Pastatyti šventyklą (wat) reiškė pasirūpinti metafizine savo gerove. Jas projektavo monarchų pasamdyti architektai, meistrai dekoruodavo medžio ir dramblio kaulo inkrustacijomis, auksu ar sidabru. Nemažai statybos darbų atlikdavo patys vienuoliai, kuriuos išlaikyti tradicinė Lao visuomenė laikė garbės reikalu. Iki šiol manoma, kad šelpdami ir maitindami vienuolius žmonės pelnys malonių būsimame gyvenime.
Pagrindinis sakralinio komplekso statinys – susirinkimų ir įšventinimų salė (sim), iš vidaus ir išorės paprastai gausiausiai dekoruota raižiniais, inkrustacijomis, lipdiniais ir freskomis. Sim statoma ant akmeninių pamatų, kuriuos dengia baltai dažytas plytų mūras.
Prieangį ties veranda dažnai sergsti šiek tiek karikatūriškos liūtų arba ginkluotų karių figūros, šventosios gyvatės (nagas), retsykiais – karingi personažai iš Ramajanos. Luang Prabango šventyklos išsiskiria žemais keleto (iki penkių) sluoksnių stogais, beveik siekiančiais žemę. O, pavyzdžiui, Vientiano šventyklų stogai gerokai aukštesni ir statesni.
Luang Prabango sakralinei architektūrai būdingos kelios variacijos. Dvi centrinės kolonos, remiančios fasadą, kartais būna gerokai aukštesnės už šonines. Tokio tipo salę sudaro keturios sekcijos, iš vidaus stogą remia kolonos, ant pjedestalo užkelta Budos statula paprastai statoma salės gilumoje prie sienos. Įžengęs vidun, veidu atsisuki į vos besišypsantį Budą. Kitais atvejais visos kolonos būna vienodo aukščio, viduje jų nėra. Tokios šventyklos gerokai aukštesnės, tačiau ne tokios grakščios.
Jos priklauso vėlesniam periodui – daugiausia statytos XIX a., ir tai rodo tam tikrą stilistinį sakralinės architektūros nuosmukį.
Sakraliniam kompleksui, apjuostam siena, be susirinkimų ir įšventinimų salės priklauso biblioteka (hor tai), vienuolių trobelės (kutis), įvairaus dydžio stupos (that), būgno koplyčia (hor kong) su įspūdingo dydžio mušamuoju instrumentu. Tačiau per visą laiką, kiek buvau Luang Prabange, negirdėjau mušant būgno, veikiausiai tai daroma tik per religines šventes.
Šventyklos Laose renčiamos iš patvaraus medžio (dažniausiai tikmedžio, nors naudojamos ir kitos vietinės rūšys). Stogą ir sienas remiančios kolonos dažniausiai yra išskaptuotos iš vientiso medžio kamieno, todėl labai patvarios ir atlaiko ne vieną šimtmetį. Labai svarbus religinės architektūros elementas – veranda priekiniame fasade, o kartais ir priešingoje pusėje. Jos langai ir durys stulbina auksuotų figūrinių medžio raižinių gausa – jie įmantrūs, grakštūs, preciziškai atlikti. Šventyklų puošybai atsidėję medžio drožėjai šiame krašte ypač gerbiami, iš kartos į kartą puoselėja savo amatą, veikiausiai todėl Laoso religinis menas toks tobulai subtilus.
Monarchijos klestėjimo laikais šventyklas puošdavo tikro aukso luobu, kurį atplukdydavo į Luang Prabangą Mekongo upe. Šiandien aukso plokšteles pakeitė auksiniai dažai. Ir vienu, ir kitu atveju auksas naudotas ne tiek dėl to, kad ši medžiaga visais laikais buvo itin brangi, kiek dėl simbolinių savo prasmių – aliuzijų į aukščiausią šviesą, dieviškumą, saulę… Dažus šventyklų dekorui gamindavo iš natūralių pigmentų. Ypač išradinga buvo stiuko gamybos technologija – be kitų ingredientų, naudota ir buivolo oda, iš kurios virdavo klijus.
