Pirmiausia, vienas dalykas užbėgant įvykiams už akių – kai jūsų paprašys iš Sardinijos lauktuvių parvežti sardinių, nieko nežadėkite. Iš karto įspėju: sardiniečių neklausinėkite apie Sardinijos pavadinimo bei sardinių ryšį, nes jie labai sutrinka ir puola... gūglinti. Salos pavadinimas kilęs visai ne nuo žuvų – sardinių čia nėra nei tradiciniuose meniu, nei jų vaizdų ant suvenyrų.
Iš kur kilęs salos pavadinimas, vienos aiškios versijos nėra, tai gali reikšti Pėdsaką smėlyje (taip sala atrodo iš viršaus) arba Didžiąją žaliąją salą. Smėlis ar žaluma, patys pasirinkite, nes saloje netrūksta nei to, nei to. Ar Sardinija yra Italija? Oficialiai taip, bet vietiniai kalba savo sardų kalba, kurios nesupranta italai iš žemyno. Maža to, Šiaurės ir Pietų Sardinijos gyventojų kalbos skiriasi, jie tarpusavyje nesusikalba ir tuomet pereina prie italų.
Vietoje populiarios salos šiaurės – pietūs
Nors daugumos skrendančiųjų į Sardiniją tikslas – Costa Smeralda, šiaurinis salos krantas su daugybe pliažų, viešbučių ir milijonus kainuojančių jachtų, prisišvartavusių prabangiajame Porto Cervo kurorte su „Louis Vuitton“ butikais, mes su kelionių dizainere Aja, atskridę į sostinės Kaljario oro uostą, sukame salos pietų link.
Tai regionas, konkuruojantis su populiariąja salos šiaure, labiau istorinis, mažiau turistinis ir dėl to itin įdomus. Čia vien griežtai saugomi regioniniai parkai, namus galima statyti trys kilometrai nuo paplūdimio.
Pirma mūsų stotelė – tai unikalus viešbutis „Forte Village“, kuriame atostogauja tokios įžymybės, kaip Davidas Beckhamas ir Stingas. O klientūra tokia, kad žvaigždės gali laisvai likti inkognito – pasakojama, jog tada, kai viešbutyje buvo Penelope Cruz, kiti svečiai ją priėmė kaip vieną iš įprastų poilsiautojų, visai nekreipdami dėmesio. Šią vasarą viešbutį visai savaitei užsisakė „Dolce & Gabanna“ mados namai – sukvies savo klientus parodyti naujausių kolekcijų, o pačiame viešbutyje atidarė savo „pop up“ butiką. Viešbutis išlepintas žvaigždžių dėmesio – čia vyksta kasmetinis Sardinijos kino festivalis.
Iš tiesų, tai net ne viešbutis, o milžiniškas prabangus kompleksas su 8 viešbučiais, 21 restoranu, 14 barų ir prabangiomis vilomis.
„Pirmą kartą jame lankausi tada, kai mano sūnus dar buvo mažas, o dabar jam jau 21-i, – pasakoja Aja. – Iš tiesų, čia užaugo ne viena karta, vaikai, poilsiavę su savo tėvais, jau skrenda su savo atžalomis. Pušynuose ant Viduržemio jūros kranto paskendusioje teritorijoje karaliauja ramybė, o gali rasti visko – nuo „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintų restoranų iki nuosavo kartodromo.“
Viešbutis turi net savo nuosavą gėlo vandens ežerą ir areną, kurioje koncertuoja tokios žvaigždės, kaip Stingas ar Andrea Bocelli. Tai tarsi atskiras miestas, tačiau nejusti jokio turistinio šurmulio ir jokios skubos, staliukai svečiams mažyčiuose restoranuose, pavyzdžiui, rezervuojami visam vakarui, tad niekas nelipa ant kulnų. Vilų svečius aptarnauja asmeniniai liokajai, o personalas išmokytas netarti žodžio „ne“.
