Šioje giraitėje stūkso makabriškos ir groteskiškos skulptūros, kurios ne džiugina, bet šokiruoja lankytojus. Didžiulis dramblys neša sutryptą karį, vienas milžinas plėšia savo priešą per išskėstas kojas, vienas slibinas kovoja su dviem liūtais, o didžiulė praverta burna kėsinasi praryti sodo lankytojus.
Šis sodas buvo įkurtas ant kalvos, o skulptūros buvo iškaltos iš natūralių, vulkaninės kilmės uolienų. Dėl šios priežasties sunku įžvelgti tvarką, kaip ši vieta buvo projektuojama. Daug monstriškų statulų nepaklūsta jokiam racionaliam planui, tačiau kai kuriose iš jų iškalti užrašai, suteikiantys lankytojams užuominų, ką mąstė Vicino.
Vienas didžiausių šios giraitės meno kūrinių yra Karo dramblys, ant savo nugaros gabenantis pilį, o straubliu nešantis romėnų karį be sąmonės. Kai kas mano, kad ši skulptūra vaizduoja Hanibalo invaziją į Italiją 218 metais prieš mūsų erą. Kiti mano, kad šis dramblys yra užuomina į Eleazaro istoriją iš Makabėjų knygos, kur pasakojama, kaip Eleazaras užmuša karaliaus dramblį, bet vėliau po šio gyvūno kojomis žūsta pats.
Po Vicino mirties 1584 metais Šventoji giraitė buvo užmiršta ir apaugo vijokliais. Tačiau tarp vietos gyventojų sklandė istorijos apie vaiduokliškame miške tūnančius monstrus ir daugelis miestiečių prie šios vietos bijojo net prisiartinti. Galiausiai šis miškelis buvo pramintas „Monstrų giraite“.
Siurreali šio sodo atmosfera itin žavėjo ispanų siurrealizmo dailininką Salvadorą Dali ir 1946 metais įkvėpė jį nutapyti paveikslą „Šv. Antano gundymas“. Netrukus šį parką nusipirko Giovanni Bettini, kuris jį pavertė žymiu turistiniu objektu.