Užaugau Kėdainiuose, netoli geležinkelio bėgių. Tuomet traukinių nekenčiau ir net rezgiau planą juos susprogdinti (kaip kine), ypač 7.30 val. ryto, kai vagonų dardėjimas atstodavo mokyklinį žadintuvą. Bet paskui nutiko, kaip dažnai būna gyvenime – neapykantą pakeitė meilė, o traukiniai iš įprastos susisiekimo priemonės virto prabangiais viešbučiais ant ratų, vežančiais mus po kvapą gniaužiančius kraštus.
Turbūt visi esate girdėję apie „Rytų ekspresą“? Šis legendinis traukinys iš Agatos Kristi romanų iš tiesų egzistuoja – jis dabar priklauso prabangių viešbučių, traukinių ir laivų kompanijai „Belmond“, o ji turi net keletą prabangių traukinių pasaulyje – nuo Azijos iki Pietų Amerikos. Vienas naujausių kompanijos maršrutų, atidarytas 2016-aisiais po 7 milijonų svarų investicijų – tai mėlynojo kraujo „Grand Hibernian“ (Hiberia – tai klasikinis lotyniškas Airijos pavadinimas).
Iš visų siūlomų pasirinkau trumpiausią variantą pavadinimu „Airijos skonis“ – tai optimalus maršrutas smagiai praleisti ilgąjį savaitgalį: iš Vilniaus Dublinas pasiekiamas per kelias valandas lėktuvu, o po kelionės dar galima pasilikti porai dienų Airijos sostinėje.
Pirmas darbas – pamiršti piniginę
Nors esu išmaišiusi daug pasaulio, Dublinas man visada likdavo kažkur paraštėse. Bet per pirmąsias valandas jis mane pakerėjo – kur kas draugiškesne atmosfera nei, tarkim, Londone ir besišypsančiais žmonėmis. Tai buvo puiki kelionės įžanga. Paskui atsidaviau į traukinio įgulos rankas, o kas yra keliavę su „Belmond“ kompanija, žino, kad tai reiškia tiesiog atsidurti svajonių pasaulyje. Prabangių svajonių.
Bet apie viską – nuo pradžių. Pasaka pradedama kurti dar neatvykus į traukinį. Jeigu naktį prieš kelionę traukiniu apsistoji Dubline, savo lagaminus gali palikti bet kuriame sostinės viešbutyje, savo kambaryje. Juos rasi savo kupė jau atvykęs į traukinį. Į traukinio kainą įskaičiuotas ir keliautojo pristatymas į Dublino geležinkelio stotį privačiu transportu. O paskui gali pamiršti piniginę. Artimiausias 48 valandas jos tau neprireiks, net jei įsigeistum rūšinio šampano ar ypatingo viskio.
Čia, traukinyje, yra visko, ir nelimituotai. Tiesa, reikia atlikti mažus namų darbus. Tarkim, pasirūpinti apranga. Pageidautina, kad į vakarienę atvyktumėte pasipuošę. „Kaklaryšis pageidaujamas, bet neprivalomas“, – diskretiškai šypsosi kompanijos atstovai. Bet aš iš savo patirties galiu pasakyti: visi vakarieniaus pasipuošę, todėl geriau vakarine apranga pasirūpinti prieš įsėdant į traukinį. Ekskursijoms, kurios vyks sustojus traukiniui, reikėtų įsimesti patogesnių drabužių.
Georgian stilius ir keltų raštai
12 val. dienos. „Grand Hiberian“ pajuda iš geležinkelio stoties, visi 40 keleivių sėdime vadinamajame „Observation“ vagone, čia trumpas instruktažas ir tvyranti būsimų nuotykių atmosfera. Traukinyje be šio poilsio vagono – du restoranai, baras, kiekvienoje kupė – dvi lovos, atskiras vonios kambarys su dušu. Kiekvienas iš dešimties traukinio vagonų pavadintas Airijos grafysčių vardais – Kilderas (Kildary), Veksfordas (Wexford), Slaigas (Sligo), Keris (Kerry), Daunas (Down), Voterfordas (Waterford), Leitrimas (Leitrim), Fermana (Fermanagh), Donegolas (Donegal) ir Karlou (Carlow).
