Artimas, bet iki šiol neatrastas Talinas neabejotinai turėtų patraukti visų valgytojų dėmesį. Tai kulinarinio turizmo miestas, kuriame iš vieno restorano norėsis eiti į kitą, ir taip visą savaitgalį. Pats savo kailiu tai patyriau, valgiau kas 3-4 valandas ir negalėjau liautis, nes norėjosi aplankyti kuo daugiau tų įdomių vietų, apie kurias visi kalba. Todėl, jeigu laikotės dietos, ar tiesiog stengiatės mažiau valgyti – kol kas čia nevažiuokite.
Patys estai sako, kad dauguma maitinimo vietų jų sostinėje yra priskiriami moderniai ir dar sezoniškai skandinaviškai virtuvei. Tai yra – šefai gamina iš to, kas tuo metų laiku užderėjo, tai, ką galima pagauti jūroje ar sumedžioti miškuose.
Daug kas Taline mėgsta save lyginti su geriausiais restoranais Helsinkyje ar Stokholme, į kuriuos iš Estijos lengvai ir greitai galima nuplaukti. Tik visada yra pabrėžiama, kad čia žymiai pigiau. Jeigu Suomijos sostinėje už pietus vienam sumokėsite 60-80 eurų, tai Taline jums užteks 15-30 eurų.
Paprastam lietuviui po tokių skaičių, gal net akys ant kaktos iššoko. Nusiraminkite... Juk tai Skandinavija, ji visoje planetoje garsėja savo kainomis. Pagrindiniame Estijos mieste galima apsisukti ir pigiau, gal nebus taip stilinga, bet valgysite pasičepsėdami. Ne veltui suomiai ir švedai masiškai čia važiuoja, ypač savaitgaliais. Viešbučiuose lankytojų būna tiek, kad ne visur gausite laisvą kambarį. Vos ateina penktadienio vakaras – suomiai iš švedai šoka į keltus ir plaukia pas estus pavalgyti, na ir nėra ko slėpti – pagerti.
Penktadieniais nuo žmonių kiekio lūžta barai ir klubai, o šeštadienį ir sekmadienį ateina restoranų laikas. Gauti laisvą staliuką kai kur – misija neįmanoma. Gal ir juokingai skamba, bet kaip kokiam Londone ar Paryžiuje, Taline irgi jau reikia staliukus rezervuoti prieš dvi ar tris savaites, kartais net prieš mėnesį. Kitaip galite likti be išsvajotos vakarienės.
Štai mano bandymas pavalgyti 2017 metais geriausiu Baltijos šalyse pripažintame ir populiariausiame Taline „NOA Chef's Hall” restorane, kuriame dirba daugybę apdovanojimų pelnę šefai patyrė visišką fiasko. Kai penktadienio vakarą paskambinau klausti, ar tą patį vakarą ras staliuką dviem, telefonu atsiliepusi mergina net prunkštelėjo. Nei ryt, nei poryt – pasakė ji ir pasiūlė užsukti pavalgyti po dviejų savaičių.
Kad šioje vietoje privaloma pavalgyti kiekvienam Baltijos šalių gyventojui, tai faktas. Nes, jau tarp restoranų savininkų kalbama, kad šis restoranas pirmasis mūsų regione gaus „Michelin“ žvaigždutės apdovanojimą. Va tada, tai tikrai bus ir dar brangesnė, ir dar sunkiau pasiekiama vieta.
Yra dar kita vieta, priklausanti tiems patiems žmonėms, taip pat labai gera, gal vos paprastesnė, tai restoranas „NOA“. Šis restoranas visų sutartinai giriamas už nepaprastą vietą – toliau nuo miesto centro, bet ant jūros kranto, aukštai ant kalno. Vienoje pusėje galite žvelgti į banguojančią Baltiją, kitoje grožėtis nuostabia Talino senamiesčio panorama. O svarbiausia – ten gerai maitina. Bet kaip ir pirmajame restorane, taip ir šiame – vietas būtina rezervuoti. Tiek „NOA“ tiek „NOA Chef's Hall” garsėja patiekalais iš žuvies ir jūros gėrybių. Taline daug kur pabrėžiama, kad estai mėgsta tai, kas pagaunama jūroje, nes jie juk gyvena prie jūros.
Kita vieta, kur mėgsta pasigirti valgę turtingesni turistai – tai Muhu saloje, Padaste dvare esantis restoranas „Alexander“. Jis veikia tik šiltuoju metų laiku – nuo pavasario iki rudens. Tiesa, jis kiek tolokai nuo Talino, maždaug už 150 kilometrų. Be to reikės ne tik važiuoti, bet ir plaukti. Tie, kas šiai kelionei ryžtasi atsiliepia dvejopai. Juos nustebina, koks tai gražus dvaras, kokia išskirtinė sala. Nuostabus žiemos sodas, itin išpuoselėtas parkas. Na, tikrai aristokratiška vieta pavalgyti. Bet daug kas už sezonišką skandinaviškos virtuvės „Alexander“ maistą atiduoda paskutinius skatikus. Tikėjosi įdomaus nuotykio, o atvažiavę suprato, kad be kelių šimtų eurų neapsisuks.
Štai praėjusiais metais 7 patiekalų degustacinė vakarienė šioje vietoje kainavo 125 eurus vienam žmogui. Jeigu norėsite išgerti – pridėkite dar 50 eurų, na ir, žinoma, arbatpinigiai, kurių iš jūsų tikėsis personalas. Jeigu važiuosite su šeima, pavyzdžiui, du suaugę, du vaikai – vakarienė kainuos nuo 600 iki 800 eurų. Vidutinė lietuviška alga per vieną vakarą! Kai kas sako, kad tikrai verta. Aš praleidau šią progą, todėl nesupykite, savo įspūdžio iš „Alexander“ perteikti negaliu.
Vietoj visų tų prabangių vakarienių penktadienio vakarą pasirinkau valgyti restorane „Pegasus“, kurį man rekomendavo vietinė bičiulė, už lietuvio ištekėjusi estė. Šis pačiame Talino senamiestyje įsikūręs restoranas dirba iki vėlumos, modernius estiškus valgius gamina iki vidurnakčio. Sakysite: nusibodai tu su ta savo fraze, klausite: kas tas modernumas? Skubu paaiškinti. Padavėja, aptarnavusi mane pasakojo, kad viskas restorane gaminama tik iš to, kas auga Estijoje. Taip pat ji sakė, kad patiekalai čia ne tam, kad žmogus užsikimštu maistu, o tam, kad jaustų įspūdį. Ji man garantavo, kad norėsiu apie šitą vakarienę pasakoti kitiems, nes jos kolegos virtuvėje daro stebuklus.
Pirmas patiekalas, kurį atneša padavėja yra speciali, pagal slaptą receptą kepta „Pegasus“ duona. Oficialiai teigiu, kad tai buvo skaniausia mano gyvenime valgyta duona. Geresnė nei duonos restorane Graikijoje, geresnė nei pas daug apdovanojimų pelniusį duonos kepėją Gruzijoje, geresnė nei Tokijuje, Michelin žvaigždžių restorane.
Estiškame restorane kepta duona šlapia viduje, traški išorėje. Su daug kanapių sėklų, šiek tiek rūgštoka, bet ir pakankamai sūri. Ji patiekiama šilta ir dar su atskiru indeliu specialiai paruoštu, labai gardžiu sviestu. Žinoma, ėmiau domėtis, kaip jie tokią duonos masę padaro, kaip ji išlaiko tiek daug drėgmės. Padavėja išdavė, kad tešloje virėjai naudoja alų.
Antrasis patiekalas, kurį pasirinkau pats buvo salierų ir morkų sriuba. Kai padavėja ją atnešė – sriuba priminė gėlę lėkštėje. Aš puoliau fotografuoti, puolė fotografuoti bičiulis, su kuriuo valgėme, dar pripuolė moteris nuo kito stalo. O geriausia tai, kad ne tik vaizdas puikus, bet ir skonis pasakiškas. Padavėja sakė, kad tai tradicinė estiška sriuba, bet su papildomais paskaninimais. Beje, kiek pastebėjau per dvi savaitgalio dienas, Taline beveik visur mėgsta naudoti salierus. Aš juos mėgstu, tačiau kitiems, kuriems nepatinka ši daržovė rekomenduoju būti atidiems renkantis patiekalus.
Trečias – pagrindinis patiekalas buvo menkė saulėje džiovintų pomidorų padaže, su lęšiais ir mėlynaisiais svogūnais. Pažadėjau sau tokį valgį pabandyti pasigaminti namuose. Atrodė labai paprastas, bet tikrai viskas puikiai suderinta.
Vakarienė su gėrimais dviem kainavo 49 eurus. Nėra pigu, bet pagal Talino kainas dar visai normaliai. Jums čia patiks ne tik maistas, bet ir interjeras, personalas bei lankytojai.
Estai mus aplenkė ir pusryčių valgymo kultūroje. Kai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar kituose Lietuvos miestuose ant rankų pirštų gali suskaičiuoti vietas, kur siūlo vėlyvuosius pusryčius, vadinamąjį „brunch“ meniu. Taline beveik visi populiarieji restoranai ir kavinės siūlo užsukti ir valgyti specialius, tik savaitgalio rytams ruošiamus patiekalus. Jau kokius penkerius metus Estijos sostinės gyventojai pusryčius namuose keičia į pusryčius viešojo maitinimo vietose. Tai, kaip graži šeimos, porelių ir net vienišių tradicija.
Taline lankausi nebe pirmą kartą, ir vis stengiuosi užsukti sočių savaitgalio pusryčių pavalgyti į „Sfaar Resto“. Tai pirmoji vieta pasaulyje, kur susidūriau su labai brangia australų kosmetika „Aesop“. Buvo taip: užsukau į tualetą, virš kriauklės pamačiau juokingą nuotrauką, kurioje moterys uosto vyrų pažastis. Nufotografavau, įkėliau vaizdelį į feisbuką. Tą nuotrauką pakomentavo Užkalnis, jam rūpėjo visai ne nuotrauka su moterimis, o muilas, kuris stovėjo ant kriauklės. Prisimenu, tada jis man rašė: „Jeigu restorane yra „Aesop“, gali net neragauti maisto. Tai reiškia, kad restoranas geras“. Dabar jau žinau kas yra „Aesop“, ir kokia gera tai kosmetika, ir kokia ji brangi. Tas muilas, ar žinote, kiek kainuoja? Virš 60 eurų! Prabangos prekė. Bet restoranas visiems lankytojams duoda naudoti.
Anksčiau „Sfaar Resto“ buvo pigesnis, prisimenu prieš porą metų ten „brunch“ meniu patiekalai kainavo apie 10 eurų, dabar jau kitokie laikai. Padavėjas neleidžia rinktis vieno patiekalo, jis siūlo visą šefo paruoštą meniu iš penkių patiekalų ir įspėja, kad vėlyvieji pusryčiai pas juos dabar kainuoja 22 eurus žmogui. O ką daryti, kai vieta mėgstama, – sutikau.
Pirmiausia patiekė tris gėrimus. Pirmasis buvo „mango lasis“, tai toks, jogurtą primenantis rūgštaus pieno indiškas gėrimas. Specifinis, bet labai skanus. Tiesa – sotus, daug išgersit – mažai valgysit. Antrasis – tai Skandinavijoje mėgstamo anyžių skonio limonadas. Bet jeigu jūs nekenčiate anyžių, o šio skonio guminukai yra jūsų košmaras, vis tiek, verta to limonado paragauti. Anyžius jame kitaip jaučiasi, daug švelnesnis, ir dar rūgšties jaučiasi. Gaivus gėrimas. Trečiasis gėrimas, kuris man priminė senelio sodą – rabarbarų limonadas. Tai jie taip vadina, aš sakyčiau – kompotas. Saldžiai rūgštus gėrimas su rabarbarų gabaliukais. Šis patiks visiems.