Luang Prabango šventyklų stupos (that) – įvairaus dydžio ir formų. Nors dauguma jų ne itin didelės, tačiau kai kurios siekia kelias dešimtis metrų aukščio. Garsioji That Pathum, arba Lotoso (dėl savo formos dažnai vadinama „meliono“), stupa, prie Visunarat šventyklos pastatyta XVI a. pradžioje, yra trisdešimt penkių metrų aukščio.
Kadaise joje būta auksinių, krištolinių ir bronzinių Budos statulų, kurias pavyko išsaugoti net per kinų įsiveržimą, kai šventykla buvo apiplėšta. 1914 m. stupą suskaldžius žaibui, paaiškėjo, kad joje paslėpta ir daugiau brangenybių. Restauruojant rasti 179 artefaktai, kurie vėliau buvo perkelti į nacionalinį šalies muziejų. Panašu, kad sakralinė stupos aura atsilaikė net prieš svetimšalių plėšikų godumą…
Keturi tūkstančiai Budų
Į visoje šalyje plačiai žinomus urvus Pak Ou (išvertus reikštų Ou nasrai) iš Luang Prabango veda įvairūs keliai, pavyzdžiui, galima nusigauti į kurį nors gretimą kaimą ir iš ten persikelti valtimi arba, nusisamdžius ilgą laivą, iki šio gamtos ir kultūros stebuklo 25 kilometrus plaukti Mekongo upe, pakeliui gėrintis miškingais kalnų siluetais. Arba visus šios išvykos organizavimo rūpesčius pavesti kokiam nors kelionių agentui. Aš ankstyvą rytmetį per miestą nudrožiau į pirmą pasitaikiusią prieplauką, kur ant vandens suposi spiečius medinių laivų dengtais stogais, apsaugančiais keleivius nuo kaitrių tiesioginių saulės spindulių.
Valtininkai siūlo, kad plaukčiau vienas dailesniu ir greitesniu laivu, aišku, už tokią prabangą ir kaina kelissyk didesnė. Man pinigai kišenės neplėšo, tad renkuosi kukliausią variantą ir su pustuziniu pakeleivių leidžiuosi kelionėn Mekongo upe, negalėdamas atplėšti akių nuo įspūdingai kalnuotų pakrančių, tirštai apaugusių bambukais ir palmėmis.
Pavadinimas kilęs iš tajų ir laosiečių kalbų žodžių junginio Mae Nam Khong ir reiškia „upių motiną“ (mae – motina, nam – vanduo) arba visai pažodžiui išvertus – Gangą, vandens motiną (žodis Khong yra kilęs iš sanskrito ganga). Didžiausia Pietryčių Azijos upė, prasidedanti Tibete, teka per Kiniją, Birmą, Laosą, Tailandą, Kambodžą ir Vietnamą.
Skirtingose vietose ji skiria Laosą nuo dviejų kaimyninių šalių – Tailando ir Birmos. Iš europiečių pirmieji šią upę XVI a. viduryje nupiešė žemėlapiuose portugalai, nors rimčiau ją tyrinėti pradėta tik XIX a., to darbo ėmėsi prancūzai... Plati didinga upė yra specifinio rusvai gelsvo atspalvio, o, pavyzdžiui, Namkano vandenys gerokai tamsesni. Plaukėme beveik porą valandų, kol iš tolo pamatėme stačią uolą su gilia properša ir jos link vedančius balinto akmens laiptus.
Spėjama, kad Pak Ou urvus XVI a. atrado karalius Sethathiratas, valdęs šalį 1520–1548 m. Nuo seniausių laikų Laose, kaip ir kitose budizmo šalyse, kalnų urvai laikomi ypatingomis, metafizine aura apgaubtomis vietomis, kuriose gyvena dvasios (phi). Karalius su svita čia kasmet atvykdavo naujųjų metų išvakarėse. Tačiau garbinti dvasių kultą Pak Ou pradėta gerokai anksčiau, nes urvuose rasta įvairių iškasenų iš ankstesnio periodo. Daugelis laosiečių ir dabar čia atvyksta garbinti Budos, nusilenkti kalnų ir upės dvasioms, juo labiau kad Laose dvasių kultas, susipynęs su budizmu, senesnis negu kurioje nors kitoje Pietryčių Azijos šalyje.