Traukinys įrengtas elegantišku ir prašmatniu Dublino Georgian stiliumi, persipynusiu su tradiciniais keltiškais elementais. Traukinio interjerą kūrė dizainerių kompanija „James Park Associates“, kuri anksčiau darbavosi prie prabangaus „Eastern & Oriental Express“ traukinio, kursuojančio Azijoje.
Dvidešimt kupė – skoningas, elegantiškas dizainas su vilnoniais pledais, paveikslais, dauguma interjero detalių – kilimai, taurės, indai, net raktų pakabukai – dekoruoti tradiciniu airišku keltišku mazgu: tai įvairūs persipinančių mazgų raštų variantai be pradžios ir be pabaigos, simbolizuojantys nepertraukiamumą, tėkmę, kur praeitis, dabartis ir ateitis – tai viena visuma. Nesibaigianti kelionė.
Lėtai ir prabangiai
Traukinio vadovas rankose laiko knygą, kuri pralinksmina visus keliautojus. Tai kokteilių gidas „Išgerti su šventaisiais. Nusidėjėlių gidas į šventą laimingą valandą“ („Drinking with the Saints: The Sinner’s Guide to a Holy Happy Hour“), kur sudėti bemaž 300 alkoholinių kokteilių receptų, kuriuos sukūrė vienuoliai ir šio pasaulio šventieji. Panašu, kad kelionė traukiniu nebus nuobodus klasikinių istorijos ir geografijos žinių pasikartojimas!
Traukinys važiuoja link Belfasto ir netrukus kerta Airijos ir Šiaurės Airijos sieną. Pro langą matyti Airijos jūra, akmeningi skardžiai ir vaiski pievų žaluma. Kaip aš anksčiau nebuvau įvertinusi Airijos grožio! „Grand Hiberian“ važiuoja išdidžiai, vos 60–70 kilometrų per valandą greičiu, sustodamas praleisti greituosius traukinius, o mes... pietaujame. Trijų patiekalų pietūs iš meniu, gali pasirinkti patinkantį variantą. Visi pusryčiai, pietūs ir vakarienės čia – tikra gurmanų šventė, tai skonių kelionė per Airiją su puikiais mažų ūkininkų sūriais, rūkyta žuvimi, puikiais kepsniais, jūrų šukutėmis, airiška tradicine žuviene „Chowder“, elniena ir antiena, vegetariškais patiekalais, viskas ruošiama tik iš vietinių airiškių produktų, o tradicijos susipina su modernumu.
Kaskart svečiai aikteli išvydę, ką šefas sukūrė jų lėkštėje. Ką tik traukinio vyriausiuoju šefu tapo buvęs prabangaus viešbučio „The Dylan“ šefas, Airijoje gerai žinomas Markas Bodie. Beje, traukinio kompanija organizuoja ir temines išvykas, kai maistą ruošia specialūs „Michelin“ žvaigždutėmis apdovanoti šefai.
Ant karalienės sofos
Mes į ją patekome, kai ji lankytojams jau buvo uždaryta, tuomet rūmuose buvo tik mūsų grupė. Buvo leidžiama apžiūrėti viską, išskyrus miegamuosius kambarius. Jautiesi tarsi esantis svetimuose namuose – pavyzdžiui, išdėlioti rėmeliai su mažojo sosto paveldėtojo princo George’o, princo Hario ir Meghan Markle, karalienės jaunystės ir kitomis šeimos nuotraukomis. Maža to, čia, pagrindiniame pilies salone „Drawing Room“, mums buvo patiekta aftenoon tea, atidarytos durys į sodą.
Pilies istoriją suvoki tik tada, kai supranti, kad čia lankėsi ne tik JAV prezidentai George’as W. Bushas, Franklinas Roosveltas, bet pats Benjaminas Franklinas dar XVIII amžiuje! Būnant tokioje erdvėje baugu net atsiremti į sieną (nors galima sėdėti ant baldų), pilies prižiūrėtojai prašo elgtis labai atsargiai. Sako, jeigu lankytojai sudaužo kokią taurę, jos nebėra, kuo pakeisti. Žodžiu, apsilankymas palieka labai unikalų potyrį.
