancūzų savybė yra jų daugžodžiavimas ir mažas produktyvumas. Aš jau iš anksto žinau, kad jei reikia kažką padaryti su grupe žmonių, mes valandą su puse laiko plepėsime (apie daromą darbą arba šiaip ką nors) ir per likusį pusvalandį pradėsime daryti tai, ką turėjome jau būti padarę per tą laiką, kol šnekėjome. Tai tikrai labai plepi tauta.
Iš kitos pusės, prancūzai tikrai moka gardžiuotis gyvenimu. Prancūzijoje išmokau ilsėtis atostogų metu, per daug dėl nieko nesijaudinti, kai jaudintis tikrai nereikia, ir visas nesėkmes priimti stoiškai.
Prancūzijoje man labai patinka mandagumas, šiltumas ir šypsenos. Tai labai dažnai prisimenu, kai sugrįžusi į Lietuvą parduotuvėje pasijaučiu tarsi sutrukdyčiau pardavėją, kuri dažnai neįstengia net pasisveikinti, o ką jau kalbėti apie šypseną pirkėjui, kuris atėjo išleisti pinigų.
- Ar daug sutinku lietuvių, ar palaikai su jais ryšius?
Manau, kad tikrai nedaug. Turiu keletą klasės draugių, kurios mokosi arba jau dirba Prancūzijoje, bet mes gyvename gana toli vienos nuo kitų, tad susitinkame labai retai, o su kai kuriomis dar iš viso neteko susitikti, nes nebuvo progų. Kitų lietuvių sutikti man tenka nedažnai. Nante, žinau, kad gyvena trys ar keturios lietuvės, bet mes nepalaikome artimesnių ryšių. Kitur Prancūzijoje teko prasilenkti su lietuviais, su kai kuo net pasikalbėti netyčia susitikus, tačiau jokių kontaktų neteko išlaikyti. Nesu nusiteikusi prieš lietuvius, bet laikausi nuomonės, kad vien faktas, jog žmogus yra lietuvis, nesuteikia pagrindo iš karto tapti draugais ir eiti kasdien kartu gerti arbatą. Kai kurios sutiktos lietuvės yra tikrai labai įdomios ir mielos asmenybės, tačiau ilgesnės draugystės sukurti nepavyko dėl įvairiausių priežasčių bei aplinkybių.
- Ar mitas, kad prancūzai gana nenoriai kalba angliškai yra tikras?
Aš su jais visada kalbu prancūziškai, išskyrus anglų kalbos paskaitas, todėl sunku spręsti. Per paskaitas pastebėjau tik vieną dalyką: prancūzų anglų kalbos lygis tikrai prastesnis už to paties amžiaus lietuvių. Bet žinau, kad kai kurie tikrai stengiasi gerai kalbėti angliškai. Pažįstu prancūzų, kurie lanko ne tik paskaitas universitete, bet ir papildomus užsiėmimus laisvu metu, arba turiu žiūri filmus kine tik su subtitrais, o ne prancūzišku įgarsinimu, kad galėtų tobulinti savo anglų kalbos žinias ir girdėti originalią filmo versiją. Jauni žmonės tikrai gali, sugeba ir nori kalbėti angliškai. Manymas, kad prancūzai nenoriai kalba užsienio kalbomis, jau yra šiek tiek pasenęs, kaip ir ta prancūzų karta, kuri bodėjosi anglų kalbos.
- Ar sunku įsilieti į prancūzų tarpą?
Manau, kad įsilieti į prancūzų tarpą nėra lengva, jei nekalbi laisvai prancūziškai ir jei esi atsiskyrėlis. O bendrai paėmus, viskas priklauso nuo žmonių. Reikia būti tikrai labai komunikabiliu, puikiai kalbėti prancūziškai, įrodyti, kad esi jiems lygus ar net išdrįsti būti geresniu už juos.
Tai, aišku, pavojinga, nes niekas nemėgsta užsieniečių, kurie kažką daro geriau už tave, bet tai kartais padeda būti gerbiamu ir reikalingu. O kai esi reikalingas, tuomet ir į kieno nors ratą nesunku patekti. Aš čia jaučiuosi gerbiama, mylima ir mėgstama.
Galbūt ne visi į mane žiūri su palankumu, tačiau žinau, kad turiu draugų prancūzų, kurie visada nori su manimi susitikti, kuriems smagu su manimi bendrauti ir kurie sunkią akimirką ras, kaip man padėti. O tų, kurie nemėgsta lietuvių, dar neteko matyti ar sutikti. Dėl to džiaugiuosi.
- Ar daug keliauji?
Šiuo metu keliauju ne itin dažnai, norėčiau ištrūkti iš miesto dažniau, bet esu tikrai labai užimta. Vis tik laikas nuo laiko kur nors kraustausi. Maždaug pusę metų gyvenu Nante, o kitą pusę metų, pavasarį ir vasarą, stengiuosi praleisti Pietų Prancūzijoje, būtent čia ieškau praktikos. Esu stažavusis Bordeaux, Montpellier miestuose, tad juos visai gerai pažįstu.
