Susidomėjimas šventaisiais paveikslais neblėsta nuo Antikos laikų. Vienus jie traukia kaip meno išraiška, juslinis susižavėjimas, kitiems tai neatsiejama nuo religijos ir stebuklų, su kuriais šie paveikslai susiję. Dalis tiki šių paveikslų galia, o kita tik abejingai šypsosi ir tvirtina, kad tai pramanai, tačiau šventieji paveikslai abejingų nepalieka ir kažkokios reakcijos neabejotinai sulaukia.
Lietuvoje yra per keliasdešimt (teigiama, kad iki 30) šventųjų paveikslų. Tokiai, palyginus, mažai šaliai, tai yra daug. Jų būtų dar daugiau, jeigu būtų rasti, susigrąžinti paveikslai, kurie pradingo, buvo pavogti. Daugelis jų carinės Rusijos ir sovietų okupacijos metais, kai agresorius siekė užgniaužti Lietuvos identitetą visomis įmanomomis priemonėmis.
Šventieji paveikslai, kurie dažnai linksniuojami stebuklingaisiais paveikslais, savo vardą turi „užsitarnauti“. Paveikslo priskyrimas šiam statusui visais atžvilgiais yra sudėtingas klausimas.
Paveikslas pats save „augina“
Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė įsitikinusi, kad statuso problemiškumą lemia tai, kad jo sritis – religija. Tai, kas tikinčiajam yra stebuklinga, šventa, netikinčiajam, to nepraktikuojančiajam bus tik kažkokios „pasakaitės“.
Daugelis Lietuvoje priskiriamų šventųjų paveikslų, savo statuso genezę pradėjo baroko epochos laikotarpiu, dažniausiai tai būtų XVII amžius. Šį statusą paveikslams suteikė bažnyčios vadovai, hierarchai, o kai kuriais atvejais – popiežiai. Kartais būdavo atsiunčiamos karūnos iš Vatikano, oficialūs dokumentai, fiksuojama tam tikra liturgijos tvarka, atlaidai. Kitaip tariant – viešas gerbimas.
Tačiau gerbimas gali imti ir išblėsti. Kaip ir meilės istorijose būna, tai gali imti ir išgaruoti. Žinoma, kartais tai nulemia ir išoriniai faktai, pavyzdžiui, okupacija, kai užgniaužiamas kultas. Vienas iš pavyzdžių – Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos paveikslas, kada sovietai siekė šį paveikslą, jo šventumą sunaikinti. Tačiau negalima atmesti ir vidinių, kartais nelabai suprantamų dalykų – gerbė, mylėjo atvaizdą, bet viskas praėjo. Todėl priežasčių gali būti įvairių, nenuspėjamų, ypač, kai tai susiję su religija“, – svarstė S. Maslauskaitė-Mažylienė.
Stebuklingas paveikslas iš pradžių neturintis šio statuso, pradeda jį „augintis“ savo buvimu, ir kaip pašnekovė teigia, savo malonių gausa. Turi prasidėti tam tikra malonių versmė. Tačiau to negalima suprasti tiesmukai, kad paveikslas ėmė ir kažkam „prabilo“, iš jo išniro vaizdinys, ar jis atrastas stebuklingai. Kartais toks paveikslas kabo kokiame nors koridoriuje ar net sandėlyje, niekam pernelyg nematomas ir nelabai rūpimas. Jis pats apie save „praneša“.
Paveikslas išgydė vėžį
Brolis Pijus Eglinas vienoje televizijos laidoje užsiminė, kad moteris meldė sau sveikatos, mat sirgo vėžiu. Po kurio laiko ji atėjo pas P. Egliną ir susijaudinusi prasitarė, kad bijo garsiai kalbėti, bet jai atrodo, kad maldos prie paveikslo išsipildė – moteris išsigydė vėžį!
„Kažkoks vienuolis, žmogus pajaučia malonę, galbūt pasveiksta. Vadinasi, tai visai apčiuopiamas tas gerbimas, įvykis. Tai kad kuklus, nežinomas paveikslas yra perkeliamas iš vienuolyno koridoriaus į bažnyčią, į altorių, nėra įprasta. Po truputį, mažais žingsniais, malda, pasveikimu, malone, nuraminimu, jis pradeda skleisti apie save žinią, o tai lemia, kad atvaizdas gali patekti į viešo gerbimo erdvę ir galbūt kažkada įgyti stebuklingo paveikslo statusą“.
