Jei laukiatės ar susilaukėte labai rekomenduoju paskaityti vasaros žurnale „Beatos virtuvė“ apie mano draugus – Simoną ir Doug’ą ir jų mažąją Vėją, kuri vos metų su trupučiu jau spėjo apskristi aplink pasaulį. Ir nors jie savo bazine startine vieta laiko Lietuvą, bet visą laiką tai ten, tai šen, ir nuolat mano ir savo draugų feisbuko sienas tapetuoja gražiausiomis nuotraukomis iš visokių pasaulio kampelių. Aha, žinau, visi turime tokių draugų, kuriems tyliai kamputyje pavydime… Tai aš trumpai apie keliones su vaikais.
Kelionei reikia dokumento
Pirmas pasas. Puikiausiai atsimenu, kai Izabelei gaminome pasą, nes jai buvo kokie trys mėnesiai, o jau dūmėme į Lietuvą. Ją tada fotografavo fotoateljė ant pagalvės. Ji buvo tikra gražuolė dideliais plaukais. Taip buvo Anglijoje, o Lietuvoje turiu pagirti Vilniaus pasų skyrių, na gal ir ne taip tiksliai jis vadinasi, bet ten – Naugarduko gatvėje. Pastaruoju metu ten dariau sau naują ID kortelę ir pasus vaikams – visada viskas sklandžiai. Net ir kūdikius ten galima nufotografuoti arba atnešti nuotrauką, bet su dviejų mėnesių kūdikiu tikrai nėra sudėtinga.
Haris, kaip ir priklauso, pirmiausiai pasidarė lietuvišką pasą. Tai viskas labai paprasta – nusineši kūdikį, tada jį palaikai taip, kad nuotraukoje nesimatytų rankų, o linksmoji pasų gamybos teta išsitraukia tokį spec. ginklą – žaislą, kuris, pasirodo, yra atsivežtas iš Disneyland’o Paryžiuje. „Oi, taip labai jį saugome, tik vieną teturime”, – sakė man. Tai va, ten paspaudi mygtuką ir burtų lazdelėje pradeda suktis žvaigždutės. Kūdikis – opa, ir žiuri į jas, teta – bakst ir nufotografuoja, po savaitės ar mėnesio ateini ir gauni pasą, o tada jau pirmyn…
Keliauti su kūdikiais geriausia su pagalba
Aš su vaikais, kai jie buvo mažiukai, visada skrisdavau ne viena. Vienai, žinoma, įmanoma, bet kažkaip nesmagu. Ypač, kai skrendi maršrutu iš Londono, kur Wizz ir Ryanair, aišku, greitas servisas ir t.t., bet nėra malonus tas stovėjimas ant laiptų ir ėjimas per lauką, ir baisiausia – labai prastas Lutono oro uostas, kur visada reikia stovėti begalinėje eilėje prie pasų kontrolės. Gaila, kad nėra kito pasirinkimo, todėl skristi ne vienai visada yra daug geriau, jei vaikas yra kūdikiško amžiaus, kai pats nesėdi ir t.t., čia iki kokių septynių mėnesių. Anksčiau skrisdavau su šeima arba aukle Nijole, o dabar jau ir vyresni vaikai padeda. Izabelė buvo nuostabi pagalbininkė.
Žinoma, keliauti su pagalba yra prabanga, bet tikrai įmanoma susitvarkyti ir vienai, tiesiog su kompanija daug papraščiau ir drąsiau, ypač jei kūdikis yra visai mažiukas. Bet tikrai įmanoma keliauti ir vienai. Kai aš pirmą kartą su Izabele ir Jurgiu išsiruošiau skristi viena į Lietuvą sutikti Kalėdų, kelionė turėjo vykti per Amsterdamą. Londone pradėjo snigti, ir, aišku, tai prilygsta katastrofai, todėl skrydžiai labai greitai buvo atšaukti, teko išsilaipinti iš lėktuvo ir su dviem mažais vaikais ieškoti alternatyvų. Sūnui buvo 2, dukrai – 4 metai.
Atstovėjusi eilėje, sugebėjau gauti skrydį į Rygą ir penkias valandas su vaikais pramogauti oro uoste. Po tokio nutikimo, atskridusi į Rygą, jaučiausi kaip didvyrė, nes susitvarkiau su šiuo iššūkiu. Taip kad viskas įmanoma tik reikia susikaupti, susikoncentruoti ir pasiruošti skrydžiui.
