Kodėl mes keliaujame? Man, be kitų motyvų, norisi maksimaliai patirti, kokia yra kitų šalių gyventojų kasdienybė. Aišku, kelios dienos per mažai daryti tvirtas išvadas, bet įspūdis po trumpos išvykos – tai šiek tiek daugiau nei nieko.
Todėl po trijų Stokholme praleistų dienų patirti įspūdžiai neturėtų būti priimami kaip ekspertinė nuomonė apie švedų gyvenimo ypatumus: „Švedai yra tokie ir anokie, nes „Vakarų eksprese“ taip rašė.“
Taigi, kaip gyvena Švedija? Visų pirma, pasitvirtino kalbos, kad skaitmeninėje erdvėje ši šalis yra labiau pažengusi, o gal ir šviesmečiais lenkia kitas valstybes, kurios save priskiria prie pažangiųjų.
Švedai patvirtino ambicijas tapti pirmąja šalimi pasaulyje, kurioje neliks grynųjų pinigų – kelionės metu neteko matyti ar naudotis vietinėmis kronomis, nes visur, įskaitant viešuosius tualetus ar lauko turgelį, galima atsiskaityti turint tik telefoną. Be papildomų mokesčių už valiutos keitimą, jeigu žinai, kaip naudotis skaitmeninio banko įrankiais. Ne vienoje prekybos ir paslaugų vietoje prie kasų pasitinka užrašai, informuojantys, kad grynaisiais atsiskaityti neįmanoma.
Gal ir normalu valstybėje, kuri pirmoji (1661 m.) Europoje pradėjo naudoti popierinius banknotus, o 1967 metais jau naudojosi bankomatais, kai dauguma pasaulio gyventojų dar net nežinojo šio žodžio reikšmės. Kita vertus, ir Klaipėdoje puikiai galima verstis be grynųjų, nors mūsų mieste dar galima pamatyti užrašų „tik grynaisiais“.
Gal kiek įdomesnis potyris – skaitmeninis viešbučio raktas: ne kortelės pavidalu, o telefone įdiegta programėlė. Tai šiek tiek glumina, mat tokiose apgyvendinimo įstaigose įprastai kontakto su žmogumi neišvengsi, o čia pakako telefoną pridėti prie specialaus įrenginio ant pastato fasado ir durys automatiškai atsivėrė.
Beje, praktiškas patarimas – atsiskaitant maitinimo įstaigose dažnai nepakanka įprastinio telefono pridėjimo prie mokėjimo terminalo, operacija neįvyksta tol, kol nepasirenkama arbatpinigių suma, kone kaskart pasiūlomi keli jų dydžio variantai.
Švedija nėra tas kraštas, kuris asocijuojasi su gastronominiais potyriais. Žinoma, yra garsioji pūdyta silkė, bet gal kitą kartą. Tačiau su bulvių koše ir bruknėmis patiekiamus tradicinius mėsos kukulius reikėtų išbandyti, juolab, kad jų yra įvairiausių.
Pavyzdžiui, aš valgiau briedienos, o mano žmona išsirinko elnieną. Be jų pasirinkimų buvo dar bent keli. Įdomiausias – meškos mėsos kukuliai, tačiau maitinimo įstaigoje Sodermalmo saloje buvo nurodyta, kad dabar jų nėra, nes ne sezonas. Keista, pamaniau, nes gamtoje meškos gaudo žmones ir daro iš jų kukulius, o švedai nusprendė, jog gali būti ir atvirkščiai.
Ką dar galima pamatyti Stokholme, ko tikrai nerasite Klaipėdoje ir visoje Lietuvoje? Ogi vaivorykštės spalvomis nudažytą perėją, kurių Švedijos sostinėje matėme ne vieną ir jomis perėjome.
Pagalvojau – žmonės į šią perėją žiūri kaip į perėją, kas, matyt, yra visiškai normalu: vieta, skirta civilizuotai pereiti gatvę. Prisiminiau, kokia reakcija kilo, kai prieš kelerius metus perėja taip buvo nudažyta viename Lietuvos mieste: televizijoje tai buvo dominuojanti tema, dalis gyventojų šį veiksmą vertino kaip grėsmę valstybei, buvo rengiami protestai, sekė bandymai slapta naikinti tą perėją, telkėsi kažkokie būriai kažkokiems tikslams.
Žodžiu, šurmulys kilo nemažas. Matyt, jis sugeneravo tiek energijos, kurią pavertus elektra, jos Lietuvai užtektų kokius metus, o gal dar galėtume ir eksportuoti. Į tą pačią Švediją, iš kurios dabar nemažai elektros importuojame. Arba tą energijos kiekį paversti kažkokiu kitu bendru gėriu. Bet ne, mūsų visuomenė yra nusprendusi, kad pyktis yra geriausia, ką tokiose situacijose galima sukurti. Tam tikra pykčio vadyba.
Stokholmas yra išskirtinis tuo, kad miestas išsidėstęs per kelias salas, todėl savo pažintinius maršrutus reikėtų planuoti taip, jog dienos pabaigoje išsekus jėgoms nuo savo tikslo nebūtumėte atskirtas vandens.
Aišku, ten kursuoja į vietinio susisiekimo sistemą įtraukti keltai-autobusai, o jeigu tokiu momentu esate Riddarfjardeno įlankoje centrinėje miesto dalyje, tai galima pasinaudoti „Zeam“ – nedideliu savaeigiu elektriniu keltu, kuris veikia žoliapjovės-roboto principu, pats randa, kur prisišvartuoti ir išleisti keleivius. Kaip į jį patekti? Čia gi Stokholmas, užtenka telefono bei nedidelio terminalo.
Be pirmaujančių inovacijų šiame mieste galima pamatyti ir tai, kas primena senus laikus – pavyzdžiui, galima nueiti prie namo, ant kurio stogo gyveno Astridos Lindgren personažas Karlsonas. Sakoma, kad garsiajai rašytojai šios istorijos idėja kilo pamačius būtent šį kiemelį. Jeigu kas susidomėtų, jo adresas – Vulcanusgatan 12. Namas – ne tas iš sovietinio filmuko, su juo nelyginkite, bet „Svensk filmindustri“ kūrinyje jis tikrai yra.
Beje, prisėdus vienoje užkandinėje kavos, širdį paglostė barmeno komentaras, kad jis žinąs Lietuvą (teiravosi, iš kur mes, kai su žmona tarpusavyje kalbėjome lietuviškai) bei labai mėgstąs keliautoją iš Lietuvos Lisanną. Vėliau patikrinus paaiškėjo, kad ji yra estė, bet vis tiek malonu, jog mūsų jau nepainioja su Rusija.
Taip pat verta pasivažinėti metro, nes kai kurios jo stotys yra tikri meno kūriniai. Man labiausiai patikusių stočių trejetukas: Kungstradgarden, T-Centralen ir Radhuset. Bilietas pažymėjus galioja 75 minutes, atstumai tarp stočių nedideli, todėl tiek laiko puikiai užtenka ekskursijai po žeme.
Nors Švedija yra viena turtingiausių (pagal statistiką) ir laimingiausia (pagal apklausas) šalis pasaulyje, tokio gyvenimo išraiška – ne materialinės vartybės, todėl Stokholme nepamatysite daugybės išskirtinių automobilių ar kitų prabangos požymių.
Pagal švedų filosofiją – lagom: laimę reiškia pusiausvyra, „nei per daug, nei per mažai“, subtilūs pokyčiai kasdienybėje ir gebėjimas rasti laiko tam, kas svarbiausia.