„Pirmas mano susidūrimas su tikru aukščiu buvo 2002 m., tuomet susiruošiau kopti į 4421 m aukščio JAV kalną Vitnį. Prisiminus tą žygį, kyla šypsena – be žygiavimo lazdų, bet kokia apranga, bet kokiais batais, be pasiruošimo aklimatizacijai. Prireikė laiko, investicijų ir supratimo, kol galėjau tinkamai pasiruošti dideliems kopimams. Pirmu rimtu savo kopimu į kalnus laikau tik 2007 m. pasiektą aukščiausią Europos viršūnę – Elbrusą (5642 m). Nuo to laiko įveikiau nemažai aukščiausių pasaulio viršūnių – Monblaną (4810 m), kelias 5–6 km viršūnes Nepalo Himalajuose, Kilimandžarą (5895 m), Denali (6190 m) bei kt. ir neketinu sustoti“, – pranešime spaudai pasakoja T. Jeršovas.
Alpinisto teigimu, kopimas dovanoja visokių išbandymų, todėl reikia labai gerai pasiruošti, kad nenumatytų staigmenų būtų mažiau. T. Jeršovas atskleidžia, ką verta apsvarstyti ruošiantis kopti į kalnus:
1. Pradėti verta nuo mažų iššūkių, nepamirštant patogumų. „Pirmiesiems kopimams rekomenduoju rinktis žemesnius kalnus – Karpatų, Tatrų, Skandinavijos kalnynus ar Alpių kalnų takus, – siūlo T. Jeršovas. – Taip pat verta apsvarstyti tokias vietoves kaip Nepalas, kur valandos instruktažas leidžia leistis į kelią, o dideles kuprines nešti padeda nešikai, patiems užtenka žygiuoti su lengvomis 3–8 kg kuprinėmis. Nevalia vengti žygių kalnų takeliais, nes juose yra puikiai išvystyta visa reikalinga infrastruktūra – naktyvės namai, patogūs takai ir t. t. Kai kuriuose kalnuose stovyklaujant temperatūra gali siekti –20 C, todėl randami patogumai padeda greičiau aklimatizuotis.“
2. Kopti į kalnus reikia fizinio pasiruošimo. Pasak profesionalaus kalnų kopėjo, prieš kelionę į kalnus verta užsiimti kardio veikla, skatinančia širdies ritmą: bėgimu, važiavimu dviračiu ir t. t. Kalnuose judėjimas yra lėtas, tačiau reikalaujantis didelės ištvermės. „Ruošdamasis kopti užsiimu intervalinėmis bėgimo treniruotėmis, kai kurį laiką palaikau greitą tempą, tada lėtą, tada vėl greitą. Šios treniruotės man padeda kalnuose per 10–12 valandų pasiekti viršūnę ir saugiai sugrįžti atgal“, – pasakoja J. Jeršovas.
3. Tinkama avalynė kalnuose – nepakeičiamas patogumas. „Prieš kelionę į kalnus visada verta susidaryti aprangos, inventoriaus ir kt. sąrašą. Avalynei privaloma skirti ypatingą dėmesį. Jei tai žygis kalnuose – būtini batai storu padu su aukštais auliukais. Jei kopiama į viršūnę – reikia viengubų arba dvigubų alpinistinių batų. Tačiau bet kuriai kelionei kalnuose rekomenduoju vakarui, pasivaiksčiojimui stovykloje ar kitoje nakvynės vietoje pasiimti „Crocs“. Vakare, po visos ant kojų praleistos dienos, kai norisi pailsėti, nėra nieko geriau kaip šiltos vilnonės kojinės ir minkšti, kojų neapspaudžiantys batai“, – patirtimi dalijasi T. Jeršovas.
4. Biudžetą planuokite iš anksto. Kelionės į kalnus biudžetas labiausiai priklauso nuo vietovės pasiekiamumo. Pavyzdžiui, iki Tatrų ar Karpatų galima nusigauti viešuoju transportu, į Nepalą galima nuskristi už 550 Eur, tačiau į Pietų Ameriką skrydis kainuoja vidutiniškai apie 1000 Eur. Taip pat, atsižvelgiant į galutinį tašką, visuomet reikia investuoti į aprangą ir inventorių. Tarkim, kalnų žygiui į Nepalą užtenka „Marmot Precip“ striukės už 99 Eur, bet norint kopti į didžiausias viršūnes prireiks striukės iš „Gore-Tex“ medžiagos už 500 Eur. Be to, verta pasidomėti reikiamais leidimais, kurie tokiose vietovėse kaip Akonkagva gali siekti ir 588 Eur sumą.
5. Atsižvelkite į metų laiką. Norint į kalnus kopti vasarą, T. Jeršovas pataria rinktis Europos kalnynus. Tuo tarpu žiemą, vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį rekomenduojama keliauti į Pietų Ameriką ar Afriką. Rudenį ir pavasarį tinkami Nepalo kalnai, o mėgstantiems iššūkius – Malaizijos aukščiausieji kalnai.
6. Nusiteikite netikėčiausioms situacijoms. „Kartą, leisdamasis nuo Akonkagvos kalno, pajutau, kaip ant manęs pradėjo kauptis elektros krūvis – buvo didelė tikimybė, kad nutrenks žaibas. Kas kartą kopdamas turi būti pasiruošęs blogiausiam, pavyzdžiui, ką reikėtų daryti, jei įsmuktum į ledo plyšį? Aš asmeniškai kaip grupės vadovas viršūnėse visiškai nedžiūgauju, nes svarbiausia saugiai grįžti – viršūnė yra tik didelio darbo dalis. Net 80 proc. nelaimingų atsitikimų kalnuose įvyksta leidžiantis žemyn, tad kiekvienas ekspedicijos narys turi būti pasiruošęs įvairioms situacijoms bet kuriuo metu“, – patirtimi dalinasi T. Jeršovas.
Baigdamas patarimus alpinistas priduria, kad kopiant į kalnus svarbiausia yra tinkamas nusiteikimas ir didelis noras. Neretai pirmą kartą užkopę į aukštą kalną žmonės nori kuo greičiau nusileisti žemyn, tačiau vėliau, prisiminę gaivų kalnų viršūnių orą, tik ten atsiveriančius vaizdus, keliautojai grįžta ir dar kartą.