Aliejaus baseine su futbolo žvaigždėmis
Pirmąją dieną netariame „ne“ talasoterapijai. Viešbutis jau 45 metus tobulina gydymosi vandeniu meną, turi sudaręs net šešių baseinų su skirtingu vandeniu programą. Viename jų tiek magnio druskos, kad vanduo tarsi aliejus. Šią talasoterapiją mėgsta ne tik viešbučio svečiai, bet ir profesionalūs Italijos sportininkai, kurie po įtemptų sporto sezonų čia atgauna jėgas.
Jei jau prakalbome apie sportą, čia veikia arti 30 profesionalių akademijų, kurias galite lankyti viešnagės metu.
„Ir tikrai ne taip, kaip masiniuose viešbučiuose, kur ryte kavą nešiojęs padavėjas per pietus jau veda vandens aerobiką“, – juokiasi Aja.
Futbolo čia moko „Real Madrid“ žvaigždės, o krepšinio – legendinis Ettore Messina, „EA7 Emporio Armani Milan“ strategas. Teniso akademijoje savo karjerą pradėjo ne vienas garsus tenisininkas, o šįmet tarp kitų šio sporto žvaigždžių treneriu dirbs visų laikų geriausias Latvijos tenisininkas Ernestas Gulbis.
Nenorite sportinių iššūkių per atostogas, gal tuomet tiks „Barbės“ akademija? Šiame viešbutyje pagal išskirtinį kontraktą su kompanija „Mattel“ veikia vienintelis toks pasaulyje Barbės namas – realaus dydžio pastatas su visais Barbėms reikalingais dalykais – papuošalais, kosmetika, baldais ir net virtuve.
„Mūsų Barbių namas toks garsus, kad anksčiau sulaukdavau netgi prašymų jame apsistoti“, – juokiasi lietuvė Sandra Petkutė, ne vienus metus dirbanti viešbučio rezervavimo padalinyje.
Beje, Sandra nenustodama beria komplimentus Sardinijai – čia liko gyventi net tada, kai baigėsi į šią salą ją paviliojusi meilė:
„Net žiemą čia šviečia saulė, o grįžimas į Pietų Sardiniją man lyg grįžimas į senus laikus. Čia žmonės dirba, džiaugiasi gyvenimu, išgeria vyno taurę ir... toliau dirba.“
Londone svaiginančią karjerą geriausiuose viešbučiuose dariusi Raffaella Zedda iš „Forte Village“ pritaria kolegei Sandrai: „Grįžau atgal į Sardiniją, nes ilgėjausi žydro dangaus ir... pomidorų. Ten visos daržovės absoliučiai vienodo skonio.“
Kirmėliukų šokis gurmaniškame sūryje
Lyg būtų mažai 21 restorano (o trijų žvaigždučių „Michelin“ šefo Heinzo Becko vadovaujamas mums iš viso yra už tvoros), Aja užsako pusryčius į savo suito terasą, pakibusią virš smėlėto paplūdimio ir Viduržemio jūros bangų. Rytą į terasą įvairuoja elegantiški stalai, baltos krakmolytos staltiesės plevėsuoja nuo jūros pučiant vėsiam mistraliui, o sidabriniuose induose atsispindi Sardiniją žadinanti rytinė saulė.
Ajos įprotis pirmą kavos puodelį išgerti viešbučio kambaryje virsta rytine gurmaniška fiesta ir tai nebus paskutinis kartas, kai vaišingų vietinių teks tiesiog maldauti: stop. Tarkime, vėliau, vakare, po keturių rūšių pastos užkandžiams bei septynių pagrindinių patiekalų (privalote paragauti, jie sako) atsiveja pasiūlymas iškepti ėriuko smegenų.
„Ir palikite dar vietos desertui, mūsų tipiškos sūrio saulutės su žemuoginio arbuto medumi ir mirtų ledais yra tiesiog privalomos“, – jie šypsosi.