Prašo sveikatos ir kitų malonių
Atvaizdo gerbimas, stebuklingumas turėtų „įsiausti“ į vieną bendrą krikščioniškos doktrinos audinį. Ši doktrina skelbia malonę, kuri nuodėmingą žmogų nuves į spindintį rojų, į amžinybę. Malonės gavimas ir tikėjimas amžinuoju gyvenimu, atkeliavęs iš seniausių laikų.
Kalbant apie krikščionišką doktriną, iš dalies galima suvokti ir žmonių troškimą, norą melstis šiems paveikslams ir prašyti iš jų tam tikrų malonių. Religijos tyrinėtojai sutinka, kad dažniausiai tai susiję su savo ar artimųjų sveikatos, geros savijautos, vaisingumo prašymais. Tačiau nepaisant ryškėjančių malonių pobūdžio, kai kurie paveikslai ima traukti tam tikras žmonių grupes, norinčių skirtingų malonių.
Žemiau paveikslo, frontoninėje sienelėje, sukabinti įvairūs votai – tai tikinčiųjų paaukoti padėkos ženklai. Nuo 2003 iki 2006 m. paveikslas buvo kruopščiai tiriamas ir restauruojamas, o 2006 m. spalio 8 d. Žemaičių Kalvarijos stebuklingasis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas buvo iškilmingai vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI pašventintomis karūnomis.
Prie paveikslo keliauja su šeimomis
Kunigas Tomas Žlibinas pasakojo, kad šio paveikslo kaip stebuklingo, statusui dar tik 9-eri metai, o tai labai trumpas laikotarpis, kad paveikslas sukeltų didžiulį susidomėjimą, aktualizavimą visuomenėje.
„Anksčiau visos gautos malonės žmonėms buvo registruojamos, užrašomos. Tačiau kilo gaisras, sudegė didžiulis archyvas, ir kiek žinau, ta praktika nebebuvo tęsiama. Iki tol žinoma daugybė tiek fizinių, tiek vidinių gautų malonių. Žmonių intencijos yra įvairios. Tačiau pastebiu, kad atvyksta vis daugiau šeimų.
Pasak pašnekovo, kai paveikslui dar nebuvo suteiktas oficialus stebuklingojo paveikslo statusas, vyskupo Jono Borutos Vatikane teirautasi, kuo išsiskiria šis paveikslas? Titulą teikia popiežius, bet atsižvelgiama į tai, kokią įtaką daro paveikslas. Vyskupas užsiminė, kad per religines šventes atvyksta šeimos, jos domisi paveikslu, eina Kryžiaus keliu. Tai savotiška šeimos piligriminė kelionė. Iš esmės tai galėjo lemti, kodėl paveikslo titulo reikšmė susijusi su šeimos vardu, jos puoselėjimu. Beje, toks titulas, suteiktas stebuklingam paveikslui, yra vienintelis Lietuvoje.
Paveikslo statusas lyg poezijos kalba
S. Maslauskaitė-Mažylienė pastebi, kad šie titulai yra savotiška poezijos kalba. Pavyzdžiui, Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveiksle esanti Švč. Mergelės Marija, galima sakyti, pavaizduota pakylėta, o Pivašiūnų Dievo Motinos Marijos paveiksle ji šiek tiek nuliūdusi. Tačiau šis paveikslų „perskaitymas“ kiekvienam yra simboliškas ir labai subjektyvus.
„Išlikusiose stebuklų knygose vienuoliai ar dvasininkai registruodavo šiuos stebuklus. Žmonės ateina paliudyti, kokios malonės juos aplankė, atneša prisegti votas. Tai tokie materialūs, apčiuopiami pamaldumo ženklai. Sakyti, kad vienas paveikslas saugo Vilnių, kitas apgina nuo priešų ar gaisrų, o trečias gydo širdies ligas, sudėtinga ir manau, kad toks skirstymas būtų klaidinantis. Manyčiau, kad tai savita poezijos kalba, kiekvieną veikianti asmeniškai“, – svarstė moteris.
