Kiek įspūdžių galima maksimaliai patirti per vieną naktį naujai atrastame mieste? Dažnai, bijodami, kad tokių įspūdžių net didžiausias gyvenimiška energija trykštantis miestas per tokį trumpą laiką tikrai nesuteiks pernelyg daug, atsidedame jo ištyrinėjimui šiek tiek daugiau laiko. Blogiausiu atveju, pažadame sau, kad būtinai dar čia sugrįšime. Tačiau mūsų autorė Rūta, keliaudama į Bratislavą naktiniu ekspresu iš Prahos tokios intencijos neturėjo. Maksimaliai koncentruota kelionė kartu buvo ir eksperimentas - kiek daugiausia įspūdžių Bratislava gali suteikti per vieną naktį?
Vidurnaktis, tamsiuose kupė originaliausiomis pozomis sugulę nuo kelionės pervargę kūnai. Nepatogu atidaryti duris ir paprašyti nukraustyti laisvą sėdynę, priversti juos susispausti, sumažinti savo įkurdintą traukinio kambarėlį. Bet pamiršus skrupulus tenka šmurkštelti dviejų jaunų vokiečių ir ekstravagantiško homoseksualo draugijon.
Šilta, tamsu ir miegas limpa prie šilto striuke užkloto kūno, nepatogiai keliams remiantis į keistojo vyriškio kelius. Girgždantys bėgiai tuoj nuneš likusią naktį į Bratislavą.
Kupė brutaliai perskrodžia šviesa ir konduktoriaus balsas. Mano kaimynas su blizgančia skarele ir išpešiotais antakiais pabunda ir atrodo nesusivokiantis, kur pateko. Pramiegojo, bauda.
- Czhech people are strange, you know, - sako mums besišypsantis konduktorius ir savo aparatu vis kapoja atspausdintus baudos kvitus, tris ar keturis. Tada pasako saugoti savo daiktus ir vėl grąžina į tylią tamsą.
Po kelių akimirkų supratau, ką turėjo omenyje konduktorius. Staigiai atsimerkiau ir instinktyviai pasukau galvą į šoną. Prie pat stiklinių mūsų kupė durų stovėjo pusamžis vyras ryškiai žydra striuke ir išburkusiu veidu. Jis kiek lingavo galva ir žiūrėjo į mane, drąsiai ir įžūliai. Bandžiau miegoti toliau, tačiau jaučiau, kad jis nesitraukia. Iškart pasirodė, jog tai vagis, kuris laukia, kol užmigsime, kad pačiuptų mūsų kuprines su sumuštiniais, rankšluosčiais ir dantų pastomis. Bet ne, po maždaug penkiolika minučių trukusio panoptikumo vyras staiga atidarė duris, nusišypsojo, ir tarė: „Dobry dien...“.
Nesupratau nieko, ką jis bandė pasakyti, tačiau neseniai prie mūsų prisijungęs alų geriantis čekas jam atliepė kažką pikto, ir durys užsidarė. Žydrastriukis keistuolis nusvirduliavo prie kitos kupė durų ir pradėjo spoksoti į naujas aukas. Per visą tą naktį jis grįžo prie mūsų dar kokius šešis kartus, kartkartėm vis susmukdamas ant grindų. Vargšas konduktorius, jam teko daug šiąnakt patirti. O juo labiau kad prieš pat Bratislavą įlipo skrybėlėtas keistuolis, kuris, paklaustas parodyti bilietą, baisiausiai nustebo ir pradėjo kažką ilgai aiškinti konduktoriui, o žmonės aplink smerkiamai jį nužiūrinėjo.
Taigi pirmasis žingsnis į Bratislavą nebuvo labai tvirtas. Stotyje vien maži kioskeliai, primenantys kai kuriuos načnykus atokesniuose mūsų sostinės mikrorajonuose. Iškart keistai nuteikė ta Wikipedijos frazė, kad Slovakija gali pasigirti viena iš sparčiausiai besivystančių eurozonos ekonomikų. Su kadais dar trokštamais euro pinigėliais ir, beje, jokių kelio ženklų, indikuojančių, kurioje pusėje yra miesto centras.
Bet visgi rastas senamiestis buvo jaukus ir mielas. Kalėdinėje mugėje stūkso ir lietuviškos keramikos kioskiukas, todėl koja Slovakijoje jaučiasi kiek tvirčiau. Aišku, eglutė su Panevėžio neturi ko lygintis, kukli ir nedidukė, o ir dekoracijų ne itin daug, jei neminėsime juodaodžio manekeno – Kalėdų senelio, užkelto ant vienos senamiesčio palangės. Karšto vyno ištroškusi vietinių slovakų minia pagrindinėse aikštėse verčia trauktis į atokesnes gatveles.