Tiesa, pilis ne nuolat būna atidaryta lankytojams – kai čia vieši karališkosios šeimos nariai ar vyksta valstybiniai vizitai, traukinio keleiviams siūloma aplankyti „Titaniko Belfastą“ – juk būtent čia buvo pastatytas šis legendinis laivas. Tuomet lankomasi „Titaniko“ muziejuje – vietoje, iš kur į JAV išplaukė laivas, pamatomas paminklas aukoms, pasakojamos niekur negirdėtos vietinės istorijos.
Pavyzdžiui, apie senutę, kuri išgyveno laivo tragediją, bet gyvenimo pabaigoje be pinigų atsidūrė senelių namuose ir vertėsi tuo, kad pasirašinėdavo ant atvirukų su „Titaniku“. Sako, kad šis verslas jai visi neblogai sekėsi, o mirė ji prieš keletą metų.
Vakarėliai iki paryčių
Bet grįžkime prie traukinio, arba, tiesiogine prasme, į traukinį. Mes vėl jame, o „Grand Hiberian“ pajuda link Kilkenio (Kilkenny). Mes turime laiko pasipuošti vakarienei. Lėkštėse – vėl žadą atimantys patiekalai, o prie gretimų staliukų – draugiški, inteligentiški kaimynai, damos žiba deimantais, vyrai vilki elegantiškus kostiumus. Vienas – buvęs karinių pajėgų pilotas iš JAV, gausi amerikiečių šeima, tėvai ir dukterys su vyrais, keletas britų, aštuoniomis kalbomis kalbantis filantropas, turintis šimtus sudėtingiausių klausimų ekskursijų vadovams... Vakarėlis iš restorano persikelia į barą, traukinys sustoja nakčiai (ypač patogu tiems, kurie negali užmigti traukiniui važiuojant). Į traukinį sulipa airių tautinių šokių trupė. Linksmybės iki paryčių!
Pas George'o Clooney gimines
Atsibudusi užsisakau kavos į savo kupė. Geriu žiūrėdama į pro langą skriejantį vaizdą: žalios kalvos, lankose ganosi avys, pro šalį pralekia akmeninių senovinių airiškų namų fragmentai. Netrukus susiruošiu ir pusryčių. Žinoma, iškart pasiūloma prabangaus šampano... Mes kertame sieną, judame link Kilkenio, viduramžių miesto Airijoje, kur žymioji pilis pastatyta dar XII amžiuje.
Be abejo, alaus mėgėjams šio miestelio vardas, visų pirma, girdėtas dėl „Kilkenny“ alaus daryklos. Beje, ar žinote, kad pagal alų seniau buvo galima suprasti, katalikams ar protestantams priklauso aludė? Tai štai „Kilkenny“ yra katalikų alus, o „Guinness“ – protestantų. Dar Kilkenis garsus tuo, kad jis – žavingojo amerikiečių aktoriaus George‘o Clooney senelių gimtinė, aktorius vis dar čia atvyksta aplankyti savo airiškųjų giminių (pastarąjį kartą buvo balandį aplankyti savo pusbrolių).
Vakaras toks puikus, kad visas traukinys traukia vietines balades – tai taip smagu! Dainos sklinda plačiai pro traukinio langus. O jis jau sustojęs, pasiruošęs paskutinei svečių nakvynei. Rytoj ryte traukinys grįš atgal į Dublino geležinkelio stotį mums pusryčiaujant.
P. S. Tai buvo dvi dienos nuotykių, prabangą kabinant kupinais šaukštais. Galima rinktis dviejų, keturių arba šešių naktų keliones. Dvi naktys žmogui kainuos nuo 3160, keturios – nuo 5420, o šešios – nuo 7722 eurų. Tai malonumas, kurį reikia patirti bent kartą gyvenime. Ieškant kuklesnio varianto, galima rinktis vienos dienos išvyką „Belmond“ traukinu „British Pulman“, išvykstančio iš Londono – tai kainuoja šiek tiek per 400 eurų.
Straipsnis buvo spausdintas žurnale „Aš IKONA“