Pirmą straipsnio dalį galite skaityti čia.

Karakalpakstanas ir jo kultūra

Norėčiau papasakoti apie Karakalpakstaną, kurio teritorijoje yra ir Aralo jūra. Karakalpakstanas yra autonominė Uzbekistano respublika, jame gyvena apie 2 milijonai žmonių. Jo sostinė – Nukusas. Karakalpakų kultūra labiau artimesnė kazachų kultūrai. Taip pat, nors jie ir musulmonai, retai pamatysi moterį su hidžabu.

Vos 35 km nuo Nukuso yra labai įdomus archeologinis kompleksas – Mizdarkhano nekropolis. Vaikštant po jį, mane pakalbino buvęs Mizdarkhano imamas (imamas – musulmonų aukščiausiasis dvasinis ir pasaulietinis vadovas) Kenyesas Iljasovas. Jis parodė vietą, kur palaidotas Adomas. Tiesa, tai labiau legenda, bet jis įsitikinęs, kad tai tiesa. Islamo sukūrimo mite Adomas yra pirmasis žmogus, pirmasis islamo pranašas bei pirmasis musulmonas.

Šventykla, kuri pastatyta virš tariamo Adomo kapo, taip pat laikoma šventa – dar vadinama „Apokalipsės laikrodžiu“. Legenda byloja, kad kasmet kapas praranda po vieną plytą. Imamas sakė: tą dieną, kai nukris paskutinė šio pastato plyta, pasaulis, kurį esame įpratę matyti, nustos egzistuoti. Todėl daugelis tikinčiųjų nuolat bando grąžinti į vietą nukritusias plytas, kad sulėtintų „Apokalipsės valandas“. Šis nekropolis yra vietos gyventojų itin gerbiama vieta.

Ingridos Pociutės kelionė po Karakalpakstaną

Chorezmo tvirtovės

Karakalpakstanas žinomas ir dėl savo dykumos pilių, kurios vadinamos Chorezmo tvirtovėmis. Jų kadaise čia buvo apie 400, dabar išlikusių liekanų apie 40. Kai kurios iš jų skaičiuoja daugiau nei 2 tūkst. metų. Chorezmo regionas, esantis palei Amudarjos upę, buvo svarbus kultūros centras senoviniame Šilko kelyje. Tai buvo Persijos imperijos dalis, kai zoroastrizmas buvo valstybinė religija.

Chorezmo tvirtovės daugelį metų saugojo savo žmones, tačiau net storos molio plytų sienos negalėjo sustabdyti Čingischano minios. Po mongolų užkariavimo dykumos pilys buvo apleistos. Erozija padarė savo, bet paslaptingus šių seniai prarastų dykumos pilių griuvėsius vis dar verta aplankyti. Nuo išlikusių Chorezmo tvirtovių, pastatytų ant aukštų vietų, atsiveria įspūdingi vaizdai.

Savitsky muziejus ir meno vertybės

Verta aplankyti valstybinį meno muziejų, pavadintą I.V. Savitsky vardu. Muziejus vadinamas „Luvru dykumoje“ ir laikomas viena įdomiausių turistinių vietų pasaulyje. Igor Savitsky aktyviai dalyvavo archeologiniuose tyrimuose, rinko karakalpakų etnografinę medžiagą, kolekcionavo avangardinius kūrinius.

Muziejuje esanti kolekcija yra laikoma geriausia meno kolekcija Azijos regione. Muziejuje pristatomi unikalūs senovės Chorezmo civilizacijos, buvusios šiuolaikinio Karakalpakstano teritorijoje, artefaktai. 2001 m. Anglijos laikraštis „The Guardian“ pavadino jį „vienu gražiausių muziejų pasaulyje“.

Ingridos Pociutės kelionė po Karakalpakstaną

Muziejuje taip pat eksponuojami anksčiau naudoti karakalpako, uzbekų, kazachų ir turkmėnų papuošalai. Pavyzdžiui, vienas iš jų pasakoja apie tai, kaip moteris pranešdavo, kad laukiasi. Dabar mes pasakome, paskambiname, o tuo metu nedrįsdavo, todėl užsidėdavo atitinkamą papuošalą ir tada visa šeima žinodavo. Ekspozicijoje yra drabužių, kuriuos nešiodavo neištekėjusios moterys, našlės. Taip pat vyrų juostos – jų puošnumas, storumas pasakydavo apie finansinę padėtį, šeimyninę situaciją.

Muziejuje esanti archeologinė kolekcija pristato pagrindinius Karakalpakstano kultūros istorijos etapus nuo bronzos amžiaus iki senovės valstybių atsiradimo jos teritorijoje, ankstyvųjų viduramžių ir XIV amžiaus, kai Chorezmas tapo Timūridų valstybės dalimi. Tai meniniai bei buities reikmenys iš keramikos, alebastro, akmens, kaulo, medžio, metalų, stiklo, odos ir audinių.

Seniausias eksponatas yra uolų paveikslų pavyzdys – Baktrijos kupranugario atvaizdas ant uolos gabalo iš Bukantau kalnų grandinės (II tūkst. pr. Kr.). Ankstyviausia terakota archeologinėje kolekcijoje datuojama V a. Kr., vaizduojanti sėdinčią moterį, pasipuošusią ilga, iki kojų pirštus siekiančia suknele, o viršuje – tiaros tipo galvos apdangalu, dengtu šydu. Labai įdomi ir arklio skulptūra iš Tuyamuyun, datuojama VII–VIII a.