Idėja įkurti Riedučių akademiją buvusiam sportininkui kilo matant, kaip tarsi ant mielių Lietuvoje auga įvairaus sportavimo poreikis, o važinėjimas riedučiais, kaip vienas iš laisvalaikio praleidimo būdų, pastaruoju metu ypač išpopuliarėjo. Tačiau žmonėms trūksta ne tik sportavimo įgūdžių, bet ir kultūros.
“Jei anksčiau Vingio parke riedučiais važinėdavo vos vienas kitas žmogus, pastaruosius dvejus metus parko centrinė dalis lūžta nuo sportuojančiųjų: kas rieda riedučiais, kas bėga ar mina dviratį. Tačiau aktyviai sportuoti ten tampa pavojinga, nes žmonėms labai trūksta ne tik sportavimo įgūdžių, bet ir laisvalaikio kultūros.
Kartais tiesiog sunku susilaikyti nepriėjus prie tėvelių, kurie ramiai stebi be šalmų riedučiais važinėjančius savo vaikus, ir perspėti, kaip jie rizikuoja savo vaikų sveikata“, - sako 30-metis sporto entuziastas, „Terra Sport“ Riedučių akademijos įkūrėjas.
Anot V. Češulio, šalmus turi dėvėti ir suaugusieji, jau nekabant apie vaikus. Jis pats be šalmo niekada nerieda – šalmas riedutininkui yra privalomas. Vaikams taip pat būtinos kelių, alkūnių, riešų apsaugos, o suaugusieji dėl šių papildomų apsaugų turėtų patys apsispręsti.
Jau ne vienerius metus važinėti riedučiais vaikus ir suaugusiuosius mokantis V. Češulis sako, kad vaikai, skirtingai nei suaugusieji, neturi baimių. Atvirkščiai, kad ir sunkiai pastovėdami su riedučiais, veržte veržiasi į trasą.
“Su vaikais dirbti lengva, tik juos reikia sudominti, o treniruotės turi būti tarsi žaidimas. Vaikai neturi jausti jokių įtampų, prievartos, jiems turi būti linksma ir smagu“, - pasakoja V. Češulis.
Nepaisant linksmumo, treniruotėse kryptingai ir profesionaliai dirbama, kad ir mažiausias pyplys su riedučiais jaustųsi tvirtai ir užtikrintai.
Treneris pataria, kad pradėti mokyti vaikus reikėtų nuo penkerių metų. Nors, jei vaikas labai judrus ar net hiperaktyvus, galima ir anksčiau.
Ar tuo gali užsiimti tėveliai ar kiti suaugę šeimos nariai?
„Nerekomenduočiau užsiiminėti saviugda. Vaikai kaip kempinė – viską siurbia į save. O kai išmoksta neteisingai riedėti, labai sunku ištaisyti klaidas. Nebent tėveliai gerai rieda arba žaidė ledo ritulį ir žino, kaip atsispirti, stovėti, judėti ir sustoti“, - sako V. Česulis.
Kaip ir kiekvienas sportas, važinėjimas riedučiais turi savo techniką, kuri yra svarbi nepriklausomai nuo to, ar esi profesionalas, ar mėgėjas. Riedėjimas riedučiais pirmiausia reikalauja koordinacijos. Ant ratukų, kurių plotis tėra vos 2 centimetrai, reikia išlaikyti svorį, stabiliai stovėti ir koordinuoti judesius. Stovėsena turi būti tokia, kad pavyktų laiku sureaguoti ir išvengti kliūčių, o jei tektų griūti, tą daryti techniškai.
Riedučiai turi būti net suvarstyti tinkamai, kad būtų suveržta pėda, kad ji nejudėtų. Riedučių negalima varstyti kaip paprasčiausių sportbačių. Kitaip kojos virsta į vidų ir gali būti patemptos sausgyslės ar kitaip pakenkta besiformuojančioms vaikų pėdoms.
Žinoma, labai svarbu, kad riedučiai būtų kokybiški, stabilūs, tvirti.
Būna, kai nusipirkus riedučius prekybos centruose, net nuo kalno važiuojant tenka spirtis, nes jie paprasčiausiai nerieda.
Riedučių akademijoje vaikai ir suaugę ne tik galės išmokti taisyklingai važinėti riedučiais savo malonumui, pagerinti bendrą savo fizinę būklę, bet, jei pageidaus, galės dalyvauti ir varžybose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
„Pastebiu, kad daugelis žmonių nenori dalyvauti varžybose, nes jiems nesinori lenktyniauti, per jėgą siekti rezultatų. Tačiau užsienyje riedučių varžybos jau seniai tapo malonia laiko praleidimo forma. Ten prie starto linijos stoja už rankų susikibę seneliai, jaunos mamytės, stumdamos vežimėlius su vaikeliais, ir visi rieda savo greičiu ir savo malonumui“, - pajusti kitokį sporto skonį ragina riedučių sporto entuziastas V. Češulis.