Pak Ou šventyklą sergsti akmeniniai liūtai. Abu urvai žiojėja aukštoje stačioje uoloje, viršutinysis, gerokai gilesnis, skendi visiškoje tamsoje. Šiek tiek orientuotis toje ertmėje padeda klaidžiojančios kišeninių žibintuvėlių švieselės. Įspūdingiausia čia kelių šimtų įvairaus dydžio Budos statulėlių rikiuotė. Jos sukurtos daugiausia iš medžio, dengto raudonu arba juodu laku, auksuoto, bet pasitaiko ir bronzinių, keraminių, išskaptuotų iš gyvulio rago statulėlių. Jas visas čia atgabeno piligrimai, atvykstantys iš įvairių šalies vietų.
Dažniausiai vaizduojamas Buda, „prašantis lietaus“ (stovintis ir rodantis rankomis į žemę), retsykiais – Buda, „kviečiantis deivę žemę liudyti“ (sėdi lotoso poza, vienos rankos delnu rodo į žemę).
Didelių (apie metrą) ir mažų (vos sprindžio ar keleto centimetrų aukščio) Budos skulptūrų gausa primena miniatiūrinę armiją. Sakoma, kad abiejuose urvuose jų yra daugiau kaip keturi tūkstančiai.
Magiškas statulėlių miškas daro pribloškiantį įspūdį. Išsyk prisiminiau tūkstantį vieną bodisatvą Kioto šventykloje Sanjusangen-do – medinių auksaspalvių skulptūrų tobulai vienoda išraiška, skrupulingas skulptorių dėmesys detalėms ir tiršta „ekspozicija“ veikiausiai ir įkvėpė žinomą britų menininką Antony Gormley’į sukurti įspūdingą molinių figūrėlių minią. Taip spėliojau savo knygoje „Lotoso kvapas“, bet šiandien, Rytų šalyse pamatęs daugiau kultinių budizmo statulėlių, neabejoju, kad tokios moderniojo ir senųjų laikų meno paralelės anaiptol nėra atsitiktinės...
Pak Ou lankantys piligrimai palieka čia gilaus savo atsidavimo Budos mokymui liudijimus... Dauguma statulėlių urvuose atsidūrė XVIII ir XIX a., nors gausu ir vėlesnių. Deja, žmonių godumas daro savo ir šventose vietose – dalį senesnių ir brangesnių skulptūrėlių jau pasiglemžė „pirštinėta vagies ranka“. Kai kurios buvo pakeistos naujomis, tiesa, iš gerokai kuklesnių medžiagų, nemažai šiuolaikinių atvaizdų pagaminta iš plastiko.
Magiška galia, užburiančia vaizduotę, apdovanoti ne vien urvai. Kitoje Mekongo pakrantėje stūkso dar viena įspūdinga kraštovaizdžio puošmena – aukšta smiltainio ketera. Netoliese įsikūręs Ban Pak Ou kaimas, už urvų ir juose esančių skulptūrų priežiūrą pelnęs karališkąjį patronažą. Dabar kaimo gyventojai daugiausia verčiasi iš žvejybos ir ryžių auginimo. Šis tas nubyra ir iš turizmo verslo – dalis sargauja ir prižiūri gausiai lankomus urvus.
Negrabiai balintais akmeniniais laiptais leidžiuosi žemyn. Beveik visi bendrakeleiviai jau laive. Valtininkas vikriais judesiais atsispiria nuo kranto ir leidžiamės atgal į Luang Prabangą...
Viešnagė pas hmongus
Prieš išvykdamas į Laosą buvau nemažai skaitęs apie hmongus – etninę mažumą, kuri suvaidino nemenką vaidmenį „slaptajame“ Jungtinių Amerikos Valstijų kare su komunistiniu šios šalies režimu (Laosas iš dalies buvo įtrauktas į Vietnamo karą 1964–1973 m.).