Populiariausias – Mergelės Marijos paveikslas
Tai vienas iš nedaugelio Madonos paveikslų, vaizduojančių ją be kūdikio. Kūrinio autorius iki šiol nežinomas. Įdomu tai, kad paveikslo stebuklinga galia, tiksliau kalbant, Švc. Mergelės Marijos globa tiki ne tik mūsų tautiečiai, bet ir lenkai, kiti užsienio svečiai, kurių didžiulės turistinės grupės bene kiekvieną savaitgalį lankose šioje koplyčioje.
Daugelis šio paveikslo stebuklų aprašyti Vilniaus karmelito, tėvo Šv. Grigaliaus Hilarijono 1761 m. išleistoje knygoje „Reliacija apie Švč. Mergelės Marijos paveikslą, Aušros Vartuose prie Šv. Teresės basųjų karmelitų bažnyčios malonėmis garsėjantį“.
Išgydė vaiką ir ištaškė kareivį
Knygoje rašoma, kad 1671 metais, kai į koplyčią buvo įneštas Marijos atvaizdas, 2 metų vaikas nukrito iš antro aukšto ant akmeninio grindinio ir mirė vietoje. Tėvai maldavo Švc. Mergelės Marijos ir paliko vaiko kūną prie paveikslo. Jau kitą dieną rado jį sveiką, be jokių sumušimų ar žaizdų.
O štai 1708 m. Maskvos caras Petras Aleksejevičius žiemą, su visa savo kariuomene, įsikūrė Vilniuje. Vienas iš netikinčių karių nuėjo prie paveikslo ir bandė nuplėšti sidabrinį drabužį. Vos jį palietė, nematomos jėgos (kaip rašoma knygoje – Švc. Mergelės – aut. pastaba) buvo nublokštas į sieną ir ištiško į gabalus. Liudininkai tvirtino, kad Maskvos kariuomenę tai išgąsdino ir kariai pradėjo dalyti išmaldą, maistą, praeidami žemai nusilenkdavo Aušros Vartų Marijai.
Žvelgiant į naujausiuosius laikus, stebuklų, susijusių su šiuo Mergelės Marijos paveikslu, irgi būta daug. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad 1927 m. čia buvo daugiau kaip 14 tūkst. votų. Kai kurios iki šiol saugomos šventovės lobyne, o kai kurios puošia koplyčios sienas.
Vis daugiau dėmesio sulaukiantis paveikslas
Kitas, po truputį garsėjantis stebuklingas paveikslas – Gailestingojo Jėzaus, esantis Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje. Jis nutapytas pagal sesers Marijos Faustinos Kovalskos patirtus regėjimus 1934 m. Seseriai apsireiškęs Išganytojas pageidavo, kad po atvaizdu būtų užrašas: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Šis užrašas turėtų priminti, kad tik Dievu pasitikintis žmogus gali priimti Jo teikiamas malones.
„Šis paveikslas yra išskirtinis tuo, kad sukurtas jau ne baroko, o Naujausiais laikais. Žinome ir jo autorių (Eugenijus Kazimirovskis – aut. pastaba), nes įprastai senų šventųjų paveikslų autorystė yra sunkiai nustatoma. Šis paveikslas, jo istorija yra unikali ir labai įdomi. Daugėja votų, žvakių, žmonių susidomėjimas juo auga“, – užsiminė S. Maslauskaitė-Mažylienė.
Paveikslo istorija verta detektyvinio filmo
Paveikslo istorija primeną kruopščiai sukurtą detektyvo filmą ir atrodo tik per laimingą atsitiktinumą, o kai kas pasakytų, per stebuklą, galime džiaugtis turėdami šį paveikslą Lietuvoje.
Palaimintasis kunigas Mykolas Sopočka iš pradžių paveikslą pakabino savo bute, vėliau gavus leidimą, 1935 m. paveikslas buvo išstatytas bažnyčios lange, tačiau iškilmėms pasibaigus vėl nugrūstas į vienuolyno koridorių. Kunigas visais būdais stengėsi rodyti šį paveikslą, skleisti apie jį žinią. Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvą užgrobusi Sovietų Sąjunga bandė naikinti šventoves, o vertingus meno kūrinius pavogti ir išsivežti į Maskvą. Tai grėsė ir Gailestingojo Jėzaus paveikslui, bet supratingi žmonės jį „išpirko“ ir paslėpė.
