„Andamanų ir Nikobarų salos – tai ne ta Indija. Tai kiek stebina, tačiau iš kitos pusės suteikia kitokią įvairovę. Andamanų ir Nikobarų salyną sudaro apie 200 salų. Dalis salų priklauso Mianmarui. Sala, kurioje apsistojome, vadinasi Havloko. Gyvenimas, lyginant su žemynine dalimi, visiškai sustojęs: jokių kamščių, grūsčių, skubėjimo. Moterų apranga šioms saloms suteikia spalvų“, – pasakoja S. Mickus.
Jo žiniomis, visose salose gyvena tik apie 350 tūkst. gyventojų, kas Indijos masteliais yra visiškas niekas. Visus metus salose temperatūra vienoda: naktį +24, dieną +30. Vandenyno temperatūra siekia +27. Pakrantes supa mangrovės, augalai ir medžiai, prisitaikę prie sūraus vandenyno vandens.
„Jau buvau pasiilgęs to tropikų jausmo, kai užtenka tik šortų ir marškinėlių, nesvarbu, koks paros metas“, – šypsodamasis prisimena S. Mickus.
Pasak jo, žmonės šiose salose gyvena jau labai seniai, tačiau ilgą laiką buvo izoliuoti, tad susikūrė savitą, labai paprastą kultūrą. Pasaulyje pagerėjus susisiekimui ir atsiradus turizmui (XIX a.), atvyko pirmieji vakariečiai ir įnešė savų pertvarkų. Todėl anglų kalbą išgirsi dažniau nei vietinę (kalbant ir apie vietinius). Tačiau vis vien salos išlieka gana retai lankomos, nes jokie prekybos keliai pro čia neina.
„Daugiau nei 90 proc. turistų – indai. Baltasis vos vienas kitas“, – įžvalgomis dalijasi lietuvis.
Į trečdalį salų patekimas uždraustas. Ten gyvenančios Sentinelų gentys neprisileidžia žmonių iš aplinkinio pasaulio.
„Prieš 10 metų perspėjimų nepaisęs amerikietis ten nuplaukė ir buvo užmėtytas strėlėmis. Ar buvo suvalgytas, nežinau“, – pasakoja S. Mickus.
Anot jo, paplūdimių kultūra Andamanuose visai kitokia nei pas mus. Ten niekas neguli ant smėlio ir nesidegina.
„Į paplūdimį ateinama tik pasifotografuoti ir išsimaudyti. Beje, didesnė dalis maudosi su drabužiais. Kaip suprantu, taip yra, nes jiems įdegti visai nereikia, jų oda ir taip ruda. Atvirkščiai, parduotuvėse mes perkame kremą įdegimui, o ten yra specialus kremas, kad oda atrodytų šviesesnė“, – pastebėjimais dalijasi lietuvis.
Jis sakė pastebėjęs, kad Indija turi visai kitus grožio standartus nei Vakarų pasaulis. Apkūnumas čia gerbiamas ir net demonstruojamas abiejų lyčių.
„Maistas šiose salose yra tai, dėl ko galima numirti. Kai kartą restorane pasakiau, kad taip skaniai gaminti turėtų būti nelegalu, padavėjas su šypsena atsakė: „Mes turime licenciją iš Dievo“, – prisiminė keliautojas.
Maistas šiose salose yra tai, dėl ko galima numirti.
Beje, Andamanuose pramoninė žvejyba visiškai uždrausta siekiant, kad žuvys nugyventų visą savo gyvenimo ciklą.
„Tad vietiniai žvejai rytais į restoranus neša tik po kelias pagautas žuvis. Vakare jos būna patiekiamos“, – pasakoja S. Mickus.
Įdomu ir tai, kad Andamanų ir Nikobarų salose veisiasi 2 metrų skersmens didžiausi pasaulyje vėžliai, sveriantys iki 800 kg.
„Nardant teko matyti keletą, tiesa, mažesnius, daugiau kaip 1 m skersmens. Reikia matyti, kaip gracingai jie juda po vandeniu. Sakė, kad ten gyvena ir didžiausi pasaulyje krabai, kurie palmėse skabo kokosus“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Pasak jo, vienoje iš salų – Barren – yra vienintelis visoje Azijoje veikiantis ugnikalnis.
„Ši sala – narų rojus. Ji yra gana toli nuo kitų salų ir patekimas ten gana komplikuotas. Tačiau ten patekti tikrai verta, nes atviro vandenyno srovės ten taip išskaidrina vandenį, kad 20 m gylyje matomumas siekia 20–40 metrų. Tiesiog po vandeniu susireguliuoji plūdrumą, įsitaisai lotoso poza ir besidairydamas leidiesi nešamas srovės.
Jau nekalbant apie fantastinį vulkano suformuotą povandeninį reljefą: uolas, kanjonus, floros ir faunos įvairovę. Narai, būtinai įsitraukite šią vietą į savo sąrašą“, – rekomendavo lietuvis.
Nuostabą jam kėlė ir potvyniai bei atoslūgiai.
„Reikia matyti, kokiu greičiu pusę kilometro atsitraukia jūra. Ten, kur ryte buvo iki smakro, po pietų smėliu bėgioja krabai, o visi laivai guli ant pilvų“, – sako keliautojas.