Artimiausius hmongų kaimus galima pasiekti, nusisamdžius populiariausią vietinę transporto priemonę tuk tuką, tačiau kelionės maršrutą teks derinti su kitais turistų „dėmesio objektais“. Luang Prabango Sakharine gatvėje, kur vakarais veikia „naktinis turgus“, mano pakalbintas tuk tuko vairuotojas labai nustebo, išgirdęs, kad noriu tiesiog aplankyti hmongus: „Galiu nuvežti į Khuang Si krioklius, ten visi važiuoja.“ Aiškino, kad surinkęs bent keturis keleivius už įprastinę kainą gabena iki krioklių, o grįždamas galįs sustoti kuriame nors iš šios etninės bendruomenės kaimų. Nors man rūpėjo ilgėliau pasidairyti po hmongų gyvenvietes, su vairuotojo pasiūlymu teko sutikti.
Netrukus, suradęs dar keletą norinčių, jis susodino mus ir pajudėjome pietų kryptimi, kur už trisdešimties kilometrų nuo miesto šniokščia garsusis krioklys.
Hmongų gentys nuo seno garsėja karingumu ir nevaldomu būdu, nors šis mitas veikiausiai yra „slaptojo karo“ laikų padarinys, nes jam baigiantis didžioji šios etninės grupės dalis pasitraukė iš šalies. Manoma, kad beveik 50 000 hmongų rado prieglobstį Jungtinėse Valstijose, dar daugiau įsikūrė kitose šalyse. Komunistams galutinai perėmus valdžią, baigėsi ir ilgus metus trukęs hmongų pasipriešinimas, o vienas garsiausių, kone legendinių „slaptojo karo“ veikėjų – generolas Vangas Pao įsikūrė Kalifornijoje. Sakoma, kad hmongai noriai tarnavo CŽV suburtuose būriuose, beje, jie aktyviai reiškėsi jau prancūzų kolonizacijos laikais, padėdami malšinti sukilėlius.
CŽV specialistai buvo atsiųsti į šį regioną, kad išstudijuotų prancūzų karinę patirtį Indokinijos laikais. Amerikiečiai pasikliovė hmongų gebėjimais, ir beveik devyni tūkstančiai šios genties vyrų tapo CŽV apmokytais smogikais, kuriems vadovavo devyni amerikiečių žvalgybos agentai ir beveik šimtas Tailando specialiųjų tarnybų karininkų. Net ir pasibaigus „slaptajam karui“, hmongų genties vyrai Luang Prabango apylinkėse ilgai kėlė galvos skausmą raudonųjų vyriausybei. Žinoma, dabar visa tai – jau praeitis.
Hmongai į šiuos kraštus atėjo iš Mongolijos stepių ir Tibeto kalnyno. Daug amžių gyvenusi Kinijoje, ši gentis, garsėjanti nepriklausoma laikysena ir sunkiai tramdomu charakteriu, neskubėjo paklusti kinų diktatui, todėl XIX a. persikėlė į Laosą. Tačiau gyvenimas čia irgi nebuvo lengvas.
Šie išdidūs, laisvi žmonės nepakluso ir komunistinės Laoso valdžios diktatui, todėl noriai prisidėjo prie CŽV vykdomų karinių operacijų. Laimėjus Pathet Lao, daugelis hmongų, suprasdami, koks likimas jiems gresia, suskubo per Tailando sieną emigruoti į kitus kraštus. Laoso „raudonoji“ vyriausybė nesistengė sustabdyti masinės žmonių, nepaklusnių režimui, emigracijos, veikiausiai nujausdama, kad savanoriškas kelias į egzilį išvaduos „revoliucinį“ režimą nuo daugelio problemų...
Šiandien hmongai sudaro maždaug 8 proc. šalies gyventojų. Praėjusio amžiaus pabaigoje keli tūkstančiai emigrantų sugrįžo į gimtąsias vietas. Daugelis šios genties žmonių kaip ir anksčiau gyvena kaimuose, kuriuos sudaro nuo penkiolikos iki šešiasdešimties sodybų. Hmongai namus stato iš bambuko, neapsitveria tvoromis. Jie garsėja liaudies medicinos žiniomis, miškininkyste, yra sumanūs gyvulių augintojai, žemdirbiai, medžiotojai. Moterys puikiai audžia, inkrustuoja papuošalus.
