Maršrutiniu autobusu greitai pasiekėme už keturių kilometrų nuo oro uosto esantį miestą ir netoliese esantį Niubiueną. Čia ir prasidėjo tos dienos nesklandumai dėl apsigyvenimo svečių namuose. Svečių namai darbą pradeda septintą valandą ryto, tad teko laukti darbo pradžios, o kad nesušaltume, įėjome į vieną iš kelių svečiams skirtų pastatų ir jo vestibiulyje pasnaudėme iki pradės dirbti registratūra. Kol išvyko iki mūsų buvę svečiai ir valytojos sutvarkė kambarį, atėjo ir antra valanda dienos. Norint atvykus anksti ryte iš karto patekti į savo kambarį, jį reikia užsisakyti apsigyventi iš vakaro.
Kambarys pasirodo jaukus, liovėsi šlapdriba, nušvito šiuo metų laiku nenusileidžianti saulė, pasitaisė nuotaika, oro temperatūra pakilo iki trijų laipsnių šilumos, dvelkė nestiprus vėjelis.
...1596 metais šį salyną atrado olandas Vilemas Barencas (Willem Barentsz), o dabar jį atrasti panūdome mudu su žmona. Tuojau pat išsirengėme susipažinti su miestu, išsiaiškinti, kas kur yra ir kokių paslaugų bei pramogų čia galima tikėtis.
Pirmiausiai užsukome į informacijos biurą išsiaiškinti, kokios pramogos ir kokie ekskursijų maršrutai siūlomi turistams, tačiau teko gerokai nusivilti, nes vietoje „žmoniško“ bendravimo mums buvo pasiūlyta sėsti prie kompiuterio ir viską aiškintis patiems. Apsidžiaugėme tik patarimu kreiptis į Špicbergeno kelionių agentūrą. Čia mus sutiko daug nuoširdžiau, išaiškino kelionių maršrutus, kur kada galima užsisakyti keliones, davė savaitinį maršrutų tvarkaraštį su užsakymo kainomis. Visai kitas požiūris į pirmą kartą atvykusį turistą.
Pats žodis Svalbardas reiškia „šaltą kraštą“. Salos užima 62 050 kvadratinių kilometrų plotą, kurio 60 proc. dengia ledas ir sniegas. Dar 30 proc. nederlinga uolėta žemė ir tik 10 proc. salų turi šiek tiek augmenijos. Tai Norvegijos Karalystės valda. Tik trys šio salyno salos yra gyvenamos; kitose lankosi tik mokslinės ekspedicijos. Be sostinės Longjyrbieno, salyne yra dar kelios gyvenvietės. Tai Barencburgas, Niu Olesundas, Niubiuenas, Sveagruva, o kiti miestai jau apleisti. Nors tai ir „šaltas kraštas“, čia galima pamatyti daugelio rūšių paukščių, ruonių, vėplių, baltųjų lokių, poliarinių lapių, šiaurinių elnių. Ypač saugomi baltieji lokiai, kurių salyne gyvena daugiau kaip trys tūkstančiai. Tai beveik tiek pat kiek ir gyventojų. Jos net tapo Špicbergeno simboliu. Dėl jų imamasi sustiprintų saugumo priemonių keliautojams. Kai 1996 metais lokys čia sudraskė moterį, vietos gubernatoriaus įsakymu buvo uždrausta be ginklo išeiti už miestelio ribų. Visas ekspedicijas ir kruizus lydi gidai su šautuvais, o norint pasibastyti vienam ar su keliais bendrakeleiviais, būtina išsinuomoti šautuvą ir pateikti informaciją apie numatomą maršrutą.
Ilgą laiką Svalbarde šeimininkavo tik banginių, baltųjų lokių, elnių ir lapių medžiotojai. 1906 metais amerikietis Džonas M. Longjiras (John Munroe Longyear) čia atidarė pirmąją anglių šachtą ir įkūrė miestelį, kuris dabar vadinasi jo vardu. Dar ir šiandien čia galima pamatyti ne tik tų laikų šachtas, bet ir pastatų medinių polių liekanas, o miestelio įkūrėjui jo gyventojai, kurių dabar yra du tūkstančiai, pastatė kuklų paminklą.
Pagal 1920 metais Australijos, Kanados, Danijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos Nyderlandų, Norvegijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Valstijų pasirašytą Svalbardo sutartį salynas buvo paskelbtas Norvegijos Karalystės dalimi ir iš dalies demilitarizuotas. Tačiau visos sutarties dalyvės gali vienodomis teisėmis užsiimti jame komercine veikla (daugiausia kalnakasyba). 1924 metais šią sutartį pasirašė tuometinė Sovietų Sąjunga, o 1925-aisiais – Vokietija. Dabar šios sutarties dalyvių yra daugiau kaip 40, bet teise vykdyti komercinę veiklą naudojasi tik Norvegija ir Rusija.
Svalbarde gali dirbti įvairių šalių mokslininkai, kurie sudaro didelę Longjyrbieno gyventojų dalį. Kiti gyventojai – daugiausia šachtininkai, studentai ir aptarnaujantysis personalas. Šiame miestelyje įsikūrusiame Arkties tyrimų universiteto centre studijuoja 350 studentų, kuriems dėsto 40 profesorių ir 100 kviestinių dėstytojų. Maždaug penktadalį salos gyventojų sudaro rusai ir ukrainiečiai dirbantys angliakasiais.
Šiuo metu 65 procentai salų teritorijos yra saugomos, ir ūkinė žmogaus veikla draudžiama. Saugomos teritorijos – tai trys gamtos rezervatai, šeši nacionaliniai parkai, penkiolika paukščių perimviečių ir viena saugoma geotipinė teritorija.
Atidarius reguliarius oro linijų reisus į Longjyrbieną, salyne ėmė rodytis daugiau turistų, norinčių pamatyti atšiaurią šių vietų gamtos didybę. Sutikome turistų iš Australijos, Amerikos, Ispanijos, Lenkijos, Čekijos ir net Filipinų. Tik iš Lietuvos, regis, buvome dviese. Labai daug turistų iš pačios Norvegijos, atvykusių pasižiūrėti labiausiai į šiaurę nutolusios savo teritorijos dalies. Aptarnaujantysis personalas – jaunuoliai iš Norvegijos ir Švedijos, atvykstantys sezonui prasidėjus ir išvykstantys jam pasibaigus. Atlyginimai Svalbarde daug didesni nei žemyne, o ir kainos, reikia turėti omenyje, tikrai didelės. Svalbardas – turistui nepigus malonumas.
Visi Longjyrbieno namai pastatyti ar statomi ant medinių polių. Tik dideli įstaigų pastatai statomi ant gelžbetoninių ar metalinių polių. Visuose namuose įrengtas centrinis šildymas, kanalizacija, visi namai turi televiziją ir internetą. Miestelyje nemažai kavinių, restoranų, barų, galima nueiti ir kino teatrą. Namų fasadai nudažyti ryškiomis linksmomis spalvomis, kurios tokio atšiauraus klimato zonai suteikia žavesio ir priverčia pamiršti, kad esi ties 80-čia laipsnių šiaurės platumos, o iki šiaurės ašigalio tik tūkstantis kilometrų.
Rekonstruotas uostas priima prekinius ir kruizinius laivus. Norvegijos vyriausybės nutarimu, salyne plėtojamos trys pagrindinės sritys: moksliniai tyrimai, turizmas ir kalnakasyba.
Antrąją savo viešnagės dieną išplaukėme į kruizą po poliarinius fiordus, užsukant į Barencburgą. Kruizas trunka aštuonias valandas ir dviem žmonėms kainuoja maždaug tūkstantį litų.