Sardinijos maistas yra tiesiog dieviškas, jau pradedant traškia, tik čia kepama vietos duona, ypač plona it popierius „pane carasau“, pagardinta alyvuogių aliejumi. Valgymas apskritai yra šventas dalykas, tikras sardinietis net neatsilieps į telefono skambutį, jeigu prieš jį garuoja pasta. Apie maistą jie gali kalbėti valandų valandas ir tie pasakojimai nebūtinai žadins apetitą. Mums vakarieniaujant „Forte Village“ vyninėje „Cantina del Forte“ padavėja pasakoja romantišką istoriją, kaip jos močiutė, pagaminusi sūrį, padeda matomoje namų vietoje ir atidaro duris, kad atskristų... drugelis.
Šis, pasirodo, sudeda kiaušinėlius, iš jų išsiritusios lervos minta sūriu, o virškinimo rūgštys paverčia sūrį puria mase. Šis „kasu marcu“ sūris valgomas su tomis gyvomis lervomis, kurios dar ir šokinėja!
„Bet dabar, – atsidūsta moteris, – Europa uždraudė mums tą sūrį gaminti, jo paragauti galima tik juodojoje rinkoje, kaimuose.“
Sardiniečiai turi ir daugiau nuoskaudų. Pavyzdžiui, visame pasaulyje garsus Romano pekorinas, avių pieno sūris, iš tikrųjų yra gaminamas ne sostinėje – visi Romano pekorino keliai veda ne į Romą, o į Sardiniją! Ėriuko smegenų paštetą mes kažkaip įveiksime, bet nuo paskrudusios kiaulės odos kancerogenų miršta žmonės, sako Pasaulio sveikatos organizacija.
„Baikit juokus, tai natūralus kolagenas“, – juokiasi ilgiausiai pasaulyje gyvenantys salos gyventojai. Jie, beje, pasauliui padovanojo tokį pat prašmatnų delikatesą, kaip trumai – tai botarga, džiovintų kefalių ikrai.
Kitą rytą važiuojame į nedidelį Pulos miestelį mokytis sardiniečių virtuvės paslapčių pas Marią Eleną Piddiu į jos jaukią virtuvę istoriniame miestelio centre. Ir čia mus lydi neįtikėtini sutapimai: kažkada Maria važinėjo rožiniu fiatu, kuris buvo sukurtas specialiai italų ELLE, o paklaususi, iš kur atvykome, tuoj pasako žinomos Lietuvoje poros pavardę – jie pas ją mokėsi gaminti.
„Ar žinote, kad tai vieni turtingiausių lietuvių?“ – klausiame. O žavioji Maria tik šypsosi ir kviečia mokytis pagaminti „culurgiones“, vietinius raviolius, įdarytus bulvėmis, mėtomis ir, aišku, pekorinu. Tačiau jų gamyba niekis, palyginus su „malloreddus“ – tai senoviniai mažulyčiai sardinietiški makaroniukai, kuriuos lėtai po vieną susukti tarp pirštų tarsi varžtelius gali būti tikra bausmė.
„Tiems, kurie Sardiniją vadina Italija“, – juokiasi Aja.
Žydrosios zonos magija
Laimei, kad po maisto fiestos laukia žygis po laukinius Pietų Sardinijos paplūdimius Pulos regioniniame parke. Mus pasitinka jau 20 metų Italiją dėl Sardinijos palikęs Andrea Mentasti iš „Ajoha“ kompanijos, kviečiančios poilsiautojus pakilti nuo šezlongų ir atrasti nepaliestą salos grožį.
Tądien siaučia vėjas, ir pats Andrea prisipažįsta, kad šiandien išties ekstremalu (neminėjau, jog Sardinija dar vadinama ir vėjų sala?). Iš tiesų, oras leidžia per metus net 11 mėnesių keliauti į žygius po salą. Dar nuo XVI amžiaus stovinčio Malfatano apsaugos bokšto atsiveria pribloškianti panorama (jei nenubloškia vėjas). Vanduo skaidrus, o jo spalvos mainosi nuo smaragdinės žalios iki turkio. Čia pat yra ir labiausiai fotografuojamas Sardinijos paplūdimys, salos vizitinė kortelė – visiškai balto smėlio Tuerredda. Esame jame tik vieni, mes ir vėjas, tai taip romantiška, bet Andrea mus nuleidžia ant žemės – sezono metu jis toks populiarus, kad į jį patekimas ribojamas – įleidžiamas tik tūkstantis poilsiautojų.