Skirtingai nuo daugumos Laoso gyventojų, hmongai nėra budistai – jie garbina protėvių vėles ir gamtos jėgas. Jų religija vadinama animistiniu šamanizmu.
Stengdamasis geriau pažinti Laoso istoriją, tiesiog negalėjau aplenkti šios mįslingos etninės grupės gyvenamųjų vietų. Tiesa, iš kelionės parsivežiau veikiau etnografinius negu kokius nors kitokius įspūdžius. Ramus, kukliai gyvenantis hmongų kaimas buvo paskendęs kasdieniniuose rūpesčiuose. Išskyrus keletą suvenyrų pardavėjų ir pulką juos apspitusių vaikų, kiti menkai domėjosi, kad užklydo kažkoks svetimšalis.
Kiek nusistebėjau, kad vaikų auklėjimas čia yra pačių vaikų reikalas – aštuonių ar dešimties metų mergaitės mažesnius savo broliukus ar sesutes nešiojasi ant pečių. Beje, vaikų žaislai anaiptol nevaikiški – mačiau, kaip keletas mosavo aštriais pjautuvais ir peiliais, o netoliese susėdusios senutės į tai nekreipė nė menkiausio dėmesio...
Pasižvalgęs po plačiai išsimėčiusias sodybas, įvertinau, kad tvarkos čia netrūksta, žmonės santūrūs, orūs, net nacionalinių suvenyrų pardavėjai nepataikauja turistams, nesivaržo tarpusavyje, siūlydami savo dirbinius, užsimuštinai nesivaiko svetimšalių paliekamų kipų...
Per porą valandų, praleistų pas hmongus, visame kaime nemačiau nė vieno šios pagarsėjusios genties vyriškio (vaizduotėje buvau susikūręs abstraktų, tačiau įspūdingą kovotojo kalniečio tipažą).
Sėdint tuk tuke, riedančiame Luang Prabango link, ėmė darytis žvarbu – gamta priminė, kad tai šiaurinė šalies dalis.
Kitoje Mekongo pusėje
Persikelti į kitą upės krantą užtenka penkiolikos, gal dvidešimties minučių. Kiek ilgiau trunka derybos su valtininku. Kitoje Mekongo pusėje glaudžiasi skurdoka gyvenvietė su trim įdomiomis budistinėmis šventyklomis, kuriose gyvena kelios dešimtys vienuolių. Aplankyti šias atokias budizmo šventoves ir buvo mano tikslas.
Persikėlęs per upę, stačiu šlaitu ropščiuosi sodybų, aplipusių kalną, link. Pakalnėje ant vandens supasi pustuzinis valčių, jomis vietiniai keliasi į miestą, ilgieji laivai dažnai ir veikiausiai nemokamai plukdo vienuolius, apsigobusius oranžinės spalvos apdarais.
Siaura gatvelė atveda tiesiai prie, atrodytų, tuščios Wat Xiang Men, kurios pavadinimas reiškia Dievo miestą. Šventykla pastatyta 1548–1571 m., karaliaus Setthathirato valdymo laikais. Įšventinimų salę remia šešios raudonos ir geltonos spalvų kolonos. Šventyklos prieangis itin puošnus, iš stiuko su šventosios gyvatės atvaizdais. Pravėręs duris, patenku į apytamsę salę. Akims apsipratus su prietema, gėriuosi auksaspalvėmis kolonomis, remiančiomis stogą, auksu dengta siena kitapus pagrindinio altoriaus, kuriame santūriai šypsosi Buda.
Kieme susiduriu su dviem jaunais vienuoliais, išėjusiais iš kuklios trobelės. Netrunkame įsišnekėti. Abu vos prieš metus baigė samanatera (novicijams) skirtą parengiamąjį laikotarpį ir buvo įšventinti į vienuolių luomą. Teiraujasi, iš kur esu atvykęs, kiek laiko viešėsiu Luang Prabange, ką veikiu Laose ir kur keliausiu toliau… Kalbamės tarsi seni bičiuliai, kol susizgrimbu, kad manęs laukia dar du sakraliniai objektai, dėl kurių persikėliau į šią Mekongo pusę, tad atsisveikinęs žingsniuoju tolyn, kur medžių paunksmėje slepiasi dar dvi budistinės šventyklos.