...Šviečia saulė, oro temperatūra – keturi laipsniai šilumos, jūra ir kalnai - kaip paslaptingoje ir masinančioje šiaurės tyrinėtojų knygoje. Kruizo metu išlaipinome tris mokslines ekspedicijas, kurios mums, turistams, taip pat buvo šiokia tokia atrakcija. Buvome sustoję prie ledyno, kurio papėdėje ant ledo lyčių šildėsi ruoniai. Visur skraido ir nardo daug jūrinių paukščių – narūnėlių, kirų, žuvėdrų, plėšikų, mormonų. Atėjus pietų metui buvome pavaišinti tiršta ir gardžia „kapitono sriuba“ su žuvies gabalėliais. Popiet pasiekiame Barencburgą – rusų šachtininkų miestą, kur dar galima pastebėti tarybinių laikų didybės manijos apraiškas. Anksčiau šiame mieste gyveno ir dirbo maždaug tūkstantis žmonių, dabar jų likę tik maždaug penki šimtai, ir su kiekvienu lėktuvo skrydžiu į „didžiąją žemę“ jų skaičius mažėja. Pavasarį anglių šachtoje įvykus dideliam gaisrui, ji buvo užtvindyta ir anglių gavyba sustojo. Šachtininkai išvyko į žemyną, miestas apmirė. 1926 metais Barencburgą, drauge su nemažu kalnu iškastų akmens anglių, Sovietų Sąjunga nupirko iš olandų palikuonių. Tomis anglimis dabar kūrenama katilinė, tačiau visiškai neaišku, kas bus, kai jos baigsis. Šiuo metu miesto mokykloje tesimoko 15 vaikų – septyni vaikai ir aštuoni darželinukai, dirba viena mokytoja. Vietos ligoninėje dirba vienas chirurgas ir viena dantų gydytoja.
Barencburgo istorija mena nemažai tragiškų įvykių. Ryškiausiai į atmintį įsirėžusi 1996 metais įvykusi lėktuvo katastrofa, per kurią žuvo ne tik visa lėktuvo įgula, bet ir keleiviai – vaikai, jų tėvai ir mokytojai, grįžtantys po atostogų Maskvoje. Po šios skaudžios tragedijos miesto mokykla buvo uždaryta kelerius metus, nes paprasčiausiai nebuvo kam ir ką mokyti. Po dvejų metų šiai katastrofai atminti buvo leista pastatyti nedidelę medinę cerkvę. Šiuo metu mieste dar veikia paštas, suvenyrų parduotuvė ir baseinas su jūros vandeniu, o likę darbininkai dar remontuoja medinius laiptus ir aikšteles, keičia atramas. Barencburgas yra šilčiausioje Svalbardo salyno vietoje, nes ties ja kaip tik baigiasi Golfo srovė, dėl kurios oro temperatūra dar gali pakilti keliais laipsniais, palyginti su likusia salyno dalimi.
Grįždami atgal „kapitono pietums“ valgėme keptas kepenėles, keptas lašišas, salotas. Plaukėme pro paukščių kolonijas, kalnuose matėme besiganančius šiaurinius elnius, žąsų berniklių perimvietes.
Kelionėje truputį sušalome, tad grįžę į svečių namus išgėrėme po 50 gramų atsivežtos lietuviškos degtinės. Vietos gyventojai gubernatoriaus įsakymu per mėnesį gali nusipirkti tik po du litrus alkoholinių gėrimų. Tikriausiai Svalbardo gyventojams alkoholizmas negresia.
Longjyrbiene turistams siūlomi ir pasivažinėjimai šunų kinkiniais. Aplink miestelį yra nemažai šunidžių. Ne žiemos metu šunys traukia ne roges, o specialius vežimėlius. Tą dieną norintys išbandyti tokią pramogą buvome tik dviese, todėl buvome nusiųsti į nedidelę šunidę, esančią 14 kilometrų už Longjyrbieno, Adventdalene. Du vaikinai paėmė mus iš svečių namų ir atvežę į vietą pasiteiravo, ar pageidaujame tik pasivažinėti ar ir išmokti pakinkyti šunis ir valdyti šunų kinkinį. Mes pageidavome „mokslų“, tad buvau pamokytas kinkyti šunis ir važiuoti. Haskių arba maišytos haskių ir vietinės veislės šunys – labai draugiški ir mieli, glaustosi apie kojas, laižo rankas, dėmesį stengiasi atkreipti lodami, bet yra išmokyti draugiškumo nereikšti šokinėjant ant žmonių.
Pagal užsakymą turėjome tris valandas, bet važinėjomės gerą pusdienį. Vaikinai aprodė ir jaunus šunis, neseniai atvestus šuniukus, vieną garbingą „senolį“. Su kinkinių vadovais labai susidraugavome, paskui susitikę mieste sveikindavomės kaip seni pažįstami. Ne kartą girdėjome iš jų lūpų mūsų išmokytą žodį „ačiū“.