Vėliau paveikslas nukeliavo beveik iki Gardino, mažos bažnytėlės. Deja, 1970 m. valdžia nutarė vietoje bažnyčios įrengti parduotuvę. Viskas buvo išvežta į Poriečės bažnyčią, arba išvogta. Tik paveikslas liko kaboti. Ir tik todėl, kad buvo pakabintas labai aukštai, todėl darbininkai nesivargino jo nukabinti.
Į Lietuvą jis „grįžo“ 1993 m. rugsėjo 5 d., kai prie Gailestingojo Viešpaties Jėzaus paveikslo meldėsi popiežius Jonas Paulius II. Savo kalboje susirinkusiems lenkams, šį paveikslą jis pavadino šventu.
Apie išskirtinį paveikslą, jo stebuklus, unikalią istoriją režisierius Aleksas Matvejevas sukūrė dokumentinį filmą „Pasitikiu Tavimi“. Kaip sako filmo autorius: „Šio meno kūrinio istorija atskleidžia sudėtingas XX-ojo amžiaus Vilniaus realijas ir dviejų tautų, lietuvių ir lenkų, permainingus santykius. Bet esminė filmo mintis – tai pasitikėjimas, šiuolaikinio žmogaus tikėjimo patirtis, asmeniniai liudijimai“.
Paveikslas, simbolizuojantis Vytauto laikus
Kitas stebuklais garsėjantis paveikslas – jau minėtas Dievo Motinos Lietuvos Globėjos paveikslas, garsinantis Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Paveikslas vainikuotas karūnomis, dengtas meniškais apkaustais, jį supa daugybė votų, liudijančių, kad šis Dievo Motinos atvaizdas nuo seno traukė maldininkus.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Lina Leparskienė išsamiau domėjosi šio paveikslo istorija ir stebuklingais nutikimais. Moteris įsitikinusi, kad paveikslas svarbus ne tik religiniu požiūriu.
„XVI-XVII amžiuje šis paveikslas greičiausiai buvo vienas svarbiausių Lietuvoje. 1718 m. rugsėjo 4 d., plačiai išgarsėjęs stebuklingas paveikslas pirmasis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo vainikuotas popiežiaus Klemenso XI atsiųstomis karūnomis, suteikiant jam Ligonių Užtarėjos titulą. Tokį titulą kaip Lietuvos Globėja, turi tik vienas paveikslas. Prie jo plūsdavo masės žmonių, prašydavo malonių, važiuodavo valdovai, Lietuvos aukštuomenė. Prašydavo ne tik asmeninės sveikatos, bet ir pagalbos valstybės reikaluose, prieš mūšius, prieš badą ar marą, kurių negandos kankino tuometę LDK.
Šis paveikslas tapo simboliu, įkūnijančiu ryšį su dangumi ir ryšį su istorine atmintimi apie Vytauto laikus. Lietuvos globėjos statusas yra daugiau politinis nei religinis ženklas, pabrėžiantis šio paveikslo reikšmę pačiai valstybei. Maldos prie šio paveikslo padėjo išgyventi LDK sunkius laikotarpius“, – mintimis apie paveikslo svarbą dalijosi L. Leparskienė.
Beveik 400 padėkos ženklų
Prie paveikslo sukabinti votai, liudijantys įvairius išgijimus, daugiausia įvykusius XVIII a. pab.–XX a. pirmojoje pusėje. 1904 m. sudarytame bažnyčios inventoriaus sąraše minimos 323 votinės plokštelės. Tačiau jų būta daugiau. Restauratorių tyrimai atskleidė, kad votų buvo dar iki XVII amžiaus pradžios pertapymų. Tuo laikotarpiu votai buvo tiesiog kalami vinutėmis prie paveikslo. Suskaičiuotos 394 skylutės.
Kiti garsūs ir stebuklingi paveikslai, kuriuos reikėtų aplankyti: Kamaldulių Dievo Motinos paveikslas, kabantis Pažaislio vienuolyne; Maloningosios Motinos paveikslas, esantis Kauno Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje.