Pagrindinėje miesto prieplaukoje, ten, kur vyksta šventinė mugė, kur įrengtos kavinės ir turistams skirtos parduotuvės, blaškėsi sumišęs ir akivaizdžiai nusiminęs lietuvis Justinas Pryšmantas.
26 metų vaikinas gyventi ir dirbti į Kiprą atvyko balandžio viduryje. Jis nusprendė, kad Viduržemio jūros saloje bus geriau nei gimtojoje Klaipėdoje. Bet per porą mėnesių įsitikino, kad svajonės ir realybė gerokai skiriasi.
Praėjusį sekmadienį Justinas išgyveno psichologinę krizę ir išlikimo saloje dramą. Per pusantro mėnesio jaunam lietuviui net dviejų restoranų, kuriuose jis bandė dirbti padavėju, vadovai parodė duris. „Esi per lėtas“, „Esi per mažai įkyrus“, „Nemoki pardavinėti“, - sakė jie ir neleido pasitaisyti, mat eilėje į darbą – daugybė kandidatų. Kipre taip jau yra, vos kas, vadovas „nesicackina“ ir atleidžia.
– Kaip dėl to jautiesi? -– paklausiau gatvėje kažko ieškojusio ir atsitiktinai sutikto lietuvio.
– Labai prastai, tarsi apgautas. Klaipėdoje aš turėjau viską... Namus ir darbą, buvau vertinamas vieno restorano virėjas. Man patiko kolektyvas, patiko darbo stilius. Tik pinigų buvo mažokai, todėl ir nusprendžiau, kad reikia pokyčių.
– Kodėl pasirinkai Kiprą?
– Čia gražu... Saulė, jūra, merginos. Man atrodė, kad tokioje vietoje negali būti blogai. Juk niekas nesiskundžia po atostogų.
– Bet pamatei kitą salos pusę...
– Supratau, kad kol vieni ilsisi, mėgaujasi maistu ir gėrimais, kiti, tokie kaip aš, kankinasi.
– Bet jeigu atleido iš darbo, gal tavo kaltė?
– Tai kad jie tyli tyli, o po to išsako viską, ką apie tave mano... Nuo pirmos dienos turėtų sakyti, ką blogai darau, kad pasitaisyčiau. Kai pirmą kartą atleido – stipriai išgyvenau, bet man greitai pasiūlė kitą vietą, nes čia buvo sezono pradžia ir trūko žmonių. Bet dabar, kai vėl atleido... Nežinau, ką pasakyti. Aš net pakeičiau miestą: prieš tai gyvenau Agia Napoje – vakarėlių ir jaunimo mieste, bet supratau, kad ta vieta skirta ne man. Pasikalbėjau su kitais lietuviais ir jie rekomendavo Pafosą, sako, čia ramiau.
Kai susitikome, Justinui buvo antroji diena Europos kultūros sostinėje. Atvykęs iš vakaro, jis jau buvo suradęs vietą, kur mėgins dirbti – prabangų restoraną Pafoso centre.
– Šiandien po pietų, penktą valandą, startuoju... Bet nežinau, kaip bus, man atrodo, nieko neišeis. Ką man tada daryti? Pinigų nėra, už nuomą mokėti reikia.
– Kodėl gali neišeiti? Kodėl bloga ta vieta?
– Vieta nebloga, bet vadovas pasakė, kad blogai atrodau, kad viskas netinka... Nei šukuosena, nei apranga. Taip kalbėjo, kad pasijutau pats blogiausias.
– Kas jam neįtiko?
– Mano plaukai, barzda... Tai, dėl ko merginos mane labiausiai vertina. Lietuvoje niekada negirdėjau, kad prastai atrodau. Juk aš tą barzdą prižiūriu, aliejais tepu. Ji nėra labai ilga.
– Liepė nusiskusti?
– Taip, ir man dėl to labai liūdna. Nenoriu... Liepė ir plaukus kirpti. Bet juk aš neauginu kasų. Nesuprantu, kodėl mano šukuosena bloga.
– Kirpsi?
– Aš įvarytas į kampą, neturiu kitos išeities. Jeigu to nepadarysiu – neleis dirbti, o tada blogai. Dabar po visą Pafosą ieškau kirpyklos, bet sekmadienis... Niekur niekas nedirba. Net nebežinau, ką daryti.
Tokia liūdna gaida mūsų susitikimas ir būtų pasibaigęs. Tačiau, pasirodo, plaukai – ne vienintelė Justino bėda.
– Pamatęs mano drabužius bosas susinervino ir liepė normaliai apsirengti. Todėl ieškau ne tik kirpyklos, bet ir paprastų juodų marškinėlių.
– Pasižvalgyk turistams skirtoje mugėje, tikrai surasi.
– Jau visą miestą apibėgau – nėra. Visos maikės tik su užrašais „vodka“, „Cyprus“ ir kitokiais. Nėra paprastos juodos.
– Visame mieste? Niekur niekur nėra juodų marškinėlių?
– Tokia čia sala, nesuprasi... Tikrai niekur nėra. Man pasakė, kad juodi marškinėliai yra privaloma uniformos dalis ir be jų galiu net nesirodyti. Važiuočiau į kitą miestą ieškoti, bet tada tikrai nespėčiau nusikirpti. Gal gali man padėti? Gal turi tokius?
Rodėsi, kad marškinėliai yra gyvybės ir mirties klausimas. Savo lagamine vienus juodus radau ir padovanojau Justinui.
– Amžinai būsiu dėkingas, jeigu reikės pagalbos Kipre – visada prašom kreiptis, - dėkojo ir jo akyse sužibo viltis.
Praėjus porai valandų nuo mūsų susitikimo klaipėdietis rado ir sekmadieniais dirbančią kirpėją. Sukandęs dantis jis paprašė, kad ši nutrumpintų jam plaukus ir barzdą.
Europos kultūros sostinė jokia kultūra Justinui net nekvepia. Jam neįdomu, kad ten daugybė muziejų, senų statinių, griuvėsių ir įvairiausių renginių. „Pafosas visam gyvenimui įsimins ne kaip meno, o kaip suvaržymų miestas, kur negali būti savimi“, – nusiminęs sako jis.
Susiskambinome trečiadienio vakarą, kai jis jau turėjo būti apsipratęs naujame darbe.
– Ar tiko tie marškinėliai? Ar pagyrė naują šukuoseną?
– Baik tu, niekas net nepadėkojo... Tai, kad paaukojau plaukus, bosui visai neįdomu, matyt, ne mane pirmą privertė taip pasielgti. Už marškinėlius labai ačiū, tikrai išgelbėjai, nes, jeigu būčiau jų neturėjęs, iškart būtų išsiuntę namo.
– Tai ar patinka naujasis darbas?
– Oi, tikra tragedija. Virtuvės šefė graikė, angliškai nemoka.... Jos padėjėja šiek tiek kalba rusiškai, o aš nemoku rusų kalbos. Negebėjau ten pritapti. Per vieną dieną supratau, kad reikia ieškotis kitos vietos.
– Bet juk taip norėjai to darbo?
– Paskubėjau, tuo metu nebuvo kitos išeities, juk buvau visai be pinigų. Bet tai vyko prieš tris dienas, dabar jau viskas kitaip.
Telefonu Justinas pasigyrė, kad prabangoje jam neteks dirbti ir kad vėl galės užsiauginti barzdą. Jis įsidarbino paprastame airiškame bare – nešioti alaus ir užkandžių.
– Likau Pafose, nenorėjau vėl vykti į kitą miestą. Kol kas gerai, jokių keistų reikalavimų bosas neturi. Klientų daug, juk visi atvažiuoja tos kultūros pažiūrėti. Reikia tikėtis, kad pavyks uždirbti.
Kai būsite Pafose, sustokite prie Justino, pagirkite jo išvaizdą – be barzdos. Tai jam tikrai daug reikš. Be draugų užsienyje esančiam lietuviui tikrai reikia palaikymo, ypač tokiu sudėtingu – savęs ieškojimo laikotarpiu.