Nuo Ukrainos nusisukusios šalies piliečiai nepaliauja raudonuoti dėl savo valdžios sprendimų: kaip mes žiūrėsime ukrainiečiams į akis po karo?

Paskutiniu metu mūsų pokalbiai vis sukasi apie karą Ukrainoje. Tai yra suprantama, žmonių nervai įtempti, visi gyvena karu, tad natūralu, jog kalbos apie jį dominuoja ir mūsų kasdienybėje. Aišku, neišvengiamai ateina šioks toks pripratimas prie situacijos, žmonės pamažu su ja susigyvena ir nerimo lygis bent jau stabilizuojasi. Arba netgi truputį prislopsta, nes matant kaip ukrainiečiai taršo tą išliaupsintąją, antrą pagal gerumą armiją pasaulyje, ateina suvokimas, kad gal tas raudonas fašistinis brudas ir nėra toks baisus, koks piešiamas.

Šis karas parodė, kad rusų armija tėra neorganizuotų ir demoralizuotų driskių gauja, kuri sugeba šauniai šaudyti į beginklius gyventojus ir plėšti jų butus bei parduotuves. Dar susidūrusi su ukrainiečių kovotojais, gali mesti savo tankus ir šauniai pabėgti į mišką.

Stebint visa tai stiprėja įspūdis, kad esame saugesni ir stipresni, nei atrodė anksčiau. Ima net atrodyti, kad reikalui prispyrus, mūsų, tai yra NATO kariuomenė sutaršytų tuos driskius per 48 ar kiek tai valandų. Aišku, čia kalbant tik apie NATO valstybes nares. Kitoms Rusijos kaimynėms yra sunkiau. Praeitame tekste jau kalbėjome apie Moldovą, kuri, jei tik Ukraina būtų įveikta, atsidurtų maksimaliame pavojuje. Kad ir kokia apgailėtina būtų rusų armija, į naują karą mestos gyvos mėsos jai užtektų nugalėti Moldovai, kuri yra per maža, per vieniša ir per skurdi, kad rimčiau pasipriešintų Rusijai.

Tačiau be jau aptartos Moldovos yra dar viena šalis, sėdinti suglaudusi ausis, kad tik niekam neužkliūtų. Tačiau bandydama sėdėti tyliai pridaro tiek nesąmonių, kad dar labiau iškyla viešojoje erdvėje. Ir deja, ne gerąja prasme. Ta šalis yra lietuvių mėgstama Gruzija arba kaip ją dabar labiau priimta vadinti – Sakartvelas.