Važiavimas autobusiuku į Hiltono viešbutį, su kažkokia arabų šeima, yra palaima, palyginus su rytine kelione iš viešbučio į oro uostą: taksi pasiėmėme patys, nes norėjome pusryčiauti (jau aprašytoje Turkish Airlines verslo klasės prabangoje). Lirų neturime, nes kam čia keistis. Turėtų tikti eurai, visada gerai būdavo. 6 val. ryto atvykęs taksistas yra ūsuotas bebras, kurio mašinos salonas dvokia kaip peleninė, arba kaip dvi peleninės. Į oro uostą jis važiuoja 150 km/h greičiu, visus lenkia, lyg nebijotų mirties arba jos lauktų.
Taip varo ne todėl, kad mes vėluojame, o todėl, kad kelias apylaisvis ir todėl, kad jo mašina nepasiekia 160 km/h greičio. Jei trauktų, šis Konstantinopolio Brundza varytų 220 km/h greičiu arba tokiu greičiu, kuris jį ir keleivius greičiau nuvežtų pas Dievą.
Kelionė atsiėjo 88 liras. Šiaip jau 20 eurų turėtų pakakti, bet jam labiau norėtųsi 25 ar 30 eurų, suprantu, kad jam reikia pinigų cigaretėms ir laidotuvėms. Mes 5 ar 10 eurų kupiūrų neturime, todėl duodame dar dvidešimt, ir kelionė atsieina 40 eurų. Ai koks skirtumas, tik pinigai.
Tik per atsitiktinumą Stambulo Atatiurko oro uoste, gyvuojančiame paskutinius mėnesius, surandame, kad verslo klasės bilietams skirti greitieji saugumo patikros vartai, ir suprantame, kad daugybę kartų Stambule laukėme su visais, kai galėjome nelaukti. Nekompetencijos lygis 9000, kitą kartą reikia mažiau juoktis iš durnų keleivių, kurie neranda savo vietų lėktuve. Pats toks.
Skrydis į pietų Ameriką yra kažkas tokio. Penkiolika valandų praleidi lėktuve (realiai skrenda 14, bet įlipi pirmas prieš valandą. Lėktuve išsitiesi, apsidėlioji pagalvėmis, duoda to ypatingo turkiško limonado – tai yra geras gyvenimas). Penkiolika valandų geri G&T, du kartus valgai pietus pasirinkęs iš ilgo meniu, pažiūri keturis filmus, nusiprausi, persirengi. Tada atskrendi į San Paulo oro uostą, kur išlipa tie, kas skrenda iki Brazilijos (fotografuojuosi San Paulo su Benedikto Vanago komanda, kuri važiuoja į Dakarą). Tada pusantros valandos tvarko lėktuvą, keičiasi įgulos ir sulipa tie, kas skrenda į Buenos Airesą.
Man nepatinka, kai į lėktuvą laipinami ekonominės klasės keleiviai eina pro biznio klasės saloną. Man jie netrukdo, bet aš jiems trukdau. Aš nepatogiai jaučiuosi prieš juos, nes nemanau, kad esu geresnis už juos tik todėl, kad skrendu priekyje. Man jų gaila, nes esu pats daugybę kartų gyvenime skridęs gale (blogiausias mano skrydis gyvenime buvo Los Angeles to Tokyo su United 777 orlaivio sena xxx xxxxx xxx konfigūracija, kai ekonominėje klasėje per vidurį penki krėslai, o tu sėdi trečioje iš jų. Trylika valandų). Bet, kaip sako Fausta, tas gailestis yra toks tuščias, nes turėdamas priekinės kabinos bilietą, juk nepuoli su ekonominės klasės keleiviais apsikeisti vietomis.
Ir tada, praleidęs lėktuve jau 16,5 valandos, skrendi dar tris iki Buenos Aireso, ir kol privažiuoja, išlaipina, būna praėjusios visos dvidešimt valandų tame pačiame orlaivyje. Čia neskaičiuojant skrydžio į Stambulą, viešbučio Stambule ir aišku tų dešimties minučių, kurias sugaišti Vilniuje pakeliui į oro uostą. Tai yra nežmoniškai ilga kelionė. Į Australija nukeliauti trunka vos vos ilgiau.
