Kai prieš 13 metų pirmą kartą atvykau į Kamčiatką, švelniai tariant, apstulbau nuo šio krašto spindesio ir skurdo. Viena vertus, neįtikėtina gamta, kita vertus – absoliučiai vartotojiškas požiūris į ją. Tada ir kilo idėja sukurti filmą, kuris padėtų Kamčiatkos gyventojams suprasti jų mažos tėvynės unikalumą – juk aš, atvykėlis, iš karto tai pajutau.
Iš pradžių filmas „Raudonoji lašiša“ buvo sumanytas kaip demaskuojamojo pobūdžio kūrinys. Bet paskui supratome, kad jo užduotis – ne išprovokuoti priešišką reakciją, o įrodyti, kaip svarbu, kad tarp kelių stovyklų užsimegztų dialogas.
Mano nuomone, esminis Kamčiatkos turtas – ne naudingosios iškasenos ar ugnikalnių energija, o raudonoji lašiša ir apskritai lašišinės žuvys. Nes būtent jos atgabena didžiulį energijos kiekį iš vandenyno į šį šiaurinį kraštą, padaro jį tokį įvairų ir ryškų, biologiniu požiūriu.
Ant raudonųjų lašišų laikosi visa ekosistema – jomis minta baltagalviai jūriniai ereliai, lokiai, lapės, kiti gyvūnai, todėl taip svarbų išsaugoti jų populiaciją. Kamčiatkoje yra ištisi apleisti kaimai vaiduokliai, kurie gyveno vien iš žvejybos.
Išgaudė šimtus tūkstančių tonų, nebeliko, ko gaudyti, ir žmonės buvo priversti išsikelti. Kai kurie brakonieriauja – jie šalia išteklių, tačiau darbo nėra. Taigi svarbu ne šiaip drausti, rengti pasalas, skirti baudas, o keisti – siūlyti alternatyvų būdą išmaitinti šeimą.
Kovą su brakonieriavimu, kuris 2000-aisiais klestėjo draustinyje, pradėjo mano brolis Tichonas. Jis surinko patikimų žmonių komandą – dauguma atvyko iš kitų regionų. O mano dėdė, filmo režisierius ir operatorius Dmitrijus Špilenokas, dirbo užsakovo iš Pietų Kamčiatkos operatyvinėje grupėje.
Kontrabandos mastai buvo didžiuliai. Pavyzdžiui, 2007 m. kiekvieną naktį penkių–šešių žmonių brigada surinkdavo apie 500 kilogramų raudonųjų lašišų ikrų.
Juos tvarkydavo septyni–aštuoni žmonės. Kontrabandą reikėdavo realizuoti. Tokie ikrai pavojingi sveikatai – juk brakonieriai neturi galimybės juos tinkamai laikyti, todėl beria į juos daug septiko, kad nesugestų.
Kartą sugavo brakonierius, kurie nušovė lokę ir tris jos jauniklius. Į klausimą, kodėl taip padarė, nesutrikę atsakė: „Na, mums reikėjo taukų, kad jais išsitrintų – anūkė serga.“ Tai visiškai kita pasaulėžiūra – jiems žudyti gyvūnus dėl pelno – absoliučiai įprasta. Taip tapo aišku, kad reikia kreiptis į jaunus Kamčiatkos gyventojus, norint užauginti naują kartą, gyvenančią harmonijoje su gamta, kuri juos maitina.
Mes organizuojame ekologines stovyklas vaikams. Nors po tragedijos Sjamo ežere (ten žuvo 14 žmonių) labai sunku gauti leidimą. Bet svarbiausia tai, kad Kamčiatkoje reikia formuoti kitokią ekonomiką – įspūdžių, ji turi būti grįsta ekonominiu turizmu.
Praktiškai tai – vienintelė galimybė išgelbėti regioną, kuris taip stebuklingai išliko tik todėl, kad ilgai buvo uždarytas – sovietiniais laikais ten buvo viena didelė karinė bazė.
2008 m. Kronocko draustinis ir Pietų Kamčiatkos draustinis priėmė apie 3,5 tūkst. ekoturistų, pernai – daugiau nei 13 tūkst. Formuojasi infrastruktūra – viešbučiai, oro uostai. Ir brakonieriai jau piktinasi – negali dirbti savo nešvarių darbų.
Tokių keliautojų dėka taip pat atkreipė dėmesį į kitą svarbią problemą. Sąnašynų auksą išgauna tiesiai neršto upėse, ieškotojų prietaisai užtvindo srovę. O juk ten lašišos kasa duobutes, kad sudėtų į jas ikrus. Tai pastebėjo būtent turistai, pranešė socialiniuose tinklalapiuose, tai pasiekė vietos valdžią, kuri šiuo metu keičia įstatymų bazę.
Man atrodo, ekologinio turizmo Rusijoje kol kas neskiria nuo masinio. Kalbame apie gamtos išsaugojimo instrumentą draustiniuose, saugomose teritorijose. Čia svarbu paisyti kelių principų. Visų pirma, įtraukti vietos gyventojus, kad jie turėtų pajamų šaltinį. Antra, uždirbtas lėšas skirti gamtosaugos projektų realizavimui. Trečia, kruopščiai paskaičiuoti antropogeninį krūvį gamtai.
Taip turizmas suformuos naują ekonomiką, grįstą protingu išteklių naudojimu.
Kol kas pas mus dėl kažkokių priežasčių laikomasi kraštutinumų – tai „nieko neleidžia“, tai liūdna Kaukazo istorija, kur minios ištrypė daugumą retų augalų.