Išvažiuoti iš megapolio užtrunka bene pusvalandį, toliau kelias ištuštėja, policijos poste greitai patikrinami dokumentai, užsukame į degalinę – benzinas čia po 37 centus už litrą (dyzelinas kainuoja dar mažiau).
Galiausiai saulei leidžiantis atvykstame į milžinišką – sakoma, kad didžiausią Arabijos pusiasalyje, – kupranugarių turgų, kuriam pėsčiomis apeiti reikėtų kelių valandų. Kiekvienas pardavėjas čia turi palapinę ar stacionarią konstrukciją-tvartą ir aptvarus po atviru dangumi, kuriuose savo pirkėjų laukia balti, rudi ir net juodi kupranugariai. Susidomėję ir tikėdamiesi ko skanaus jie subėga prie aptvaro ir švelniomis lūpomis apieško pirštus.
Pardavėjai mano nuostabai (nes kupranugarių turgus – ne turistams skirta pramoga) šiek tiek moka angliškai, todėl išsiaiškiname, kad mano nusižiūrėtas kupranugaris kainuoja 500 eurų. Paklaustas, ar atsiųstų į Europą, išsišiepia ir sako: „No problem, madam“. Paaiškėja ir tai, kad labai dažnai kupranugarius perka turtingi Saudo Arabijos gyventojai kaip naminius gyvūnus, kuriuos su savimi vežasi į dykumą. Be to, vysta kupranugarių grožio konkursai.
Stovykla dykumoje
Iš kupranugarių turgaus Rijado link sukame jau beveik sutemus, todėl pakelės kopose puikiai matyti daugybė šviesų. Pirmoji mintis – čia dykumoje gyvena daugybė žmonių! Visgi paaiškėja, kad taip žiemą, kai temperatūra būna žemesnė (Rijado apylinkėse jis siekia apie 20 laipsnius šilumos dieną ir pusę tiek naktį), miesto gyventojai leidžia savaitgalius – stovyklaudami dykumoje. Klausiu Mišelio, ar galėtumėm užsukti pas stovyklautojus. Mūsų visureigis stoja, Mišelis nusimeta sandalus ir basas nukulniuoja per kopas palapinių link. Pirmojoje mūsų nepriima, tad jis pasileidžia toliau. Paskui jį ir aš, prisimindama prieš kelionę skaitytą vikipedijos straipsnį apie gyvates ir skorpionus, besislepiančius arabiškuose smėlynuose.
Antrosios stovyklos savininkas mus draugiškai priima ir leidžia apsidairyti. Čia stovi trys tradicinės kilimais išklotos palapinės, vienoje jų stovi plokščiaekranis televizorius, kiek toliau dega ugniakuras, aplink jį su vaizdu į kopas sustatyti minkštasuoliai. Vienas iš stovyklautojų praveria didžiulės gyvenamosios priekabos duris – joje yra du šiuolaikiškai įrengti miegamieji ir dušas.
Stovyklavimas čia suprantamas labai moderniai. Stovyklos savininkas pakviečia prisėsti prie ugnies, o pats atneša datulių, medaus džemo ir arabiškos kavos. Pastaroji gaminama iš lengvai paskrudintų kavos pupelių, kardamono ir kartais imbiero, todėl jos spalva šviesi, o skonis aštrus. Šioje stovykloje savaitgaliui įsikūrusi viena šeima, tačiau vietiniai prisipažįsta, kad dažnai naktį dykumoje, kartais tiesiog prie nedidelio laužo, susitinka jauni vaikinai ir merginos – tamsoje jiems saugiau, nes pasimatymai vis dar draudžiami.
Raudonojo smėlio kopos
Saudo Arabija – milžiniška šalis su vienu didžiausių pasaulyje kopų masyvu, vadinamu „Empty Quarter“ (liet. tuščiasis kvartalas), kurio plotas yra dešimt kartų didelis už Lietuvą. Ir nors pavadinimas byloja viena, visgi šiame didžiuliame plote gyvena kelios nedidelės gentys, o prieš kelis tūkstančius metų „Empty Quarter“ kirsdavo ir karavanai su frankincenso kroviniais.
Ši įspūdinga vieta yra apie 600 km į pietus nuo Rijado, ir gali būti, jog sutikti pareigūnai jūsų paprašys leidimo apsilankyti dykumoje ar parodyti, kokius fotoaparatus turite, ir toliau važiuoti neleis. Tačiau ir arčiau Rijado galima pamatyti įspūdingų kopų.
„Red Sand Dunes“ kopos driekiasi apie 50 km nuo Saudo Arabijos sostinės ir yra apsuptos tolumoje boluojančių uolų, primenančių JAV kanjonus. Važiuojant pagrindiniu keliu kopos prasideda netikėtai ir peizažas iš gelsvo virsta ryškiai oranžiniu.
Savaitgaliais (savaitgalis Saudo Arabijoje yra penktadienį ir šeštadienį) į šią vietą mėgsta atvažiuoti vietiniai ir išsinuomoti keturračius arba pasivažinėti visureigiais, tačiau paprastą dieną čia ramu. Tiesa, netikėtai užklumpančios smėlio audros – ne retenybė. Pati tuo įsitikinau ir po raudonas kopas vaikščiojau pučiant pasiutusiam vėjui, pilnomis akimis smėlio ir sunkiai kvėpuodama. O važiuojant automobiliu atrodė, kad pakliuvome į tirštą rūko debesį, kuriame paskendo ir peizažas, ir kelias.