Kita stotelė mūsų laukia šalia esančiame miestelyje pas menininkę Marileną Leddą, kuriančią nuostabius dalykus savo sardinietiškame namelyje, paskendusiame citrinmedžiuose ir žydinčiose gėlėse. Čia, nepakartojamoje ramybėje, moterys siuvinėja vyriškus baltinius, jie bus tautinio kostiumo dalis įspūdingam „Sant’EFisio“ festivaliui (tai išpuoštų karietų, kurias traukia jaučiai, paradas žiedlapiais nubarstytomis Kaljario gatvėmis).
Baltutėlę marškinių apykaklę ji pakelia į saulę, ir matyti, kokiu neįtikėtinu kruopštumu ten išsiuvinėti miniatiūriniai paukščiai, migdolai, vietiniai simboliai.
Dvi moterys tokius marškinius siuvinėja visą mėnesį nuo ryto iki vakaro. Įspūdingi marškiniai balta standžia apykakle primena ne tautinio kostiumo dalį, o aukštosios mados kolekcijos kūrinį kažkur Paryžiuje ar Romoje. Ar jūs parduodate, klausiu įsivaizduodamas šalia Stefano Gabbaną.
„Ne, – sako senjora Marilena, – mes dirbame tik pagal užsakymą, kostiumai skirti pasipuošti per religines šventes. Tai labai brangu, ne kiekvienas gali juos turėti.“
Marškinių vertė – apie 3,5 tūkstančio eurų. Moteris netoli Teulados miestelio gyvena tarsi rojuje – paėmusi teptuką saulės nutviekstoje terasoje, ji ant lėkštės piešia grakštų paukštį, o šalia jos milžinišką uodegą skleidžia šalia vaikščiojantis tikras povas. Tikrai rojus, jei rojuje yra povų, Dievas mato.
Beje, į rojų sardiniečai patenka ne taip greitai. Sardinija yra pasaulio ilgaamžiškumo rekordininkė, viena iš penkių pasaulio vietų, turinčių „Žydrosios zonos“ statusą kartu su Japonija, Kosta Rika, Kalifornija ir Graikija. Pripažinta, kad čia žmonės gyvena ilgiau, sveikiau bei natūraliau („Mano močiutė, jai 90 metų…“ – skamba ne vieno sutikto sardiniečio pasakojime, nė vienas pokalbis su vietiniu nepraeis neaptarus šios temos).
Taip, jie valgo sveiką šviežią maistą, naudoja vietinį alyvuogių aliejų, daug tarpusavyje bendrauja ir geria raudonąjį vyną. „Pokalbiai ir vynas“, – kalbėdami apie savo ilgaamžiškumą, kvatojasi vietiniai.
Giovannos rojus kažkur kalnuose
Iš „Forte Village“ keliamės į Kaljarį, senovinį miestą su siauromis akmeninėmis gatvelėmis ir įspūdingu bastionu Saint Remy su vaizdu į visą tūkstančius metų skaičiuojančią sostinę bei jūrą. Apsistojame „Palazzo Doglio“, senamiesčio viešbutyje, kurio „art nouveau“ stiliaus kiemas tapo nauja miestiečių traukos vieta. Vakare prisėdame bare „Colonial“, magiškoje vietoje, kuri, beje, turi patį instagramiškiausią sostinėje tualetą.
Jau rytoj įsitikinsime, kad be istorinių paminklų, madingų parduotuvių Kaljaris turi visko, net 12 kilometrų smėlėtą paplūdimį „Poetto“, kuris savo atmosfera primena garsųjį „Copacobana“ Rio de Žaneire. Pasak gidės Alesandros, vietiniai mėgsta į jį eiti net ir žiemą – pakvėpuoti grynu oru.
„Praėjusį lapkritį mano 85 metų mama dar maudėsi jūroje“, – šypsosi Alesandra.