Nedarniai išsibarstęs kaimelis prišnerkštas, tikrai praverstų apsišluoti… Paupiu nužingsniavęs gerą kilometrą, atsiduriu nedidelės Wat Long Khoun šventyklos kieme. Abipus skulptūriškai dekoruotų pagrindinių įšventinimų salės durų – dvi freskos, vaizduojančios barzdotus kinus, apsivilkusius prabangiais drabužiais, galvas pridengusius skrybėlėmis. Veidai išraiškingi, ypač pabrėžtos akys ir antakiai.
Rankose vyriškiai laiko kardus. Nors lektūros, skirtos Luang Prabango meno paminklams, gausu, vis dėlto nepavyko nustatyti, kodėl šiose freskose vaizduojami kinų didikai, galbūt kariškiai, atsiradę čia veikiausiai ne šiaip sau. Spalvingos, gaila, apsilupinėjusios freskos vaizduoja žmones rūmų fone, apstu rytietiškų simbolių su žvėrių ir paukščių motyvais.
Ties šventyklos tvora plaikstėsi keletas saulėje džiūstančių oranžinės spalvos apdarų, tačiau nesutikau nė vieno vienuolio. Tąsyk ant upės kranto, regis, buvau vienui vienas įstabios bežadės architektūros apsuptyje...
Globalaus turizmo suklestėjimas ir budizmo nuosmukis
Ilgėliau pabuvus Luang Prabange, į akis krinta vis daugiau apmaudžių smulkmenų, liudijančių, kad vyksta tradicinės budizmo kultūros erozija. Prieštarų kupina ne tik šio didingo miesto kasdienybė, kurią vis labiau apraizgo globalaus turizmo voratinklis, bet ir sacrum sfera. Kai UNESCO paskelbė Luang Prabangą pasaulio kultūros paveldo objektu, buvo ypač akcentuotas senosios Laoso sostinės kultūrinio sluoksnio ir urbanistinės sąrangos autentiškumas.
Tai kuo puikiausiai sutapo su „liaudies demokratinės respublikos“ viršūnių siekiu pasipelnyti iš turizmo industrijos. Pandoros skrynia buvo atidaryta. Turistai, paviršutiniškai susipažinę su šio regiono kultūra, neturintys, o ir nesiekiantys įgyti nors kiek žinių apie budizmo raidę ir dvasią, neabejoja, kad viskas aplink juos yra „autentiška“.
Tačiau gausiose parduotuvėlėse ar garsiajame naktiniame turguje turistams masiškai peršami „tradiciniai“ amatininkų gaminiai tėra banalūs „autentiškos“ kultūros simuliakrai, mažai ką bendra turintys su šio krašto tradicijomis. Na, bet į šiuos niuansus galima numoti ranka – visose Azijos šalyse klesti pseudotradicinių amatų verslas, globalizuotam turizmui parūpinantis tai, ko šis geidžia, – „orientalistinės“ sąmonės trokštamą kičą, skirtą lengvam, neįpareigojančiam vartojimui. Gerokai liūdnesnis faktas yra tai, kad vienuolių sangha (bendruomenės) institutas, kurio nepajėgė įveikti totali komunistinio režimo prievarta, pasirodė esąs gerokai mažiau atsparus vartotojų kultūros gundymams.
Tik dalis jaunų vienuolių, įsikūrusių gausiose Luang Prabango šventyklose, ketina susieti savo gyvenimą su sangha. Metai, praleisti būnant novicijumi, yra puiki galimybė padėti tvirtesnius pasaulietinio gyvenimo pamatus. Budizmo kultūros tyrinėtojas Johnas Clifordas Holtas, prieš keletą metų Luang Prabange atlikęs antropologinį tyrimą, teigia, kad budizmo tradicija sparčiai kinta, patirdama globalaus Vakarų turizmo poveikį.