O per pačią vasarą labai dažnai gyvenu mažesniuose ir ne taip gerai žinomuose miestuose prie jūros. Kartais tenka nuvykti į Belgiją arba Ispaniją, nes tai kaimyninės šalys, kurias aš tikrai mėgstu. Atostogų metu bandau susiorganizuoti keliones į aplinkines vietas ar tolimesnius Prancūzijos kampelius.
Prancūzijos kraštovaizdis ir patys miestai yra labai skirtingi. Šiaurė ir Pietūs tai tarsi dvi skirtingos šalys. Visada įdomu keliauti per Prancūziją ir stebėti, kaip kinta fauna, architektūra ir reljefas. Tai tikrai neįtikėtina, ypač man, lietuvei, kurios šalis neturi tiek daug kontrastų.
- Kuo žavus miestas, kuriame gyveni?
Nantas yra labai studentiškas ir jaunas miestas. Jame netrūksta kultūrinių renginių, koncertų ir kitokios veiklos. Šis miestas saugo savo architektūrinį paveldą, todėl vaikštinėjant jo senamiesčiu galima grožėtis pastatais, kurie mena viduramžius.
Čia yra didelė Bretanės kunigaikščių pilis, man nepaprastai patinkanti gotikinio stiliaus Švento Petro ir Švento Pauliaus katedra. Miestui svarbi ir industrinė praeitis. Yra išlikęs ir labai garsus sausainių „LU“ fabrikas, kuriame dabar vyksta parodos, koncertai ir kiti kultūros renginiai.
Be to, 2013 metais Nantas buvo Žalioji Europos sostinė. Čia yra labai daug parkų, kuriuose tikrai gera pasivaikščioti, ypač atėjus pavasariui arba dar nepasibaigus šiltam rudeniui. (Vasarą Nante nesu niekada gyvenusi.)
- Ar ir Prancūzijoje toliau rašai ir sieki žurnalistės karjeros? Ar vis dar palaikai ryšius su žiniasklaida Lietuvoje?
Kartais rašau, dažniausiai lietuviškai, bet kol kas nieko nepublikuoju Lietuvoje, nors turiu idėjų, kurias galbūt vieną dieną įgyvendinsiu. Aš visada mėgau ir mėgstu rašyti, ypač lietuvių kalba, todėl neketinu išsižadėti rašymo. Kartais tenka atlikinėti praktikas redakcijose Prancūzijoje, tad kai kurie mano darbai išvysta šviesą prancūzų kalba.
Vis tik Prancūzijoje tikiuosi dirbti ne spaudos žurnalistikoje, o radijuje ar televizijoje. Man patinka kurti dokumentiką, reportažus, imti interviu ir nebūtinai juos paversti tekstu. Kol kas dar turiu jėgų siekti savo tikslo ir bandyti daryti tai, kas man patinka, bet žinodama dabartinę situaciją Prancūzijoje, matydama, kaip vargsta net ir patys prancūzai, pasirinkę žurnalisto profesiją, ir niekaip nerasdami padoraus darbo, žinau, kad bus labai sunku.
Su Lietuva ryšiai gana trapūs. Kartais mane pakalbina Lietuvos radijo žurnalistai. Man tai smagios ir įdomios akimirkos. Žinau, kad labai panorėjusi, galėčiau užmegzti tvirtesnius ryšius su Lietuva ir pažerti straipsnių ar reportažų įvairiomis temomis apie Prancūziją, bet kol kas tam nerandu laiko.
Galbūt pabaigusi studijas imsiuosi rimtesnės žurnalistinės veiklos, neatsisakydama ir darbo su Lietuva, nes man visada gera dirbti Lietuvai. Jei galėčiau sau leisti laikas nuo laiko parskristi į Lietuvą darbo ar asmeniniais reikalais, tuo pat metu dirbant ir Prancūzijoje, manau, būčiau tikrai laimingas žmogus.
Galbūt turi kokių patarimų neapsisprendusiems, kur ieškoti laimės - Lietuvoje, ar užsienyje?
Patarčiau nelėkti kažkur neišsiaiškinus, ar tikrai gyvens geriau ir laimingiau nei gali gyventi Lietuvoje. Man visada atrodė ir atrodo, kad galima susikurti labai puikų gyvenimą ir Lietuvoje.
Tačiau, jei žmogus jaučia ir žino, kad kažkur išvykęs jausis gerai, jam netrūks artimųjų, jis puikiai sugebės komunikuoti ir nedirbs vargano darbo tik tam, kad vos sudurtų galą su galu, patarčiau išvykti. Galbūt iš pradžių tik kažkuriam laikui, į kokį nors stažą, kaip kad aš pati buvau pirmiausia padariusi išvykdama tik vieneriems metams.
Tai padeda geriau pažinti ne tik šalį, į kurią norima kraustytis gyventi, bet ir geriau pažinti patį save: kaip elgiesi sudėtingose situacijose nieko nepažinodamas naujame mieste, ar gali ištverti mėnesių mėnesius kasdien kalbėdamas užsienio kalba arba ar esi pasirengęs prisitaikyti prie kitokios kultūros. Manau, svarbu klausytis savo širdies, traukos jausmo, tačiau nepamiršti ir racionaliai viską apsvarstyti, apskaičiuoti, kad po to nereikėtų labai gailėtis, nes pirmi mėnesiai užsienyje nėra lengvas išbandymas, ypač neturint jokių pažįstamų.