Dauguma keleivių vietas lėktuvuose renkasi pagal patogumą: pavyzdžiui, kad būtų daugiau vietos kojoms arba sėdėtų arčiau tualeto, o dažnai keliaujantys žmonės linkę skristi kuo arčiau priekio, jog galėtų greičiau išlipti, rašoma CNN.
Vis dėlto tik nedaugelis savo noru pasirenka vieną iš vidurinių vietų paskutinėje eilėje. Ir taip padaro klaidą.
Kelionės lėktuvu yra saugios
Prieš pradedant kalbėti apie saugiausias vietas, reikėtų pakartoti, kad kelionės lėktuvu yra saugiausia transporto priemonė. Pavyzdžiui, 2019 metais pasaulyje įvyko šiek tiek mažiau nei 70 mln. skrydžių, per kuriuos žuvo 287 žmonės.
Remiantis JAV Nacionalinės saugumo tarybos atlikta gyventojų surašymo duomenų analize, tikimybė žūti lėktuve yra maždaug 1 iš 205 552, palyginti su 1 iš 102 automobilyje. Nepaisant to, į mirtinas avarijas keliuose kreipiame mažai dėmesio, tačiau kai išgirstame apie Nepale sudužusį lėktuvą ATR72, tai tampa pagrindine žinute kiekviename naujienų portale.
Lėktuvų katastrofos mus domina todėl, nes norime suprasti, kodėl jos įvyksta, arba sužinoti, kokia tikimybė, kad jos pasikartos. Ir galbūt tai nėra blogai – mūsų rūpestis užtikrina, jog šie tragiški incidentai būtų kruopščiai ištirti, o tai padeda užtikrinti saugų susisiekimą oru.
Kur geriausia sėdėti?
Verta prisiminti, kad nelaimingi atsitikimai iš esmės neatitinka standartų. Per 1989 metais įvykusią „United“ 232-ojo reiso lėktuvo katastrofą 184 iš 269 lėktuve buvusių žmonių išgyveno. Dauguma išgyvenusiųjų sėdėjo pirmosios klasės gale, lėktuvo priekyje.
Nepaisant to, TIME tyrimas, kuriame buvo analizuojami 35 metų orlaivių avarijų duomenys, parodė, kad vidurinėse galinėse lėktuvo sėdynėse mirčių skaičius buvo mažiausias: 28 proc., palyginti su 44 proc. vidurinėse eilėse prie praėjimo esančiose sėdynėse.
Tai irgi logiška. Sėdėdami šalia išėjimo, avarijos atveju visada turėsite greičiausią išėjimą, jei toje pusėje nebus gaisro. Visgi lėktuvo sparnuose kaupiasi degalai, todėl tai diskvalifikuoja viduryje esančias eiles kaip saugiausias.
Kartu buvimas arčiau priekio reiškia, kad būsite paveikti anksčiau nei tie, kurie sėdi gale, todėl lieka paskutinė eilė. Vidurinės sėdynės yra saugesnės nei vietos prie lango ar prie praėjimo, kaip ir galima tikėtis, dėl to, jog iš abiejų pusių yra žmonių.
Kai kurie atvejai yra sunkesni už kitus
Nuo situacijos tipo taip pat priklauso išgyvenamumas. Atsitrenkus į kalną, tikimybė išgyventi sumažėja eksponentiškai, kaip tai nutiko tragiškos 1979 metais nelaimės Naujojoje Zelandijoje atveju. Oro bendrovės „Air New Zealand“ reiso TE901 lėktuvas rėžėsi į Erebuso kalno šlaitus Antarktidoje, žuvo 257 keleiviai ir įgulos nariai.
Nusileidus į vandenyną lėktuvo nosimi į priekį, tikimybė išgyventi taip pat sumažėja – 2009 metais įvyko „Air France“ 447-ojo reiso lėktuvo katastrofa, per kurią žuvo 228 keleiviai bei įgulos nariai.
Pilotai yra mokomi kaip įmanoma labiau sumažinti galimą riziką avarijos atveju. Jie stengiasi išvengti atsitrenkimo į kalnus ir ieško lygios vietos, pavyzdžiui, atviro lauko, kad galėtų kuo normaliau nusileisti. Tūpimo vandenyje technika reikalauja įvertinti paviršiaus sąlygas ir pabandyti nusileisti tarp bangų normaliu nusileidimo kampu.
Lėktuvai suprojektuoti taip, jog būtų labai atsparūs avarinėms situacijoms. Tiesą sakant, pagrindinė priežastis, dėl kurios lėktuvo įgula primena mums, kad saugos diržai būtų prisegti, yra ne avarijos rizika, o „aiški oro turbulencija“, kurią bet kada galima patirti dideliame aukštyje. Būtent šis oro reiškinys gali padaryti didžiausią žalą keleiviams ir orlaiviams.
Paprastai didesni lėktuvai turi daugiau konstrukcinių medžiagų, todėl yra tvirtesni, kad atlaikytų slėgį aukštyje. Tai reiškia, jog avarijos atveju jie gali suteikti tam tikrą papildomą apsaugą, tačiau tai vėlgi labai priklauso nuo avarinės situacijos sunkumo. Tai nereiškia, kad kitą skrydį turėtumėte užsisakyti didžiausiu lėktuvu, kokį tik rasite.