Didžiuma jo apklaustų novicijų neslėpė, kad nė neketina visą gyvenimą vilkėti oranžinio abito ir laikytis 227 elgsenos, priderančios vienuoliams, taisyklių. Neįpareigojantis samanatera statusas lemia, kad atvykėliai iš gūdžios provincijos pelno savo kaimo gyventojų pagarbą, pramoksta anglų kalbos, pasirengia profesinėms studijoms. Jie nesidrovi graudenti naivesnių turistų pramanytomis ar nepramanytomis savo gyvenimo istorijomis, kad gautų vieną kitą dolerį.
Laužyti sangha regulą novicijams jau ne išimtis, o veikiau taisyklė. Ne vienas godžiai traukia cigaretę, leidžia vakarus interneto kavinėse, primindamas „bičiuliams“ Vakaruose, kad šie nepamirštų pasirūpinti eiline Western Union perlaida... Vyresniems vienuoliams skaudu matyti, kaip skeldėja budistinė sangha, novicijams vis atsainiau žiūrint į budizmo ritualus ir etiką.
Puikioje studijoje „Vietos dvasios: budizmas ir Laoso religinė kultūra“ Holtas perspėja, kad nereikėtų visko, ką matome savo akimis, priimti „už gryną pinigą“. Koks geras šis patarimas, įsitikinau, apsilankęs garsiojoje išmaldos dalijimo ceremonijoje, kuri vyksta kiekvieną rytą, vos patekėjus saulei. Kai pasiekiau Wat Sensoukaram prieigas (Luang Prabange tai viena iš keleto vietų, kur vyksta šis ritualas), pamačiau gerą pusšimtį miestiečių, klūpančių kelkraštyje ant pasitiesto audeklo.
Priešais save pasidėję po dubenį ryžių, kitų maisto produktų, jie tyliai šnekučiavosi, kantriai laukdami, kol iš atokesnių šventyklų pasipils vienuolių virtinės. Nors buvo paryčiai, aplinkui virte virė gyvenimas – zujo turistų spiečiai, kad spragsėdami fotoaparatais galėtų įamžinti „autentiškas“ akimirkas. Keli tuzinai vietinių moterėlių įkyriai siūlė turistams įsigyti dubenėlius su maistu, nors primygtinai prašoma produktų, skirtų vienuoliams, nepirkti gatvėje, nes čia parduodamas maistas dažnai būna sugedęs, vienuoliai dėl to net suserga.
Atsistojęs priešais Villa Santi, dailų dviaukštį kolonijinio stiliaus pastatą, kurį princesė Mahnilee prieš keletą dešimtmečių pavertė vienu pirmųjų prabangių miesto viešbučių, pažvelgiau į antrojo aukšto verandą, kur triukšmingai pusryčiavo geras tuzinas turistų. Netrukus tvarkinga vienuolių kolona pasiekė Wat Sensoukaram. Verandoje sėdinti pagyvenusi amerikietė, nepaleisdama kąsnio iš burnos, garsiai suspigo: Come on guys, that’s fantastic!
Vienuoliai, nulenkę galvas, lėtai ėjo nuo vieno žmogaus prie kito, į metalinius savo dubenėlius dėdami gaunamą išmaldą, kurią duodantieji oriai ir sykiu nuolankiai klūpojo. Vyravo tyla. Buvo akivaizdu, kad laosiečiams ši ceremonija iš tikrųjų daug reiškia. Ne tik pagarbą tradicijai, bet ir siekį gerais darbais pagerinti savo karmą. Papuošalais nuo pat ryto apsikarsčiusi amerikietė, toliau kirsdama užkandžius, smalsiai užmesdavo akį į rytmečio ceremoniją – jai tai buvo paprasčiausias turistinis reginys, įtrauktas į bilieto ir viešbučio kainą...
Ar globalus turizmas vis dėlto sutryps gilias šaknis turinčią budizmo tradiciją, nenorėčiau pranašauti. Tačiau nė kiek neabejoju, kad Laose, atvertame turistų masėms, jau vyksta, o ilgainiui dar sparčiau vyks vis nauji ir vis didesni pokyčiai.