Po pietų pradėjo lynoti, tad laiką leidome kambaryje, planuodami kitas galimas išvykas. Orui pagerėjus išėjome pasivaikščioti sniegyno link, nes norėjau apžiūrėti takus į Sarkofago kalną ir tarpeklį esantį už mūsų svečių namų. Rengiuosi ten eiti ir eiti vienas, nes atrodo beprasmiška mokėti už tai, ką galima su malonumu padaryti pačiam.
Vos pradėję irkluoti ispanai nesugebėjo valdyti savo kajako, tad teko grįžti ir reguliuoti vairo traukes. Irkluoti, kai per kajaką ritasi bangos, tikrai sunkoka, bet krantas kitoje įlankos pusėje atrodė visai netoli, tačiau kad ir kaip stengėmės, jis artėjo labai jau pamažu. Kai pagaliau pasiekėme tą krantą, paklausiau Anos, kokį atstumą nuirklavome. Pasirodo, keturis kilometrus, kuriuos dar reikės tokiomis sąlygomis ir grįžti.
Tame krante apžiūrėjome buvusią angliakasių gyvenvietę, anglių pakrovimo gabenti laivais įrangą, Antrojo pasaulinio karo metais numušto vokiečių pajėgų lėktuvo liekanas, nusifotografavome prie paties pirmojo į salą atgabento automobilio, tiksliau to, kas iš jo liko. Kiek pailsėję ir pavalgę susiruošėme atgal. Nutarėme porą kilometrų plaukti palei krantą, prieš vėją, kad paskui vėjas pūstų iš šono ir būtų truputį pavėjui. Kelionės pabaigoje ispanė buvo tokia pavargusi, kad teko padėti jos vyrui nunešti į krantą kajaką. Tam tikrų nemalonumų neišvengiau ir aš – nors fotoaparatas buvo specialiame bazėje gautame dėkle, jis vis tiek sudrėko ir sugedo. Vėliau mane gelbėjo tik tai, kad atsargos dėlei buvau pasiėmęs dar ir seną rusišką fotoaparatą „Zenit“, kuris, beje, paskui labai stebino kitus turistus.
Popiet, nenorėdami neišnaudoti tokios puikios dienos, leidomės į ekskursiją po miestelį ir jo apylinkes. Nuvykome prie pasaulinės sėklų saugyklos, kurioje saugomos visame pasaulyje surinktos valgomų augalų sėklos. Norvegijos valdžia ir pasaulinis javų įvairovės fondas sutarė vykdyti šį projektą tam, kad pasaulinės katastrofos atveju būtų išsaugota kuo daugiau valgomų augalų sėklų. Visos saugykloje laikomos sėklos yra aliuminio pakuotėse už užrakintų durų. Saugykla yra iškalta oloje 120 metrų gylio. Tokios gamtinės sąlygos padeda išlaikyti natūralią aplinką ir temperatūrą. Saugykla yra tokiame aukštyje, kad net ištirpus Grenlandijos ir Arkties ledynams ji liktų neapsemta. Net įvykus katastrofai sėklos saugykloje gali išsilaikyti 200 metų. Šimto trisdešimt metrų virš jūros lygio esantis įėjimas šviečia įvairiomis spalvomis tarsi brangakmenis. Aš dar spėjau pažiūrėti į koridorių kai ten buvo nešamos iš kažkur atvežta dėžė su sėklomis. Apsauga į vidų nieko neįleidžia išskyrus specialia apranga apsirengusius darbuotojus. Vėliau apžiūrėjome 14 kilometrų už miestelio kalnuose pastatytus radiolokatorius, kuriais priimami signalai iš palydovų, pasigrožėjome nuo kalno atsiveriančiais vaizdais.
Kadangi jau buvau kiek atsigavęs ir oras buvo ypač palankus, tą patį vakarą dar nusprendžiau pasiekti sniegyną ir Sarkofago kalno viršūnę. Pasiėmęs kuprinę iškeliavau pats vienas, be ginklo. Į pavakarę nurimo vėjas, saulė plieskė taip, kaip būna tik šiaurėje. Pagal oficialų maršrutą pirmyn ir atgal reiktų eiti septynias valandas, tačiau poliarinę dieną nereikia baimintis, kad sutems. Pusiaukelėje sutikau grįžtančius turistus su dviem ginkluotais gidais. Pasisveikinęs ir suvaidinęs, kad ginklą turiu ir aš, patraukiau toliau. Aš – aukštyn, jie žemyn. Vis dėlto nejauku žinoti, kad už pasivaikščiojimus už miesto ribų be ginklo galima gauti nemažą baudą. Be to, tai nepateisinama rizika.