Klykiantis kūdikis ir lėktuvas
Tiems, kurie atsisuka į verkianti kūdikį man visada švelniai tariant norisi trinktelėti. Ir labai užjaučiu mamas, kurios keliauja su verkiančiais vaikais. Bet esu mačiusi ir tokių padugnių mamų, kurios rėkia ant savo visai dar mažučių vaikučių – „nutilk!!!“ ir panašiai, čia yra dugnas, apie dugną nekalbėkime.
Aišku, kūdikis turi teisę verkti lėktuve, nes jam ten nebūtinai yra patogu. Šį kartą mūsų skrydyje mažiukas verkė daug daugiau nei įprastai, nors šiaip nėra didelis dramatizatorius. Dažniausiai verkia tik iš nuovargio ar alkio… Kadangi užmigti pripratęs ne ant rankų, o gulėdamas pats savarankiškai, lėktuve būti ant rankų ne visada patiko, nes savo skanųjį pirštuką nelabai patogu pasiimti į burną, bet kažkaip susitvarkėme.
Dažnai visi mano kad kūdikiui labai spaudžia ausis, bet iš tiesų neseniai skaičiau, kad spaudimas priklauso nuo žmogaus svorio, todėl kai kūdikis mažiukas ir spaudimas nedidelis. Bet kokiu atveju lėktuvui kylant patariama vaikui duoti ką čiulpti ar žysti. Taigi, jei maitinamas krūtimi – geriau jį maitinti arba duoti buteliuką.
Amunicija
Nešynė. Vienas svarbiausių dalykų keliaujant su kūdikiu vis tik yra nešioklė. Nes eiti ilgais koridoriais iki vežimo, o paskui stovėti valandą prie pasų kontrolės nėra taip jau lengva. Čia Lutono oro uosto bajeriai, kai skrendi su Wizz Air. Ir ten jums ne kaip prabangiajame Vilniaus oro uoste, kur yra atskira eilė šeimoms su kūdikiais, ten visi stovi – ir su su dviem, ir su trimis vaikais – toje pačioje eilėje. Neveltui Lutonas kažkada buvo išrinktas blogiausiu UK oro uostu, nes jis tikrai yra blogiausias, bet kai nėra pasirinkimo, tai skrendi ten, kur greičiau pasieksi savo kelionės tikslą. Tad jei norite pakritikuoti Vilniaus oro uostą, tai pirmiausia nuskriskit į Lutoną…
Jei skrendat iš Londono ar iš Vilniaus ir pasitaiko didelės eilės visada apsimoka investuoti ir nusipirkti greitą patikrą/ar priority, kainuoja tikrai ne daug, bet nereikia stovėti eilėje, nereikia nervintis patiems ir nervinti vaikų. Kuo mažiau stovėjimo ir laukimo tuo geriau, kuo mažiau grūsties. Žmonės eilėse labai retai kada būna laimingi, tad jei galite jų išvengti – išvenkite.
Maistas
Jei kūdikis žindomas, mama visada šalia, bet maisto reikia būti pasiruošus ir ta amunicija visada praverčia ar didesniems, ar mažesniems vaikams.
Pramogos
Kūdikiams jų nereikia, bet vyresniems – privaloma. Aš visada skraidydavau su visokiais žaidimais, pieštukais ir užsiėmimais, o vėliau jau ir Ipad’ais, ir būtinai su ausinėmis, nes taip elgtis yra pagarbu… Man atrodo, labai nemandagu, kai vaikams visu garsu rodomi filmai per ipadus ir telefonus lėktuve. Ausinės daug patogiau ir vaikui, ir aplinkui esantiems, juk jei negerbi kitų tai ir pats pagarbos nesulauksi.
Geras nusiteikimas
Svarbiausias dalykas, yra geras nusiteikimas ir šypsena. Žmonės myli kūdikius ir supranta, kad jie gali truputį ir patriukšmauti. Nemanykite kad visi priešai, visi nemandagūs, visi stumdosi, viskas yra sunku ir sudėtinga. Žiūrėti į viską reikia lengvai ir teigiamai - tada viskas eisis tikrai paprastai. Aš Hariukui į ausytę tyliai dainavau „aaa, pupa…“ ir viskas ėjosi puikiai.
Tai tiek šiam kartui, nors šia tema galėčiau rašyti ir rašyti, o kam dar reikia gerų patarimų, tai jau sakiau – paskaitykite mano žurnale apie Simonos, Doug’o ir Vėjos šeimą – keliauninkę.