Po gėrimų prasidėjo patiekalai, kurių tikrai buvo per daug. Jau po trečio niekas netelpa, bet padavėjas vis neša. „Brunch“ valgiai neprimena pusryčių, tai labiau pietūs. Viskas prasideda nuo sriubos su karšta estiška grybų bandele, tada pomidorų ir burokėlių užkandis su ožkos sūriu, tada lašišos salotos primenančios ne maistą, o paveikslą lėkštėje, miniatiūrinė avienos dešrelė su bulvėmis, desertui bananų duoną su šokolado triufeliu ir kokosiniais ledais. Rekomenduoju „Sfaar Resto“ klientams duoti per pus mažiau maisto ir imti per pus mažiau pinigų.
Bet jiems mano rekomendacijų nereikia. Restoranas vienas populiariausių Taline, pusryčius irgi privaloma rezervuoti iš anksto.
Paskutinė vieta, kurią noriu pasiūlyti jums yra pigesnė už anksčiau minėtas. Taline ją vadina hipsterių rojumi, dar sako, kad tai vieta dirbantiems meno ir reklamos srityse. Restoraną „F-hoone“ rasite labai industrinėje aplinkoje, už traukinių bėgių, buvusiame lokomotyvų remonto depe. Pastatas išsiskiriantis tik tuo, kad aukštai kamputyje yra paženklintas raide „F“. Daugiau jokių skiriamųjų ženklų.
Didžiulė erdvė, trys didelės salės ir vienas, per visą restoraną išsitęsęs baras. Lankiausi ten saulėtą dieną, pro milžiniškus restorano langus veržėsi saulės spinduliai. Labai patiko, kad „F-hoone“ apstatytas įvairiais augalais, daug keistų, bet mielų interjero detalių.
Pavyzdžiui, toršeras, lygiai toks, kokį prieš dvidešimt metų turėjo mano močiutė. Šio restorano patiekalus padavėjai vadina „homemade“ (namų gamybos – liet.). Jie sako, kad viskas, ką čia valgysite primins pusryčius ar pietus pas mylimą mamą. Na, ne visai sutikčiau su tokiu apibūdinimu, man labiau priminė populiarias vietas Londone, kur gamina ne tik skaniai, bet ir gražiai, stengiasi, kad tiktų nuotraukoms socialiniams tinklams.
Gražiausias iš visų man pasirodė „Avocado toast“, kurio pats neužsisakiau, mačiau pas kitus valgytojus. Mano pasirinkimai buvo du, ir jų buvo per daug. Žydiški falafeliai su salotomis ir estiški koldūnai su bulvėmis ir moliūgais.
„F-hoone“ turi atskirą desertų šaldytuvą, kurį kiekvienas lankytojas gali apžiūrėti ir išsirinkti, kurio pyrago gabalo nori. Tik būkite atsargūs, porcijos tikrai nemažos, tad jeigu valgysite kažką rimtesnio, desertas tikrai netilps.
Šioje vietoje labai daug estiškų gėrimų, tiek alaus, sidro, tiek limonadų. Todėl ši vieta puikiai tinka, net ir nenorit valgyti. Kai kas ateina išgerti kavos. Dažniausiai čia būna vietų, nes restoranas tikrai didelis, o klientai nuolat keičiasi. Savaitgalių rytais būna daugiau žmonių, dienos metu laisviau. Pavalgyti vienam „F-hoone“ kainuos apie 10 eurų.
Pasiūliau tik kelias iš 1000 vietų, manyčiau, pačias įdomiausias. Keliaukite į Taliną ir valgykite. Daug ir sočiai, tik pasitikrinkite prieš eidami į restoraną, kiek kas kainuoja.
Primenu, kad pagaliau į Estijos sostinę galime pigiai, patogiai ir labai greitai nuskristi per valandą. Kol kas šią kryptį siūlo tik „Airbaltic“. Akcijos metu skrydžio bilietų galima rasti po 19 eurų.
Skanaus ir gerų įspūdžių, keliautojai!