Išėjęs į tarpeklio sniegyną pajutau, ką reiškia šiluma tokiose vietose. Vėjo gūsiai buvo tokie šilti, jog atrodė, kad kažkas atidarė milžiniškos orkaitės dureles. Sniegas tirpo tiesiog akyse. Ten, kur prieš pusvalandį praėjo tų turistų grupė, telkšojo balos, o sniego danga nebeatlaikydavo žmogaus svorio. Vietomis į sniegą teko kristi iki juosmens. Dar prasčiau sekėsi kopti į statų šlaitą, padengtą patižusiu sniegu. Kuo aukščiau lipau, tuo labiau aiškėjo, kuriose vietose sniego danga mane atlaikytų. Viršūnę priešais Sarkofagą pasiekiau jau išsirengęs iki pusės ir šlapias nuo prakaito. Kadangi stovėjau aukščiau nei pati Sarkofago viršukalnė, ji jau pasirodė ne tokia įdomi. Dairiausi nuo čia, o ten, kur buvo nutirpęs sniegas, radau kelias fosilijas, kurios man dabar primena šią avantiūrą.
O kol kas laukė nusileidimas, kuris pasirodė dar sunkesnis. Jau ir ten, kur buvau praėjęs aš, sniegas buvo ištižęs ir telkšojo vanduo. Miestelį vargais negalais pasiekiau, žygiui sugaišęs penkias, o ne septynias valandas.
Kitą dieną atšalo, dangus apsiniaukė, bet sniegas kalnuose tirpo toliau. Per tas dvi dienas nutirpo daugmaž pusė sniego, priekalnės pasidarė visai plikos.
Švelnioji Šiaurės Atlanto srovė lėmė tai, kad Špicbergeno saloje gana gausu floros. Dėl to, kad vasara tokia trumpa augalai nespėja subrandinti sėklų. Vos kelios čia augančių medžių rūšys yra labai žemos siekiančios vos 30 centimetrų. Taip, kad žolė būna aukštesnė už medžius.
Paskutinė viešnagės Svalbarde diena pasitaikė labai vėjuota ir šalta – tik vienas laipsnis šilumos. Likome patenkinti – pamatėme ir padarėme visa, ką buvome suplanavę. Dar kartą apėjome miestelį, kuriame vienintelė visą parą veikianti vieta yra jo bažnyčia. Čia galima ne tik pasimelsti, bet pasėdėti prie kavos puodelio. Nurodytos kavos, sausainių, knygų kainos, bet niekas neskaičiuoja, kiek tos kavos išgėrei. Žmonėmis čia pasitikima. Tokioje jaukioje aplinkoje praleidome tris valandas, iki „vidurnakčio“, ir tarsi atsisveikinome su šia šiaurės pasaka.
Kam patinka laukinė šiaurės gamta - sniego, kalnų, atšiaurių vėjų karalystė, – tam išties verta nuskristi į Svalbardo salyną, esantį Arkties vandenyno platybėse, pusiaukelėje tarp Norvegijos ir Šiaurės ašigalio. Pavasarį populiaru vykti į Špicbergeną pasivažinėti sniegomobiliais, nes čia yra viena iš nedaugelio vietų Norvegijoje, kur tai galima daryti be specialių leidimų. Tačiau geriausia ten vykti nuo gegužės pabaigos iki birželio pradžios. Sezonui prasidedant, sniegas dar nenutirpęs, tad lengviau keliauti sniegynais ir ledynais, o į sezono pabaigą priekalnėse mažiau sniego ir daugiau tundros augmenijos. Patiriamas malonumas atperka visus kelionės nepatogumus. Tą pasaulio kampelį reikia pamatyti. Sėkmės!
Rimantas Paičius
****************************
Šis rašinys yra konkurso „Mieliausia mano kelionėse atrasta šalis“ dalis. Kviečiame ir jus dalyvauti!