Į Ledyno nacionalinį parką išvykome apie 7 valandą ryto. Planavome jį pasiekti tarp 11 – 12 valandos. Manėme, kad trečiadienį tikrai nebus daug lankytojų ir rasime mūsų numatytame kempinge laisvų vietų. Žinoma, klydome. Iš visų kempingų vienintelis mūsų ir buvo pilnas. Visgi, planavome čia praleisti ilgesnį laiką, tad neliūdėjome dėl vienos nakties toliau, nei buvome numatę.
Įsigijome pipirinį purškalą nuo meškų ir nuvykome į artimiausią laisvą kempingą įsirengti palapinės.
Diena pilna laimikių
Jei netyčia skaitėte prieš tai buvusius įrašus, turbūt jau supratote, ko mes čia atsibeldėme – gamtos vaizdai ir gyvūnai. Ta diena buvo labai sėkminga.
Pasirinkome pusantros mylios maršrutą apsižvalgymui ir net negalėjome tikėtis to, ką ten galima pamatyti. Peizažai buvo tokie stulbinantys, kad net nebūdavo vietos kur sustoti fotografuoti – automobilių buvo pristatytos visos pakelės.
Galop prasibrovėme iki vietos, kur turi prasidėti mūsų žygis. Vienintelis neigiamas pastebėjimas, kurio jau nepakeisi – žmonių buvo tiesiog per daug. Bet taip jau yra su tomis vietomis, kurios populiarios visoje šalyje.
Žygis buvo puikus. Jame aptikome švilpikų, kalnų ožkų. Važiuojant atgal pamatėme kalnų avį, o įspūdingiausias laimikis – ežere besimaudantis briedis. Pakeliui sutikti žmonės rodė nuotraukas, kuriose buvo užfiksuoti grizlio ir jo jauniklių pėdsakai.
Ko gero būtume pamatę ir meškų – visa pakelė buvo nelegaliai pristatyta automobilių ir visi žmonės susigrūdę į vieną vietą fotografavo kažką, kas turėjo pritraukti tokį dėmesį. Bandėme stoti ir mes, tačiau iškart prisistatė pareigūnai, kurie, prisijungę prie mūsų automobilio radijo dažnio, liepė mums nešdintis.
Numatytojo žygio diena
Antroji diena Ledyno nacionaliniame parke prasidėjo itin anksti. Kėlėmės 4:30 ryto, susidėjome palapinę ir vykome į savo anksčiau numatytą stovyklavietę. Pasirodo, kad ši yra populiariausia stovyklavietė apylinkėse, tad, norint į ją papulti, reikia iš anksto stoti į eilę. Apie 5:30 atvykome prie stovyklavietės vartų. Ankstoka, tačiau buvome tik penkti. Visgi, vietą gauti pavyko.
Grinnell ledyno žygis – vienas įspūdingiausių gyvenimo momentų
Prieš pat žygį dar pasitikslinome dėl atstumų. Žygis, pasirodo, buvo ilgesnis nei mes manėme. Todėl, kad taupėme ir vietoje pirmos dalies plaukimo su laivu, ėjome aplink ežerą pėsčiomis. Dar informacijos centre mums pranešė, kad vieną žygio dalį planuojama uždaryti dėl meškų aktyvumo. Nusprendėme eiti iš kitos ežero pusės. Tai mūsų žygį prailgino pusantros mylios.
Pradžia buvo itin nejauki – didelis augalotumas, tankūs krūmynai, labai daug pakelėse augančių uogų – viskas, ko reikia vengti šiuose kraštuose, jei planuoji išvengti meškučių. Visą atkarpą garsiai rėkavome ir dainavome – norint neišgąsdinti meškų, reikia pastoviai pranešti apie savo buvimo vietą.
Pirmą kartą iš labai arti pavyko pamatyti briedį. Tai buvo ežere besiturškianti patelė, o neužilgo į vandenį įsidrąsino įlipti ir jos jauniklis. Žavėjomės jais paskubomis, visgi nejaukumas buvo didesnis nei laukinio gyvūno žavesys – meškos buvo šalia. Tai žinojome ir iš „krūvų“, pilnų nesuvirškintų uogų, kurias radome pakelėje ir iš to, kad šalia esančią trasą neužilgo uždarys dėl saugumo.
Ko gero gražiausia, ką esame regėję žemėje
Galop prasikasę pro tankius krumynus pasivijome ir kitus žygeivius. Pradėjome kopti į kalnus, kurie vedė link ledynų. Pamatę kitus dalyvius šiek tiek nurimome. Sakoma, kad grupėse žygiuoti daug saugiau. Pagaliau ėmėme gėrėtis peizažais. Ir išties, tai buvo įspūdinga. Kalnas keitė kalną, ežeras keitė ežerą. Iš niekur atsiradę kriokliai bei ledynai, iš kurių jie susidaro. Žodžiais sunku nupasakoti grožį, kurį teko garbė pamatyti. Nenuostabu, kad žygeivių sutikdavome vis daugiau. Tai vieta, kurią pamatyti būtina, jei esi šiose apylinėse.
