Paklausta, ko gyvendama svetur labiausiai pasiilgsta Lietuvoje, moteris buvo atvira: „Pirmaisiais metais džiaugiausi, kad pabėgau nuo žiemos, tačiau dabar svajoju pamatyti sniegą. Žinoma, trumpam, bet vis tiek. Pradėjau vertinti lietuviško gyvenimo būdo kokybę - puikius maisto produktus, įvairiausios virtuvės restoranus Vilniuje, kultūrinius renginius, kurių čia tikrai trūksta. Patikėkite, mes Lietuvoje gyvename labai gerai, o rutina atsiranda net ir Tailande. “
Gide dirbanti Astra papasakojo apie gyvenimą svetur, kultūrinius skirtumus ir kasdienius iššūkius dirbant su turistais iš Lietuvos.
- Papasakokite apie savo darbą: kurių šalių turistus supažindinate su šia šalimi, kiek laiko trunka kelionė su grupe?
- Dirbu tik su turistais iš Lietuvos, juos man atsiunčia kelionių agentūra, kuriai dirbu. Pagrindinis turas trunka dvi savaites. Per jas keliaujame po Tailandą bei Kambodžą. Taip pat kartais dirbu su savarankiškai keliaujančiais lietuviais, vedu ekskursijas Bankoke, padedu susiplanuoti likusią atostogų dalį. Jie mane susiranda socialiniuose tinkluose arba tinklaraštyje.
- Kokio amžiaus žmonės dažniausiai atvyksta į jūsų organizuojamus turus? Kelionę dažniau renkasi „žali“ keliautojai ar patyrę?
- Tiesą sakant, kiekviena grupė yra skirtinga. Vieną sezoną turėjau nemažai šeimų su vaikais. Tačiau didžioji dalis klientų – vyresni ir daug keliavę asmenys. Tuomet įdomu pasikalbėti, palyginti šalis, pasidalinti idėjomis. Garbaus amžiaus senjorams ir vaikams mano vedamas turas dažnai būna kiek per greitas ir įtemptas. Keliamės anksti ryte, visą dieną praleidžiame ant kojų, į viešbutį grįžtame tik vėlai vakare, kitą dieną – viskas iš naujo. Bet keliautojai pamato tiek, kiek kiti nepamato tris savaites keliaudami savarankiškai.
- Šalies miestai milžiniški – ką per porą savaičių turistai pamato keliaudami jūsų sudarytu maršrutu?
- Kelionę pradedame Bankoke ir jis abejingų nepalieka. Žmonės arba myli, arba nekenčia šio miesto. Visa kelionė prasideda nuo pažinties su istoriniu sostinės centru, nes esu įsitikinusi, kad net keliaujantys savarankiškai turi žinoti, kokioje šalyje lankosi, kokia jos istorija ir kultūra.
Vėliau keliaujame į vieną garsiausių Kančianaburio provincijų, prie upės Kwai, kur per Antrąjį pasaulinį karą japonų armijai priklausantys vergai ir karo belaisviai tiesė mirties geležinkelį. Nors istorija liūdna ir tragiška, šią provinciją myliu dėl gamtos grožio, kuris atsiveria nuvažiavus prie krioklių ar naktį leidžiant nameliuose ant upės (juose nėra elektros). Tai viena romantiškiausių Tailando vietų!
Žinoma, apsilankome Patajoje. Nors miestas nėra mano mėgstamiausias, jis parodo kitą Tailando pusę. O jei jau ten apsilankome, „ladyboy“ kabareto niekuomet nepraleidžiame. Prieš prasidedant poilsiui Koh Chang saloje, kelioms dienoms važiuojame į Siem Reap Kambodžoje. Ši kelionės dalis dažniausia būna vyšnia ant torto, kulminacija. Nuo XII amžiuje statytų Ankoro šventyklų iki pasiplaukiojimo ežeru, ant kurio nameliuose gyvena tūkstančiai vietinių. Nors buvusios khmerų imperijos istorija itin skaudi ir tai jaučiasi kiekviename žingsnyje, turistai iš Kambodžos grįžta laimingi ir ne vienas nori ten pabuvoti dar kartą.
- Kurios lankomos vietos labiausiai žavi lietuvius?
- Lietuviai – gamtos žmonės. Juos žavi galimybė pasivaikščioti po džiungles, išsimaudyti upėje ar krioklyje. Taip pat visiems įsimena Kambodža. Turbūt mes esame ištroškę tikrumo, gyvos istorijos užrašytos ne tik ant šventyklų sienų, bet ir kalbančios žmonių lūpomis.
- Ar tiesa, kad daugelis turistų Tailande tikisi ne tik pamatyti, bet ir iš arčiau pažinti sekso turizmą?
- Taip, dauguma turistų atvažiuoja į Tailandą vien dėl to, kad pasinertų į fantazijų nevaržomą sekso pasaulį, tačiau apie lietuvius to nepasakyčiau, bent jau apie turistus, kurie keliauja su manimi.
