Ar „šaltieji“ norvegai tikrai tokie „šalti“?
Pirmasis įspūdis atvykus į Oslą – niūru, daug pilkų atspalvių, bet jokios nuostabos nesukelia, juk žmogų iš Vilniaus sunku nustebinti oro prasme. Atvykus į centrinę miesto dalį, susigūžę vaikšto vietiniai, žiema dar nesibaigusi, sniegas įšalęs, kietas, labai slidu, o patys norvegai juokiasi, kad jų kūnai tiesiog yra išmokę laviruoti ir mobilizuotis prie ledinio paviršiaus.
Pastebėta, jog daug kas taip pat avi geležines apsaugas, panašias į grandinėles, kurios yra skirtos apsaugoti nuo paslydimo žiemos metu. Jie šypsosi, kad jas išgirsti yra lengviau nei pamatyti.
Einame gilyn į miestą ir bandome užmegzti kontaktą – beveik visi atsisakė kalbėti į kamerą, bet už kameros visi mielai dalinosi savo mintimis. Taigi, uždavus klausimą tiesiai šviesiai, ar save laiko šaltais bei uždarais žmonėmis, kai kurie truputį pasimetė, kai kurie nusišypsojo ar pasijuokė, tačiau beveik visi pritarė, kad toks yra pirmas įspūdis, jog norvegas beveik niekada neprieis pirmas ir išlaikys atstumą.
Visgi jeigu prasideda pokalbis, jie tampa itin atvirais ir net iš vieno asmens teko išgirsti žodį „naiviais“. Girdint juos taip kalbant apie save, širdis suminkštėja bei pasidaro šilčiau.
Ar tikrai taip lengva prarasti vaikus Norvegijoje?
Uuuh... Koks jautrus ir skausmingas klausimas. Anot Osle 14 metų gyvenančios latvės Ligos, taip – vaikus ten prarasti lengva ir tokie atvejai tikrai vyksta net padoriose šeimose. Žinoma, didesnis institucijų dėmesys skiriamas atvykėlių šeimoms, taip pat pasitaiko atvejų, kai pateikiami melagingi parodymai.
Kalbos barjeras, kitų kultūrų kitoks vaikų auklėjimas Norvegijos institucijoms pasitikėjimo atvykėlių šeimomis neprideda.
Meilė ir ko norvegai niekada nedarytų
Meilė – rimta ir sudėtinga tema neaplenkianti nė vieno. Tik kaip ji skirtingai išreiškiama bei suvokiama kiekvienoje kultūroje ir kaip kartais reikia būti atsargiems norint išreikšti susidomėjimą patinkančiu asmeniui. Tai ypač galioja Skandinavijoje.
Kelionės metu kalbinau Ligą, latvę, kuri dalinosi savo asmenine ir ne tik patirtimi. Paklausta apie norvegų šaltumą ir ar tiesa, kad jie neišreiškia savo emocijų, Liga nei sekundei nedvejojusi iškart atsako: „Taip, jie tikrai nerodo per daug savo emocijų ir vienintelis atvejis, kada tą padaro, yra po kelių išlenktų gėrimų penktadienio ar šeštadienio vakarą bare.“
Smalsumas daro savo ir neiškentusi deduosi patogius batus ir einu pasižiūrėti, kas vyksta šeštadienio vakarą bare. Staigmena, staigmena! Daug žmonių baruose, lauke šalta, kai kurie stovi pakampėse, kai kurie linksminasi šokių aikštelėje, dauguma su gėrimais, bet tenka kažkiek nusivilti, per didelio draugiškumo nepajusta.
Toliau kalbinant Ligą, įdomu išgirsti, kaip jie rodo dėmesį. Ogi pasirodo, kad nei vyras, nei moteris pirmas neprieina užkalbinti, nebent visas veiksmas vyksta po gėrimo taurės arba internetinėse pažinčių svetainėse.
Ligai tęsiant kalbą apie norvegų susipažinimo ypatumus ir subtilybes, ji prasitaria, kad, pavyzdžiui, Latvijoje, vaikinas galėtų pliaukštelėti merginai per užpakalį juokais, gal kai kam tai pasirodytų juokinga, kai kam ne, bet Norvegijoje tai tiesiog niekada neįvyktų. Niekada.
Draugų susitikimas planuojamas 6 mėn. į priekį
Liūdnos žinios (o gal ir ne). Santykiai iširo, o paklausta Liga, ar norėtų vaikino norvego, deja, truputį sudvejojusi, bet atsako, kad ne. Paaiškina, jog visgi kultūriniai skirtumai per dideli, viskas pas juos turi būti suplanuota anksčiausiai keli mėnesiai į priekį. Norint susitikti su draugais, numatomas vizitas 6 mėnesiams į priekį. Susitikti su draugais iš anksto nesusitarus – misija visgi nelabai įmanoma.
Po vizito daromos išvados, kad Oslas – miestas, kuriame šalti atspalviai ir batai, apkaustyti geležinėmis grandinėlėmis, iš tiesų slepia šiltas bei net naivias širdis. Meilės ir draugystės išraiška ne visada mums suprantama, bet parodykite, kuriame krašte ji aiškiai suprantama?
Per vizitą pamatėme Norvegiją ne tik per skandalingas naujienų antraštes apie vaikų paėmimus, tačiau ir pro nuoširdžius kasdienius momentus, kurie šiame šaltame krašte šildo širdis.