Buenos Airese dabar yra naujametinis 23 laipsnių karštis naktį ir 30 dieną. Čia tvyro ir kitoks, trečiojo pasaulio, kvapas. Gal dirvožemis, o gal tiesiog pigus, nekokybiškas benzinas susimaišęs su karščiu kaip Armėnijoje arba Gruzijoje. Bet kvapas labiau primena Afriką, kur nors Kenijoje ar Ganoje, negu Šiaurės Ameriką. Niekas neprimena JAV. Labiausiai primena Ispaniją, jei ją kažkas labai, labai nustekentų ir visi būtų apsirengę kaip prieš dvidešimt metų. Čia kaip žiūrėti į senas nuotraukas arba kaip tos giminaitės, kurios paskutinį kartą pirko suknelę tais laikais, kai Gediminas Vagnorius buvo premjeras.
Nors teoriškai žinai, vis tik sunku suprasti, kad čia pietų pusrutulis ir dabar yra vasara. Sausį ten yra vidurvasaris. Čia net žvaigždės danguje kitos. Bet kad Lietuvoje yra žiema, užmiršau per pusdienį. Man šaltos Rytų Europos šiek tiek gaila, bet ne tiek, kad su jumis keisčiausi vietomis. Argentinoje išsikeisti grynus pinigus – ne vaikų žaidimas. Sakysite, imkis iš bankomato. Pirmiausia, čia imtis iš bankomato brangu ir nepatogu – daug kur 2000 pesų (apie 90 Eur) yra vieno nusiėmimo riba, ir kaskart iš naujo moki banko mokesčius (ir rinkliavą kitam karo perversmui finansuoti). Bankomato kursas blogas. Mokėti kortele Pietų Amerikoje yra ne drąsiųjų, o durnių sportas (patys suprantate, kodėl).
Cash is king (valdo grynieji, - liet.), bet pabandyk grynuosius išsikeisti. Šalyje viskas padaryta taip, kad turistui būtų blogiau: kadangi turistų mažai, čia ant kiekvieno kampo nėra Cambio, kaip kitur. Komerciniai bankai (dauguma) mandagiai siunčia ant dviejų raidžių: jie keičia tik saviems klientams. Kiekviename banke yra apsauginis, kurio darbas yra visiems pasakyti, kad jie pagalbos čia nesulauks.
Todėl turisto lituano reikia eiti į Bradausko svajonę, valdišką banką De Nacion (BANCO DE LA NACION ARGENTINA) ir ten imti numeriuką. Visas bankas iš vidaus ištapetuotas skelbimais, ko negalima daryti: atsinešti ir bandyti sumokėti daugiau nei 15 monetų, naudotis telefonais, rūkyti, pateikinėti netikrus tapatybės dokumentus. Galima melstis ir laukti.
Geras, pavykęs laukimo laikas: valanda. Lauke žmonės laukia prie bankomatų eilėje, nes matyt penkiais pesais mažesnis nusiėmimo mokestis. Prie langelių blaškosi klientai, kuriuos siuntinėja ant tų pačių dviejų raidžių – vienas vyras per dideliais drabužiais atrodė taip, lyg jis jau penktus metus čia kasdien ateina paskolos automobiliui ir jam vėl liepia pildyti popierius iš naujo.
Ką daryti, kol lauki? Manot, vaifajus? Čia ne tik nėra jokio WiFi, čia išvis uždrausta naudotis mobiliaisiais. Ne kalbėti, o išvis tapšnoti. No telefono celular, o muerte. Fausta norėjo tyliai ramiai paredaguoti nuotraukas, ateina apsauginis ir liepia pasidėti mobilų. Kodėl? Nes tokios taisyklės. Gali ginčytis, o jis iškvies Policia Militar, ir tave pasodins į kalėjimą. Po valandos prieini prie langelio ir tau pasako, kad lietuviška tapatybės kortelė nėra tinkama pinigų keitimui. Atsinešk pasą. Valandą laukei? Congratulaciones, Feliz Navidad, imk naują bilietuką ir dabar lauksi dar dvi valandas.