Kartais būna priešingai – turiu juos beveik nutempti į „ladyboy“ kabaretą, nes jie išsigandę, kad visi Patajos šou yra gašlūs ir ištvirkę. Yra buvę atvejų, kai vieniši vyrai nusprendžia susirasti atostogų „draugę“, tačiau tokių būna tik keletas. Vis dėlto, lietuviai yra gana konservatyvūs ir netgi vyrai jau kitą rytą lengviau atsidūsta, kai pajudame Kambodžos link. Tie, kurie nori pramogų, skirtų suaugusiems, važiuoja savarankiškai.
- Šalį gali pažinti per jos virtuvę – gal čia lietuviai yra drąsesni?
- Šioje srityje lietuviai yra tikrai drąsūs. Tai nereiškia, kad jiems itin patinka aštrus maistas, bet paragauti keliautojai nori visko. Per vieną vakarienę lietuviams siūlau paskanauti paukščių lizdų sriubos. Nors pats jos pavadinimas skamba neskaniai, tačiau jau netrukus visi išsirikiuoja prie puodo.
Palyginti su kitų šalių turistais, lietuviai stengiasi per maistą pažinti šalį, jie nesiveržia į kavines, kur patiekiami mėsainiai, spagečiai ar kepsniai. Priešingai, vakarais jie visi sėdi tajiško maisto kavinėse, ieško gatvės maisto, net jei ir tenka kitą dieną gerti vaistus nuo virškinimo sutrikimo.
- Elgesio normos Tailande itin griežtos - kurių iš jų sunkiausia laikytis jūsų turistų gupėms ir jums pačiai?
- Vos pasitikusi turistus oro uoste, informuoju, kokios elgesio normos galioja Tailande. Pabrėžiu, kad negalima kelti balso ant vietinių, nemandagiai kalbėti ar jų skubinti. Visuomet prašau, kad visi klausimai, susiję su viešbučio kambariais ir kitais dalykais, būtų tvarkomi man padedant.
Yra buvęs atvejis, kad teko atsiprašinėti vairuotojo dėl įsikarščiavusios lietuvės, kuri jį apšaukė. Tai didelė gėda man, bet juk ne be reikalo mes vadinami Šiaurės italais, karštas temperamentas kartais prasiveržia visai netyčia.
Man, kaip ir daugeliui lietuvių, sunkiausia išlaikyti ramų toną ir būti kantriai, nes Tailande viskas vyksta ne taip, kaip mes esame įpratę. Čia taksistai nepažįsta miesto, dažnas nekalba angliškai, elementariose situacijose tajai negali priimti sprendimų ar patarti. Pradžioje ne kartą purkštavau, pykau, kėliau balsą, bet nieko tokiu elgesiu nepasiekiau, todėl dabar į daug ką tiesiog žiūriu pro pirštus.
- Yra tekę girdėti, kad ne tik kelionė į Tailandą kainuoja nemažus pinigus, bet ir ten būdami turistai jaučiasi lyg melžiamos karvės, kurios moka už viską. Tai tiesa?
- Ar galite įvardinti bent vieną šalį, kuri gyvena iš turizmo, bet nesiekia užsidirbti iš turistų? Net neverta neigti, kad tajai į turistus, ypač baltaodžius, žiūri kaip į vaikščiojančius bankomatus. Ir visai nesvarbu, keliaujate su agentūra ar savarankiškai. Taip, turai su kelionių agentūromis kainuoja daugiau, tačiau aš, būdama abiejose barikadų pusėse, galiu tik patvirtinti, kad keliautojai ir gauna daugiau. Ne kartą girdėjau istorijų, kaip turistai buvo apgauti taksi vairuotojų, kurie, prašomi nuvežti į Karališkuosius rūmus, nuveža į siuvyklas ar vietines kelionių agentūras. O kai kurios kainos piktina tiek savarankiškus keliautojus, tiek tuos, kurie perka keliones agentūrose. Pavyzdžiui, įėjimas į nacionalinį parką tajui kainuos 20 batų, užsieniečiui – 200 batų. Mes galime piktintis kiek tik norime, tajams nesvarbu, nepatinka – nevažiuokit.
- Tailandas lietuviams iki šiol asocijuojasi su egzotika - ar prieš kelionę susikurti lūkesčiai atitinka realybę?
- Lūkesčiai yra blogiausias dalykas, į naują šalį atsivežamas turistų. Kartais norėčiau, kad nebūtų interneto su milijonais nuotraukų ar straipsnių. Būna, kad turistai nusimena, nes tikėjosi visai ko kito. Spalvotuose paveikslėliuose niekuomet nebus įamžintos šiukšlės, o jų Tailande netrūksta.
Nuotraukose iš Siem Reap naktinio turgaus nebus matyti turistus atakuojančių moterų, kurios manipuliuoja aplinkinių jausmais, nes rankose laiko badaujančius kūdikius, kurie joms net nepriklauso. Kiekvienam keliautojui turiu patarimą – lūkesčius palikti namie ir važiuoti atvira širdimi, akimis ir ausimis, tuomet neteks nusivilti.