Nors į antrą žygio viršun dalį nuovargis vis stiprėjo, nepasidavėme. Trasa vis siaurėjo, atsirado pavojingai aukšti skardžiai bei kriokliai, praėjome. Ko gero, jei būtume žinoję žygio sunkumą ir ilgumą, būtume pasirinkę kažką lengvesnio. Mums pasisekė, kad apie žygio prailgėjimą sužinodavome tik iš naujo trasos linkio, kai pamatydavome, kiek dar jis tęsis.
Pakeliui dar aptikome gana šviežią meškutės krūvelę, pilną nesuvirškintų uogų, tačiau tąkart meškų baimę apmažino pagarba aukščiui. Svarbiausia buvo nenusiridenti nuo skardžio. Visgi, karts nuo karto pasitikrindavau, ar pipirinis purškalas nuo meškų vis dar tvirtai kabo ant mano diržo.
Tikslas pasiektas
Po kelių valandų trukmės tikrai sunkaus žygio (bent jau mums), pagaliau pasiekėme galutinį tikslą – vidury kalnų žydriausios spalvos ežeras, kuriame gali dar matyti aptirpusius ledkalnius. Šie buvo daug didesni prieš 4-10 metų, tačiau, dėl globalinio atšilimo, vis mažėja.
Dar vienas įspūdingas laimikis buvo kalnų avis (aš linkęs vadinti juos muflonais, tačiau Giedrė neleidžia, nes sako, kad tai kitas padaras, tačiau jie tikrai identiški!). Didžiulis nuostabių lenktų ragų avinas lėtai puškavo skardžio pakraščiu, aiškiai rodydamas, kad jam nė motais aplink tūpčiojantys žmogystos. Tik avinui pradingus sugebėjau paslėpti fotoaparatą ir pradėjome leistis žemyn.
Nusileidome gana greitai, sekėme įkandin žmonių, kurie leidosi prieš mus, kad būtų saugiau – jei išgąsdintų mešką, pultų priekinį. Nusileidę iki apačios, pamatėme, kad trasa, kurios vengėme, jau buvo oficialiai uždaryta. Tačiau nenorėdami vėl sekti tuo nemaloniu uogynais nusėtu keliu, nusprendėme, kad labia verta plaukti laivu – kad ir už pinigą, bet saugiau.
Grįžome į savo kempingą visiškai nusikalę. Išsivirėme vakarienės (makaronai su dešrelėmis) ir atsigėrėme alaus. Vietą šįkart susitvarkėme ypač kruopščiai – per pastarąsias 90 dienų kempinge buvo pastebėtos 48 meškos. Planavome čia būti 3 naktis. Vadinasi, bent viena meškutė tikrai statistiškai praeis pro šias vietas.
Trumpa informacija apie meškas, arba, kodėl reikia taip rūpintis
Ledyno bei Jeloustono nacionaliniai parkai yra vienos iš kelių vietų, kur bandoma atkurti nykstančias grizlių populiacijas.
Meškos yra labai jautrios kvapams ir net palikta dantų pastos tubelė automobilyje, su menkai pravertu langu, kelia grėsmę prisivlioti mešką.
Meška, kuri bent sykį gavo žmogaus atsivežto maisto yra pasmerkta myriop. Jei ji kartą paragavo šio maisto, ateis ir kitą sykį ieškoti jo pas žmones. Meškos yra labai baikštūs ir agresyvūs padarai, jei žmogaus judesiai ją išgąsdino, meška, labai tikėtina, puls. Tad meškas, kurios puotavo stovyklavietėse, naikina.
Meškos vedasi jauniklius vasarą. Jei papuolei tarp mamytės ir jos vaikučių – manyk, kad tau galas.
Šiame parke grizlis užmušė dviratininką. Sakoma, kad jis pats kaltas, kadangi įvažiavo tiesiai į mešką. Ją buvo norima nušauti, tačiau jos nerado iki šiol.
Ledyno trąsoje grizlė, gindama savo jauniklius, užpuolė tėvą su dukra, kurie netyčia atsidūrė per arti laukinių gyvūnų. Abiems tąkart pavyko išgyventi, tačiau su labai sunkiomis traumomis.
Kelios dienos prieš mūsų atvykimą, grizlis užpuolė ir labai sunkiai sužalojo parko reindžerę. Tačiau manoma, kad ši nuėjo nuo kelio rinkti uogų ir netyčia išgąsdino uogas valgantį grizlį. Traumos labai sunkios, tačiau girdėjome, kad ji atsigaus.