Tiesa, nuo raudonų kopų atsiveriantis peizažas per ateinantį dešimtmetį pasikeis – erozijos veikiamas įspūdingas kanjono uolas užgoš „Al-Qiddiya“ megaprojektas. 334 kvadratinių km plote įsikurs „Six Flags Qiddiya“ pramogų parkas, lenktynių trasos, aukščiausi ir greičiausi pasaulyje amerikietiški kalneliai, vandens parkas, atrakcionų parkas, golfo laukai, prekybos centrai, kavinės ir modernus gyvenamasis rajonas.
Pagal dabartinį projektą, „Al-Qiddiya“ nusidrieks tiek kanjone, tiek ant uolų, t. y. išsidėstys dviejuose lygiuose. Apie projektą specialiai kanjone įrengtame informacijos centre pasakojančios Priya ir Tara pabrėžia, kad čia bus geriau nei Dubajuje, todėl Saudo Arabijos gyventojams nereikės vykti į užsienį ir pinigų leisti ten. Tad aišku ir tai, kad „Al-Qiddiya“ statoma ne užsienio turistams pritraukti, o saviems parvilioti iš JAE, Omano ir Bahreino.
Ant pasaulio krašto
Jei kada nors svajojote apie pasaulio kraštą, vieną tokį galima rasti maždaug 90 km nuo Saudo Arabijos sostinės Rijado. Jebel Fihrayn, arba Pasaulio kraštas – taip ir vadinasi ši įspūdinga vieta.
Mano palydovai nenusiteikę nei trekingui, nei šiaip ilgesniam ėjimui, todėl išsukę iš pagrindinio kelio, leidžiamės žvyrkeliu, kartais ryškesniu, kartais tiesiog smėlio ruožu. Džiaugiuosi, kad automobilis didelis, nes čia rekomenduojama važiuoti keturiais varomais ratais.
Ištrūkus iš 7,6 milijono gyventojų ir turbūt tiek pat automobilių miesto čia laukia tikra atgaiva – kelių šimtų metrų aukščio uolos, pasaulio kraštas, nuo kurio atsiveria neaprėpiami horizontai. Apačioje plyti milžiniška lygi plynė, kaip teigia mokslininkai, buvęs jūros dugnas – sunku patikėti, kad prieš 150 milijonų metų čia plytėjo vanduo. Dabar slėnis išvagotas buvusių upių pėdsakais, apačioje matyti kupranugariai ir vos keli žmonės ant kolona vadinamos uolos.
Besileidžianti saulė paskandina kanjoną gelsvuose spinduliuose, o Mišelis džiaugiasi, kad dabar žiema – jis sako, kad vasarą Pasaulio krašte temperatūra siekia apie 50 laipsnių karščio, o šešėlį vargiai įmanoma surasti.
„Jei nori orkaitės su gražiu vaizdu – ši vieta yra pats tas“, – aiškina jis. Geriausias laikas čia apsilankyti yra kelios valandos iki saulėlydžio, kuris būna apie 17–18 valandą. Būtent tada saulė nudažo uolas ir paskandina horizontą tapybiškoje migloje.
Senoji sostinė Ad Dir'aiyah
Su ministerijos darbuotojais ilgai ginčijamės. Jie rašo žinutes, atsiprašinėja, žada ir atšaukinėja apsilankymą ne kokiame slaptame objekte, o šalia dabartinės Saudo Arabijos sostinės Rijado esančioje senojoje sostinėje Ad Dir'aiyah, įtrauktoje į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Pamatyti ją pasiseka ne visiems (prie to šioje šalyje nori nenori tenka priprasti), ir dėl pačių įvairiausių priežasčių.
Vykstant įvairiems renginiams turistai čia dažnai neįleidžiami, o bičiulis italas, gyvenantis Rijade net pasakojo, kad fotografuojant senosios Saudo Arabijos sostinės mūrus prisistačiusi policija liepė nuotraukas tuoj pat ištrinti ir keliauti savais keliais.
Ad Dir'aiyah buvo pirmieji karališkosios Saudi šeimos namai ir Dir'aiyah Emyrato sostinė 1744–1818 m, o iš toliau kelių šimtų metų amžiaus Ad Dir'aiyah sienos ir pastatai atrodo tarsi nulipdytos trapios smėlio pilys, tokios pat geltonos kaip ir apylinkių smėlynai. Tai beveik tiesa, nes senasis miestas – rūmai, gyvenamieji namai, bokštai, mečetės, – buvo pastatytas iš molio plytų. Dalį senojo miesto galima pamatyti, dalyje vyksta archeologiniai kasinėjimai.
Tiesa, Saudo Arabijos gyventojų santykis su paveldu gali pasirodyti kiek neįprastas europiečiams, besistengiantiems akcentuoti autentiškumą (tiek restauravimo, tiek funkcijos prasme) – už Ad Dir'aiyah restauravimą ir pritaikymą turizmui atsakinga institucija deklaruoja savo siekį paversti senąją sostinę... naujuoju Beverli Hilsu. Jau dabar vienoje objekto dalyje įsikūrę nemažai kavinių ir parduotuvių, o kai kurie čia apsilankę užsieniečiai nebijo pavadinti Ad Dir'aiyah‘os butaforija ir Disneilendu.