Kaljaryje veikia didžiausias Europoje dengtas „San Benedetto“ turgus. Užeikite, jei norite dar vienos gurmaniškos šventės, – mes buvome išvaišinti ir austrėmis, ir botarga, ir rožiniu vynu iš krištolinių taurių! Dar vienas Kaljario stebuklas – flamingai, kurių viena pora prieš 30 metų nusprendė vietoj audrų sugriauto Tuniso apsistoti Sardinijoje ir dabar čia auga didelė jų kolonija. Žinote, kad flamingai turi vaikų darželį, o iš pilkų rožiniais tampa per dvejus metus, lesdami krevetes?
Palikę rožinius flamingus, prieš išskrisdami ruošiamės patyrinėti salą giliau. Tolesnė mūsų stotelė – Sardinijos širdis, Barbagia kalnų regionas. Kelionių dizainerė Aja žada unikalių patyrimų kalnuose, viešbutyje „Su Gologone“. Siauručiais serpantinais kylame tarsi į niekur ir tuomet kažkur tarp kalnų viršūnių, medžių paūksmėje, išvystame kažką beprotiško. Ryškių raštų gėlėse paskendęs „Su Gologone“ – tarsi pasaka, vieta tiems, kas ieško tikrojo Sardinijos kaimo grožio.
Mus pasitinka šeimininkė Giovanna Palimodde – kadaise šis viešbutis priklausė jos mamai, o dabar jau darbuojasi ir suaugusi jos dukra. Kalnų viešbutukas vidury niekur pelnė ne vieną pasaulinį įvertinimą dėl savo unikalumo. Čia tarp alyvmedžių bei vynuogynų spengia tyla, itališkų šlamučių aromatas atima kvapą, rodos, galėtum tuo mėgautis amžinai.
Net įgudusiam instagrameriui čia prireiktų kelių dienų, kol išfotografuotų visus unikalius kampelius – nuo kaktusų giraičių iki senovinių krosnių, kuriose kepama duona svečiams, nuo liaudies meistrų dirbinių iki šiuolaikinių Sardinijos menininkų kolekcijų. Butikas, barai, restoranai, tarp kalnų tyvuliuojantis baseinas ir net jurta kalno viršūnėje su vaizdu į salos tolius.
Iš esmės Sardiniją būtų galima pažinti tik čia, pas Giovanną, čia sugerti visą salos grožį, meną, tradicijas. Ne veltui jūros pakrantėje apsistoję keliautojai iš prabangių vilų sraigtasparniais bent nakčiai atskrenda į autentiškąjį viešbutį. Kai filmavo komediją „Nublokšti“, čia gyveno net Madonna su Guy Ritchie.
„Žinote, man svarbiausia gyvenimas, džiaugsmas, ne pinigai, – šypsosi įspūdingai ryški senjora. Nors sukūrė pasaulyje pripažintą atostogų vietą, ji iki šiol dirba ir kiekvieną dieną septintą vakare ateina pasisveikinti su restorano svečiais. Vasaromis Giovanna gyvena viešbutyje, o žiemomis daug keliauja. – Dažnai gyvenu Kuboje, ten mano antroji šeima.“
Jos aistra – Sardinijos menas, viešbutis papuoštas daugiau nei tūkstančiu meno kūrinių. Gražiausias viešbučio numeris – „Art Sudio Vila“, kuriame ji apgyvendina vietos menininkus ir paskui rengia jų darbų parodas viešbutyje.
Kol krovėmės lagaminus kelionei į oro uostą, jaukioje baro terasoje gyvai šnekučiavosi trijų vyriškių kompanija. Vietiniai, iš kaimelio. Atėjo išgerti kavos, paskaityti laikraščių ir aptarti aktualijų. Ir taip, jie buvo 90-mečiai.
„Matyt, vakare ateis išgerti raudonojo Sardinijos vyno“, – šypsosi išskirtinių kelionių dizainerė, „Elle Lithuania“ kelionių redaktorė Aja.
