Sudiržusi ranka pakelia baltą rikį ir nukerta juodą žirgą. „Dabar jis jus sudoros“, – sako Baby Johnas, keldamas prie lūpų arbatos puodelį, kad nuslėptų šypseną.
BBC žurnalistas Jack Palfrey, viešintis neeiliniame kaimelyje, stebi įtemptas kovas ir dalinasi įspūdžiais su visu pasauliu - tai pamatyti tikrai verta!
Prie kitų keturių arbatinės staliukų vyksta panašios įtemptos kovos, grumiasi protai, o apdulkėjęs televizorius dulka nė neįjungtas.
Kodėl tolimo Marottichal kaimo Keraloje gyventojai taip pamėgę šachmatus.
„Šachmatai padeda mums įveikti sunkumus ir kančias“, – sako Unnikrishnanas, nukirsdamas karalienę. – Šachmatų lentoje vyksta kova, o mes kasdieniame gyvenime irgi kovojame su išbandymais.“
Ankstyvas rytas, pagrindinėje, medžiais apaugusioje kaimo gatvėje daug žmonių, tačiau visi tylūs.
Autobuso stotelėje priešais Unnikrishnano arbatinę gausu žmonių, bet nepanašu, kad jie kur nors važiuotų. Visi jie apstoję du žilstančius džentelmenus abipus šachmatų lentos. Šie sėdi sukryžiavę kojas, sarongais prisidengę šlaunis.
Netrukus pamatau netoli stotelės stovintį autobusą – jame nė vien keleivio, variklis išjungtas, o vairuotojas su konduktoriumi žaidžią trumpą šachmatų partiją, prieš važiuodami toliau. Tarp draugų, susėdusių ant šaligatvio, tarp kolegų ant parduotuvių prekystalių – visur pamatysite šachmatų lentas. Už arbatinės kampo, Unnikrishnano namų verandoje (čia populiariausia žaidimo šachmatais vieta), žaidžia trys poros.
Kituose Indijos kaimuose turbūt nė 50 žmonių nemoka žaisti šachmatais“, – sako Marottichal šachmatų asociacijos prezidentas Baby Johnas. „Čia – 4 000 iš 6 000 gyventojų praktiškai kasdien žaidžia šachmatais. Ir viskas šio nuostabaus žmogaus dėka“, – mosteli jis ranka į Unnikrishnaną.
Prieš penkerius metus Marottichal buvo visiškai kitokia vieta. Kaip ir daugelyje kaimų šiaurinėje Keraloje, šiame kaimelyje vešėjo alkoholizmas ir nelegalūs lošimai.
Gyvendamas gretimame Kaluro mieste Unnikrishnanas susidomėjo šachmatais. Paskui, grįžęs į gimtąjį kaimą jis atidarė arbatinę ir pradėjo mokyti klientus sveikiau leisti laiką – žaisti šachmatais.
Šachmatai ėmė staigiai populiarėti, o girtavimo ir lošimų mažėti. Kaimo gyventojų entuziazmas senoviniam žaidimui kuris, manoma, atsirado Indijoje 6 a., taip sustiprėjo, kad dabar, Unnikrishnano nuomone, kiekviename name bent vienas gyventojas moka žaisti šachmatais.
„Laimė, šachmatai sukėlė stipresnę priklausomybę nei alkoholis“, – sako Baby Johnas.
Šis senovinis žaidimas ne tik pažabojo alkoholizmą, nukonkuravo kortų lošimus, bet ir įaugo į Marottichal identitetą. Anot Baby Johno, šachmatai ir toliau saugo nuo įvairių šių laikų spąstų.
„Šachmatai gerina koncentraciją, stiprina charakterį ir kuria bendruomenę, – sako jis. – Mes nežiūrime televizoriaus, mes žaidžiame šachmatais ir kalbamės.“
Buvo jau pietų metas, kai atvykome į Marottichal pradinę mokyklą žydromis sienomis ir oranžinių koklių stogu. Dulkėtame vidiniame kieme šėlo vaikai, lyg balandžiai miesto aikštėje. Tačiau pro šurmuliuojančius mokinius pamačiau eilę nedažytų medinių suolų, ant kurių sėdėjo galvas palenkę vaikai. Priėjus arčiau pirmos poros, pamačiau, kad tarp berniukų – šachmatų lenta. 12-mečiai Vithunas ir Eldhas – abu juodais kaip anglis plaukais, abu pametę galvas dėl šachmatų, ypač dėl vienos figūros.
„Žirgas geriausias“, – sako Vithunas.
„Tikrai“, – antrina Eldhas.
„Jis galingiausias.“
„Gali judėti bet kokia kryptimi.“
Šalyje, kurioje žaibišku greičiu populiarėja skaitmeniniai prietaisai, baiminamasi, kad Indijos jaunimas atitrūks nuo savo šalies kultūros. Taigi buvo labai keista, kad du vaikai taip entuziastingai kalba apie 1 000 metų senumo žaidimą, įsirėžusį į Indijos istoriją. Jiems turbūt labiau patiktų žiūrėti televizorių, garsiai svarstau.
„Šachmatai įdomiau“, – šūkteli pašokdamas iš vietos ir vos nenuversdamas lentos Eldhas.
Vithumas piktai į jį dėbteli.
„Pernai atėjome į mokyklą su 15 šachmatų lentų ir pakvietėme vaikus išmokti žaisti šachmatais“, – pasakojo Baby Johnas, mums einant per kiemą. – Po savaitės vėl atėjome. Visi mokiniai klasėje buvo nusipirkę po šachmatų lentą.“
Kadangi mokiniai šitaip susidomėjo šachmatais, be to, buvo šventai tikima gydomuoju žaidimo poveikiu, Marottichal šachmatų asociacija įtraukė šachmatus į mokymosi programą. Manyta, kad tai pagerins gyvenimo viziją kaime, kuriame visi žaidžia šachmatais.
„Tik tada galėsime pelnytai vadintis šachmatų kaimu“, – pareiškė Baby Johnas, pridūręs, kad, jo nuomone, pavadinimas sucementuotų Marotichal asociaciją su pamėgtu žaidimu ir jo mokomaisiais principais.
Marotichal kaime propaguojamas gyvenimo būdas patrauklus indams, todėl nepaisant nuošalumo ir gana nemažos žemės kainos, kaimo populiacija didėja. Į kaimą atvyksta net vokiečiai ir amerikiečiai išmokti šachmatų gudrybių.
Ir vis tik mums grįžus į arbatinę mane apniko abejonės – ar senoviniu žaidimu susidomėjusi bendruomenė sugebės atsilaikyti prieš modernizmo bangą, kuri šluoja Indijos žemyną?
Mano baimė sustiprėjo, pamačius išmaniuosius telefonus maigančių paauglių grupelę, taigi išsakiau savo nerimastavimą Unnikrishnanui ir Baby Johnui.
Tiesa, priėję arčiau pamatėme, kad paaugliai žaidė šachmatais internetu. Unnikrishnanas ir vėl nusišypsojo.
Parengta pagal užsienio spaudą