Alternatyvus kultūros centras „ADAM“ įsikūręs ketvirtame gan apleisto pastato aukšte ir primena kiek hipsteriškesnę Fluxus ministerijos versiją. Alternatyvi mugė – studentų tapybos ir fototografijos darbų aukcionas, kitoje salėje vyrai soundcheck‘ina garsą šios nakties punk koncertui. Iš sausakimšo baro kitoje patalpoje sklinda relaksuojantys elektronikos garsai, slovakiškų pokalbių nuotrupos ir smilkstančių cigarečių kvapas. Būtų gerai, kad ir mūsiškis fluxus kada evoliuciuonuotų į taip lankomą vietą.
Hipsterišką vakarą tęsia kavinė, kurios antrame aukšte įrengta dizaino dirbtuvė. Kaip ir pridera, aplink laksto šuniukai ir mėtosi knygos apie tobulą interjerą, jei būtum stileiva milijonierius. Masių graibstomą lauko gluckwein‘ą čia atstoja rafinuota taurė baltojo, siurbčiojama beveik valandą. Elektroninė muzika kala ir čia, nors pagal senovišką tradicinį hipsterizmą tai turėjo būti Parov Stellar ar koks chill jazz session.
Kalbant apie muziką, Bratislava turi siurprizų, kadangi kita mūsų lankoma vieta – baras „Picollo“, kuris įeinant žadėjo rock‘ą, paskui nuvylė su bumčikais ir galiausiai privertė padaryti žuvies mimiką išgirdus 50 Cent. Keista ne šių stilių miksas, o faktas, kad prie baro sėdėjome rendamiesi alkūnėmis su drūtais metalistais, virš baro prekystalio buvo pakabinta vėliava su kaukole, kalėdinė kojinaitė, o ant stalo stovėjo senoviška žalvarinė žvakidė. Vyrai beveik stumdėsi prie modernaus jukebokso, bet nepaisant mokyklinę disko primenančių šviesos efektų, šokti tąvakar nesumanė nė vienas.
Geras dalykas Bratislavoje – miesto neužokupavo nei Subway, nei McDonald's, nei KFC klanai, todėl galima rinktis pižonauti įvairiose vietinėse kavinėse ir restoranuose. Negirdėto pavadinimo greito maisto užkandinėje siurbėme turbūt pigiausią sriubą visame mieste. Be jokios muzikos, be triukšmo, eilių ar dirbtinų darbuotojų šypsenų, tiesiog stebėjome prie šildytuvo kojas prikišusią paniurusią padavėją, kuri nelabai turėjo ką veikti.
Todėl visi trys klausėme už stiklo stovinčio gatvės muzikanto atliekamos „Krikšatėvio“ main theme melodijos, ir tai, atrodo, darė padavėją dar liūdnesnę.
Naktį Bratislava tapo kiek šiukšlinutė ir tamsoka, o kitoje Dunojaus pusėje išvis, atrodo, jau pasibaigė miestas. Jokių šviesų, tarsi upė čia nebūtų pagrindinė miesto razina, kaip kad kaimynėse Prahoje ar Budapešte. Kaip ir beveik kiekvienoje kelionėje, teko kaltai pažvelgti į viršų, į Bratislavos pilį, į kurią taip ir neteko patekti. Ekspromtinis keliavimas visgi turi ir trūkumų.
Autobusų stotis pasiūlė dar vieną savotišką potyrį. Pakėle akis į antrą aukštą ir pamatėme ten kažkokiu magišku būdu užkeltą raudoną autobusą, kuris pasirodė esąs kavinė. Įlipome į autobusą, o vietoj bilietėlio gavome po puoduką kavos ir žiūrėjome į laukiamąją salę. Kelionė, taip, viskas yra kelionė, ir sėdėjimas kavinėje yra jos dalis, sukurianti dar vieną prisiminimą.
Kilo klausimas, iš ko šita išvyka susidėjo. Daug apsuktų ratų po senamiestį, kavinės, barai, šviečiančios vitrinos su šūdukais Kalėdoms. Nenoras jaustis tik kvailu blykste apsiginklavusiu turistu, tačiau noras visgi kažką išvysti, ko nebuvo kelionių kataloge. Gal kelias autentiškas bratislaviškas akimirkas, kurios, neaišku kodėl, visgi ilgai pasilieka mintyse.