Pasiimu bilietuką, su juo kišenėje spėju nueiti pusryčių ir šopingo. Kai grįžtu, dar būna likę 40 minučių. Šį kartą atsinešu iPadą, ir apsauginis problemų nemato, nes apie Los Aipados Celular nieko neparašyta. Kai prieinu prie langelio, valiutos keitimui suveda ne tik vardą, pavardę, gimimo datą, bet ir nuo kada esu atvykęs į Argentiną ir iki kiek galiu būti. Būtų kraujo grupė parašyta, ir tą suvestų. Gaunu 11 tūkstančių pesų (stambiausios 1000 kupiūros, su šventąja globėja Eva Peron – čia kaip jų Žemaitė – yra visų bijomos ir baikščiai tikrinamos, nes OMG čia gi virš 50 dolerių, kam gali reikėti tokių pinigų), ir nesistebiu, kodėl dideliems pirkiniams visi tiesiog naudoja Amerikos dolerius, nes sava valiuta yra tikras galvos skausmas.
Banknotų daug ir visokių, pirmąją dieną gavau 2, 5, 10, 20, 50, 100, 200, 500 ir 1000 pesų. Ant pinigų, be Šatrijos Raganos Evos Peron, yra pavaizduota labai daug nacionalinių generolų karinėmis uniformomis (rašytojus ir los poetos jie mažiau mėgsta), ir generolų vardais taip pat vadinamos gatvės bei visokios nacionalinės plazos mieste, švenčiančios pergales, perversmus, nepriklausomybę, liberdad ir Feliz Navidad.
Jei manote, kad nuotykiai banke yra geriausias laiko gaišimas – manykit iš naujo. Skalbyklei reikia arba DEŠIMTIES monetų po 2 pesus (kurių turi nebent elgetos, nes 2 pesai yra kaip 8 eurocentai), arba reikia nusipirkti tam tikrus los žetonos especiales 20 pesos para lavaderia ar kažką. Juos platina tik specialiuose taškuose, kurių adresai iškabinti prie skalbyklės. Eisiu kalbėtis su elgetomis, gal iškeis po 2 pesus.
Vis dėlto įsigijau kištukų konverterius. Parduotuvė Los Pribambasos Baracholos Electricos jais prekiauja maždaug po eurą, sakau, duokit keturis, ir pardavėjas klausia: baltus ar juodus? Sakau, dos blancos y dos negros, nes man visos rasės lygios ir aš noriu, kad net converteros adaptivos por favor būtų pas mus po lygiai atstovaujamos.
Buvo teisūs tie, kas sakė, kad čia vyno rojus. Nes čia odieve odieve net kažkokioje uždrožtoje maisto ir skalbimo miltelių kioske vyno gali pasirinkti gal iš 80 rūšių, o specializuotoje parduotuvėje turbūt net 800 rūšių. Tegul juos laimina Šv. Gvadelupės mergelė. Alų jie mažiau mėgsta, nors jau nusipirkau degradams skirto bambalinės Iguanos alaus (įspūdžiai vėliau, kai paragausiu) ir labai geros Patagonijos IPA.
Mėsos čia DAUG ir visokios, taipogi sūrio (nes mėsinė ir pieninė gyvulininkystė yra jų stiprioji pusė, kaip ir kariniai perversmai), žuvies pasirinkimas kaip Sacharoje, bent jau toks pirmas įspūdis.
Mašinos gerai padrožtos ir pabuvusios; ir apibraukytais šonais, nes iš gausybės čia atsikrausčiusių italų jie išmoko ne tik picas kepti, bet ir vairuoti kaip Neapolyje (normalus atstumas tarp prasilenkiančių automobilių yra apie 3 mm), dar ir ranką iškiša pro langą, kai nori mirtinu manevru keisti juostą. Tarsi atenasijon kabaleros, bandysiu persirikiuoti arčiau Dievo. Eismo juostos čia tik teorinės, kaip ir šviesoforo šviesos: raudona reiškia „stop if you want to“, žalia reiškia, kad jei tave pervažiuos degant žaliai šviesai, tu eisi tiesiai dangun.